Idealu būtų, jei visiems eismo dalyviams savidisciplina būtų įaugusi į kraują, bet taip nėra. Ir tai liečia ne tik vairuotojus, bet ir dviratininkus, paspirtukininkus, pėsčiuosius.
Kartais verta kritiškai pažvelgti į savo veiksmus kelyje, savo charakterio savybes, vairavimo žinias ir bent jau tyliai sau atsakyti: koks eismo dalyvis esu iš tikrųjų?
„Nekultūringo vairavimo“ situacijos
Panagrinėkime keletą dažnai pasitaikančių „nekultūringo vairavimo“ situacijų keliuose. Tai, toli gražu ne visos, kiekvienas jūsų šį sąrašą gali papildyti.
Automagistralė
1. Važiavimas kairiąja eismo juosta. Kairė eismo juosta skirta lenkimui, tačiau automagistralėse labai dažnai matome automobilius, judančius kaire eismo juosta, nors dešinė yra laisva. Jei automobilis važiuoja kairėje eismo juostoje ir net nesiruošia jos keisti, niekas nedraudžia jo apvažiuoti važiuojant dešine eismo juosta (Kelių eismo taisyklės (KET) tik sako, kad draudžiama transporto priemonėms apvažiuoti ta pačia kryptimi važiuojančias transporto priemones iš dešinės važiuojant lėtėjimo ar greitėjimo juosta).
Tačiau vairuotojai žino, kad tai nesaugu, nes niekas negali pasakyti, ar tas, kuris važiuoja kaire automagistralės eismo juosta ir trukdo greičiau važiuojantiems, kada nors pasižiūri į veidrodėlį? Ar nesugalvos jis staigiai grįžti į dešinę juostą? Be to, ir KET rekomenduoja tapačia kryptimi lėčiau važiuojančias transporto priemones apvažiuoti iš kairės. Nors tai tik rekomendacija, bet daugumai atsargių vairuotojų ji yra taisyklė.
„Lietuvos automagistralėse nutinka tokių atvejų, kuomet vairuotojas važiuoja leistinu greičiu antroje juostoje, bet yra priverstas stabdyti, nes prieš jį esantis vairuotojas lėtina eismą, važiuodamas 30 km/h mažesniu greičiu“, – sako 1006 kilometrų lenktynių rekordininkas lenktynininkas Julius Adomavičius.
KET skyriuje „Transporto priemonių išsidėstymas kelyje“ aiškiai sakoma: „Vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.“ Už šio reikalavimo nesilaikymą Administracinių nusižengimų kodeksas numato baudą nuo 30 iki 90 eurų.
2. Piktybinis atstumo nesilaikymas – „traukis iš kelio“. Jūs lenkiate sunkvežimių koloną, staiga iš galo prie jūsų automobilio pavojingai priartėja kitas automobilis ir važiuoja taip arti (paprastai pačiame kairiame juostos krašte), tarsi norėtų jus pastumti ar aplenkti. Šio neva labai skubančio storžievio žinutė aiški „traukis iš kelio“. Kas verda jo galvoje – neaišku, nes jis turėtų žinoti, kad kol sunkvežimių kolona neaplenkta, tol pasitraukti į dešinę galimybių nėra.
Dar aukštesnis chamiškumo lygis, kai atlekiantis automagistralės kaire eile jau už 100 – 200 m pradeda mirksėti šviesomis, ką turbūt reiktų suprasti taip: „traukis kuo greičiau, nes būsiu labai įžeistas, jei teks bent 1 km/h sumažinti greitį“.
3. Važiuoju kaip noriu. Yra vairuotojų, kurie automagistralėje jus apvažiavę, pernelyg greitai sugrįžta į dešinę eilę (atstumas tarp jūsų ir jo automobilių tampa labai mažas). Negana to, po minutės vairuotojas mažina greitį ir jums, važiuojančiam tuo pačiu greičiu, tenka jį apvažiuoti. Jei tai kartojasi kelis kartus, pradedi įtarti, kad žmogus galvoja, kad be jo kelyje nieko daugiau nėra.
