Dalis eismo dalyvių gerokai sumažina greitį ir ima laikytis gerokai didesnio atstumo nuo priešais važiuojančios transporto priemonės, nei įprasta. Ne veltui per pūgą bent jau Vilniuje ir Kaune susiformavo milžiniškos spūstys – atsarga gėdos nedaro. Juo labiau, kad esant net ir normalioms oro sąlygoms, gatvėse netrūksta avarijų, kurios tik per plauką baigiasi laimingai.
Tad nieko nuostabaus, kad, pasivažinėję po košę, dalis vairuotojų net balsu ėmė abejoti, ar jų padangos pakankamai geros. Ko gero, atsakymo reikia ieškoti tarp vairo ir sėdynės: perskaitykite šiuos penkis punktus ir padarykite išvadas.
1. Tiltai ir viadukai virsta čiuožyklomis. Turbūt pastebėjote, kad daugybė avarijų, tiek per plikledį, tiek per pūgą, įvyksta ant tiltų ar viadukų. Štai praėjusią savaitę ant Valakampių tilto per Nerį Vilniuje „paslydo“ net du 4x4 varomi automobiliai! Vienas jų vos nenuskrido į upę, sulaikė tik turėklai.
Taip nutinka todėl, kad važiuojamoji dalis lengviau peršąla. Todėl yra slidesnė. Kita priežastis – tiltą ar viaduką sunkiau operatyviai nuvalyti ar pabarstyti, be to, jų važiuojamoji dalis labai susiaurėja. Todėl, išvydę prieš save tiltą ar viaduką, būkite atsargesni – jokios improvizacijos, vien tik ramus racionalus vairavimas. Antraip teks pasilabinti su turėklais arba kito automobilio galu.
Išvydę prieš save tiltą ar viaduką, būkite atsargesni – jokios improvizacijos, vien tik ramus racionalus vairavimas.
2. Per greiti posūkiai. Ar pastebėjote, kad, vos pasnigus sankryžose padaugėja „drifterių“? Tikrai nemažai vairuotojų į posūkį įvažiuoja per greitai ir jame neišsilaiko, padangos dėl šlapio sniego sluoksnio atitrūksta nuo kelio paviršiaus. Automobilis, veikiamas išcentrinės jėgos, slysta į šoną. Tokiu būdu kerta priešpriešinio judėjimo juostą. O kas, jei ten žalio šviesoforo signalo laukia kiti automobiliai? Laukia didelis BUM?
3. „Jautrus“ vairas. Žinoma, panašių klaidų, kaip ir aukščiau surašytam punkte, pasitaiko tiesiog persirikiuojant į kitą eismo juostą ar lenkiant. Bet koks pernelyg staigus judesys vairu gali lemti šoninį slydimą, kuriam suvaldyti prireiks laiko ir įgūdžių. Todėl, keisdami judėjimo kryptį, elkitės taip, lyg kiaušinius vežtumėte – vairą sukite pamažu ir labai švelniai.
4. Stabdymas ABS. Daugelis šiuolaikinių automobilių turi stabdžių antiblokavimo sistemą ABS. Jos veikimą galima pajusti stabdant tik ant ledo/sniego arba vasarą ant žvyro ar vandens baloje. Štai čia suveikia žmogaus psichologija: išgirdęs „traškėjimą-braškėjimą“, kurį skleidžia ABS, prasukanti slystantį ratą, vairuotojas bijo spausti stabdžio pedalą iki galo. Todėl stabdymas tampa neefektyvus.
Keisdami judėjimo kryptį, elkitės taip, lyg kiaušinius vežtumėte – vairą sukite pamažu ir labai švelniai.
Todėl patarimas vienas: pradinėje stabdymo stadijoje spauskite stabdžio pedalą visa jėga ir nekreipkite dėmesio į ABS skleidžiamus garsus. Ši sistema tam ir sukurta, kad stabdytumėte be baimės, o tuo pat metu dar galėtumėte ir manevruoti vairu.
Ir dar: visuomet stipriau stabdykite pradinėje fazėje, nes slidžiausia sankryžos dalis – ties susikirtimu, t.y. stabdymo kelio pabaigoje.
5. Auksinė taisyklė. FWD, RWD, AWD. Šios raidės žymi priekiniais, galiniais ir visais keturiais ratais varomų automobilių modifikacijas.
Visuomet stipriau stabdykite pradinėje fazėje, nes slidžiausia sankryžos dalis – ties susikirtimu, t.y. stabdymo kelio pabaigoje.
Dar viena klaida, kurią daro vairuotojai, jie ypatingą reikšmę teikia šioms trims raidėms. Neva, jei važiuoja AWD (4x4), tai apskritai nieko nereikia bijoti. Bet tai – tik mitas.
Nes, visų pirma, ant sniego košės koks nors „Subaru“ tik įsibėgėdamas tiesiojoje turi didelį pranašumą prieš priekiniais ar galiniais varomus automobilius. Stabdant tokio automobilio privalumai labai sumažėja. O slystančio šonu automobilio suvaldymas – tai jau profesionalių ralistų, o ne mėgėjų menas.
Todėl geriausias vairuotojas yra tas, kuris sugeba išvengti paslydimų, o ne tas, kuriam pasiseka vargais negalais neatsitrenkti į kitą automobilį, medį ar stulpą.
