Bet kokia yra tikroji greičio viršijimo keliuose priežastis? Gydytojos–psichoterapeutės Rūtos Kažimėkienės teigimu, jų yra ne viena ir visos – vairuotojų galvose.
Klaidingas patirties vertinimas
„Neprivalau žiūrėti į ženklus – žinau, koks greitis man yra saugus, o jei kas nors atsitiks, turėsiu laiko sureaguoti“. Būtent tokie vairuotojai dažniausiai atsiduria pakelės grioviuose, varto medžius ar stulpus, apgadina kitus automobilius. Pasitikėjimas kelyje yra būtinas. Tačiau jis turi remtis realiais vairuotojo įgūdžiais, o ne būti pasididžiavimo ir pranašumo išraiška.
Gydytoja–psichoterapeutė Rūta Kažimėkienė sako, kad dažna problema yra ta, jog kai kurie vairuotojai neturi pakankamai patirties ir nesugeba realiai vertinti situacijos.
Patirtis, o kartu su ja ir atsargumas, įgyjami nuolat vairuojant ir ne per vienerius ar dvejus metus. Tam reikia ir laiko, ir įvairių situacijų.
Pasitikėjimas kelyje yra būtinas. Tačiau jis turi remtis realiais vairuotojo įgūdžiais, o ne būti pasididžiavimo ir pranašumo išraiška.
Tik gavę vairuotojo teises žmonės dažnai mano, kad jau yra pakankamai geri vairuotojai. Jie pervertina savo įgūdžius ir gebėjimus, jiems daro įspūdį greitas emocingas vairavimas, tad jie linkę rizikuoti.
„Dažnai keliuose lakstančių vairuotojų veiksmus valdo nutrūktgalviškumas, demonstratyvus narsumas, noras padaryti įspūdį kitiems, pasirodyti, kad turiu geresnį ir galingesnį automobilį ir esu geresnis vairuotojas“, – sakė psichinės sveikatos specialistė, pabrėždama, kad kiekvienas vairuotojas, nepriklausomai nuo amžiaus, turėtų žinoti, kad automobilis yra tik mechanizmas, kurį ne visada galime suvaldyti.
Šiais laikais žmonės nuolat įrodinėja savo vertę, jiems reikia pasirodyti (ką nuolat daro socialiniuose tinkluose), jie nori būti ant aukštesnio socialinės hierarchijos laiptelio. Kai pasiekiama pergalė (net ir varžybose kelyje, kurios egzistuoja tik vairuotojo galvoje), žmogus jaučiasi išskirtinis, tarsi patrauklesnis kitiems.
Bet tik tada, kai suvokiame šio mechanizmo egzistavimą, galime kritiškai įvertinti savo elgesį. Šiuo atveju labai daug įtakos gali turėti vairuotojų mokymo kursai, žiniasklaida, parodantys ir išaiškinantys piktybinius kelių eismo pažeidimus bei jų keliamus pavojus.
Valdykime savo emocijas
Kartais greičio viršijimo priežastys yra neigiamos emocijos, pyktis, patirta nuoskauda. „Emocijos yra blogas patarėjas kelyje. Jei jos susijusios su tam tikrais neigiamais įvykiais, kuriuos patiriame namuose, darbe, tie įvykiai ne tik ilgai išlieka mūsų galvose, bet ir nuolat iškyla mintyse, apie juos galvojame ir vairuojame tarsi vedami vidinio autopiloto.
Emocijos yra blogas patarėjas kelyje.
Tokiais atvejais turėtume įvertinti, kad esame mažiau saugūs vairuotojai nei įprastomis dienomis. Turime suvokti, kad nesvarbu, ar susinervinsime, ar ne, kelias kuriuo važiuojame staiga dėl to netaps tuščias – aplink ir toliau bus daug kitų eismo dalyvių, daug įvairių situacijų, tad vairuojant labai svarbu kontroliuoti savo elgesį“ – pridūrė Rūta Kažimėkienė.
Dar viena priežastis, dėl kurios kai kurie vairuotojai viršija leistiną greitį, yra įsitikinimas, kad tai yra gero vairuotojo, kuris gali pats įvertinti, kada galima važiuoti greičiau, bruožas.
Tokiais atvejais nemažą įtaką turi ir sąlygos: geras oras, sausa danga, vairavimas tuščiam plačiame kelyje sukuria saugumo jausmą ir skatina važiuoti greičiau. Be to, labai didelė vairuotojų dalis mano, kad kai kuriose vietose kelio ženklų nustatyti greičio ribojimai yra pertekliniai.
Apklausos atskleidžia ir keistus paradoksus
Įvairiose Europos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad vairuotojai žino, jog greičio viršijimas kelia grėsmę eismo saugumui, tačiau, taip tvirtindami nemano, kad patys viršydami greitį kelia pavojų sau ir kitiems. Didelė dalis apklaustųjų nemato nieko blogo, jei greitis bus viršijamas 10-20 km/h.
Daug vairuotojų laikosi nuomonės, kad vairuojant gerą automobilį, kuriame įrengtos modernios saugos sistemos, jiems negresia joks pavojus. Deja, taip nėra. Net ir geriausios saugos sistemos neapsaugos jūsų, jei važiuosite pernelyg dideliu greičiu. Be to tyrimai parodė, kad tie vairuotojai kurie viršiją greitį, kur kas dažniau sankryžas kerta degant geltonam ar net raudonam šviesoforo signalui.