Sankryža
1.Važiuojantys degant raudonam. Jums užsidegė žalias šviesoforo signalas, bet negalite pajudėti, nes keli automobiliai dar skuba kirsti sankryžą, nors jiems jau dega net ne geltonas, o raudonas šviesoforo signalas? Piktybinis elgesys net nereikalaujantis komentarų.
2. Ir aš noriu ten važiuoti. Prie sankryžos, vienoje eismo juostoje stovi automobilių eilė (tarkim, jie nori sukti į kairę), bet vienas ar keli automobiliai nestoja į eilę, o važiuoja tiesiai kita eismo juosta ir likus keliems metrams iki sankryžos bando įsibrauti į eilę. Paprastai jiems pavyksta gana greitai. Situacija kurią galima apibūdinti: „aš gudresnis už visus“. Ar tikrai? Greičiau kelis kartus įžūlesnis.
3. Važiuoju, nes man dega „žalia“. Yra vairuotojų kuriuos žalias šviesoforo signalas veikia kaip raudonas skuduras bulių. Užsidegė žalia ir „rauna“ į priekį, garsiai signalizuodami perėjoje esantiems pėstiesiems, sankryžoje manevro nebaigusiems automobiliams. Tai ne tik nepagarbus elgesys, bet ir taisyklių pažeidimas, nes KET aiškiai sako, kad „Įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui, vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, išvažiuojančioms iš sankryžos ir praleisti baigiančius pereiti važiuojamąją dalį pėsčiuosius“.
Kelyje
1.„Ereliai“ posūkių nerodo. Nors labai paprasta nuspausti posūkių žibintų svirtelę ir parodyti kitiems dalyviams, kad suku, lenkiu, rikiuojuosi į kitą eilę, tačiau kiekvieną dieną sutinkame vairuotojų kurie nesivargina to daryti. „Kam čia su kažkuo kalbėtis vairuotojų kalba? Tegul patys, saugosi – aš vairuoju taip kaip noriu“.
2. Teisus, nes važiuoju tiesiai. Yra vairuotojų, nemėgstančių į savo važiavimo juostą įleisti priešais save automobilį. Jei mato, kad kitas vairuotojas ruošiasi persirikiuoti į jo eismo juostą, spusteli akseleratoriaus pedalą, kad atsiradęs tarpas užsidarytų ir neleistų jam to padaryti. Ką jie laimėjo?
3. Man dabar svarbiau pakalbėti telefonu. Vis dar daug vairuotojų kalba mobiliuoju telefonu ar net naršo internete ar rašo žinutes, manydami, kad tai jiems netrukdo, nes jie sugeba paskirstyti dėmesį. Norisi jų paklausi: „ar jūs bent įsivaizduojate kaip atrodo jūsų vairavimas žiūrint iš šono“? Neadekvatus eismui greitis, keisti manevrai, judėjimas nuo vienos juostos krašto link kito, nebejungiami posūkių signalai, nes trūksta.... rankų.
Automobilių stovėjimo aikštelė
1.Specialios statymo vietos. Automobilių stovėjimo aikštelėse labiausiai krentantis į akis pažeidimas – automobilių statymas neįgaliesiems skirtose ir atitinkamai pažymėtose vietose. Pamačius neįgaliųjų vietoje pastatytą didelį visureigį (be jokių ženklų rodančių, kad tai - neįgaliojo automobilis) tampa aišku: tokiam nieko švento nėra.
2022 m. įsigaliojus „Lygių galimybių įstatymo“ pakeitimams automobilių aikštelių „Šeimos vieta“ tapo rekomendacinio pobūdžio, todėl dabar juose automobilius stato ne tik mažus vaikus turinčios šeimos, bet ir tie, kurie visada nori automobilį pastatyti kuo arčiau prekybos centro durų. Bet juk „Šeimos vieta“ specialiai padaryta platesnė, kad būtų lengviau iškelti mažą vaiką iš automobilio kėdutės. Palikime ją tiems, kam ji skirta.
2. Kuo arčiau, tuo greičiau. Noras privažiuoti prie pat prekybos centro durų ir ten išleisti keleivius, sustabdant automobilį ir įjungiant avarinį signalą, taip pat rodo atitinkamą požiūrį į aplinkinius: tiek pėstiesiems, tiek kitiems automobiliams atsiranda kliūtis, kurią reikia apeiti ar apvažiuoti. Kartais toks automobilis prie durų stovi ilgokai, nes vairuotojas laukia, kol iš prekybos centro išeis jo keleiviai. O būna, kad automobilis stovi ir be vairuotojo, mat šiam kažko labai staigiai ir mirtinai prireikė, tad, įjungęs avarinį signalą, iššoko ir nubėgo į parduotuvę.
Apskirtai mada „numesti“ automobilį bet kur, įjungus avarines šviesas labai gaji, bet ji gerai parodo vairavimo kultūros lygį (tarsi avarinės šviesos būtų pasiteisinimas).
3. Man gerai, o tai svarbiausia. Automobilio pastatymas taip, kad kitam tampa sunku ar net neįmanoma išvažiuoti ar įlipti į automobilį – kasdienė situacija. Durelių atidarymas taip, kad jos trinktelėtų į šalia stovinčio automobilio šoną, statymas bet kaip, kad automobilis užima dvi vietas automobilių stovėjimo aikštelėje, nes nesivarginama tinkamai pastatyti transporto priemonę.
Kurias iš šių situacijų vertintumėte kaip pavojingiausias? Turbūt taikliai į šį klausima atsako lenktynininkas j. Adomavičius: „Nemėgstu gatvių lenktynininkų. Kalbu apie tuos vairuotojus, kurie eismo metu ženkliai viršija greitį ir atlieka pavojingus manevrus. Tokie žmonės yra iš esmės pavojingi – dažnu atveju taip darantys vairuotojai neįvertina automobilio ir savo galimybių, todėl gali užkliudyti visiškai nekaltą žmogų ar padaryti kraupią avariją su kitu automobiliu“.
Kokie mes perėjose?
Pėstieji – taip pat ne šventieji. Jie žino savo teises, žino vairuotojų pareigas, todėl kartais žinojimas „aš teisus, mane privalo praleisti!“ sukuria gana pavojingas situacijas. Perėja nėra pėsčiuosius sauganti betoninė siena, eismas nėra kompiuterinis žaidimas, kuriame praradus gyvybę, galima atgimti ir vėl viską pradėti iš pradžių, o automobilis – ne žaislinė mašina, kurią galima sustabdyti iš karto. Nuo šaligatvio į perėją netikėtai įšokęs pėsčiasis priverčia vairuotojus staigiai stabdyti, sukuria labai pavojingas situacijas, ypač jei automobilių srautas didelis.
Dviratininkai, paspirtukininkai, įtikėję, kad tiek šaligatvis, tiek gatvė yra jų valdos, elgiasi taip kvailai, tarsi visi kiti privalo tik juos stebėti ir matyti. Deja, toks elgesys – elementarios kultūros stoka. Tarpusavio supratimas eisme yra labai svarbus saugumo veiksnys. Vairuotojai turi tik dvi akis (ir nė vieno radaro galvoje), jie stebi labai daug eismo dalyvių, kiekvieną minutę susiduria su įvairiausiomis situacijomis, tad nereikia apsunkinti jų vairavimo, demonstruojant savojo „aš teisus“.
Stabtelėkite, apsidairykite, įvertinkite situaciją, ramiai palaukite – užtruksite tik keliolika sekundžių. Ir pasistenkite eidami per perėję žvalgytis, o ne gyventi telefone.