Reikia atkreipti dėmesį į esminį dalyką: ne tik greičio ribojimai yra svarbūs, kur kas svarbesnis yra saugaus greičio pasirinkimas įvertinus esamas eismo sąlygas. Šis pasirinkimas yra paties vairuotojo sprendimas.
Tyrimai rodo, kad greičio viršijimas sukelia ir teigiamas asociacijas: malonumą, laisvės, pasitikėjimo savimi pojūčius, jis susijęs rizikos jauduliu, padidėjusiu adrenalino kraujyje kiekiu. Vyrams tai būdas kurti „kieto“ vyro įspūdį, moterims greičio viršijimas labiau siejasi su laisve, nepriklausomybe ir džiaugsmo pojūčiu.
Per daug agresyvumo
Eismo specialistai ir psichologai – vieningi: Lietuvos keliuose yra per daug agresyvumo, kuris tarsi turėtų parodyti „kaip aukštai esu socialinėje hierarchijoje“.
Lietuvos keliuose yra per daug agresyvumo.
„Kai sunku atitinkamai įsitvirtinti darbe, mokymosi įstaigoje ar namuose, nes ten egzistuoja nuolatinė, jau nusistovėjusi hierarchija, subjektyviai suvokiamą savo hierarchijos vietą lengviausiai galima pakelti važiuojant automobiliu, agresyviai elgiantis kelyje, t.y. nardyti tarp automobilių, piktai signalizuoti, mirksėti šviesomis (jei kas nors užstojo kelią), sukinėti pirštą aplink smilkinį (žmogui, kuris netyčia padarė klaidą) ar net rodyti vidurinį pirštą.
Toks elgesys, rodantis emocinį ir kultūrinį primityvizmą, būdingas žmonėms su nesusiformavusia vertybių sistema“, – sako gydytoja–psichoterapeutė Rūta Kažimėkiėnė.
Pavojingų manevrų, tarp kurių ir piktybinis greičio viršijimas imamasi siekiant parodyti nepagarbą ne tik taisyklėms, bet ir kitiems vairuotojams, tarsi būtų privaloma nuolat pabrėžti savo pranašumą. Taip elgiamasi net nepaisant grėsmės, kylančios visų (tiek vairuotojo, tiek jo keleivių, tiek aplinkinių) saugumui.
Agresyvus elgesys kelyje verčia kitus nusileisti, o agresoriui jaustis pranašesniam socialinėje hierarchijoje. Tokie elgesio motyvai, būdingi ne tik jauniems žmonėms, mūsų keliuose jie pernelyg dažnai būdingi ir subrendusiems žmonėms.
Kas jie, agresyvieji?
Pasak Rūtos Kažimėkienės, nedaug yra veiklų, kurios tiek daug pasako apie žmogaus charakterį, kiek elgesys prie vairo. Tai, kaip mes vairuojame, atskleidžia net ir tas bėdas, apie kurias nežinome arba nenorime žinoti.
„Dauguma vairuotojų elgiasi atsakingai, jų vairavimą galima apibūdinti kaip socialiai brandų, tačiau yra kelios, nuolat pavojų kelyje keliančios vairuotojų grupės ir juos mes kasdieną sutinkame ir atpažįstame. Kiekviena iš jų, demonstruoja tam tikrą agresijos rūšį, bet visi jie nepaiso greičio ribojimų.
Pirmieji, mažiausiai maskuojantys savo agresiją, yra vairuotojai norintys nuolat demonstruoti savo pranašumą. Tai emocinio ir socialinio nebrandumo išraiška. Labiausiai aplinkinius vargina jų negebėjimas atsižvelgti į kitų teises ir interesus.
Antrieji – „auklėtojo“ sindromą turintys vairuotojai. Tokie vairuotojai gali nuolat važinėti didesniu nei leistina greičiu, bet netoleruoja net netyčinių kitų vairuotojų klaidų. Jų priemonės tvarkai atkurti: iškalbinga gestikuliacija, pašūkavimai, šviesos ir garso signalai ir pan.
Jie net gali „pedagogiškai“ užtverti kelią pažeidėjui ir išlipę jį auklėti (tokius „auklėtojus“ mes galime pamatyti internete įkeltuose filmukuose). Šie vairuotojai nesugeba atpažinti savo pačių agresijos ir tikrųjų jos priežasčių.
Pastangos „paauklėti“ dažnai kelia didesnę grėsmę nei vairuotojo pažeidimas.
O pastangos „paauklėti“ dažnai kelia didesnę grėsmę nei vairuotojo pažeidimas. Tretieji demonstruoja cinišką, neva „nekaltą“ agresiją. Esą jie nesupranta kodėl privalo laikytis kai kurių, jų manymu, kvailų Kelių eismo taisyklių nuostatų.
Tai savanaudžiai, kuriems atsakomybės ir padorumo jausmas tarsi neegzistuoja: jie rikiuojasi iš vienos juostos į kitą nerodydami posūkio signalo, aikštelėje ar gatvėje automobilį palieka taip, kad kitam neįmanoma išvažiuoti, o pamatę ilgą automobilių eilę, nestoja į jos galą, o važiuoja į priekį ir bando įsisprausti.
Greitį jie gali viršyti ne tik bet kuriame kelyje, bet ir siaurose gyvenamųjų namų kvartalų gatvelėse ar automobilių statymo aikštelėse“, – pasakoja psichinės sveikatos specialistė.
Rūta Kažimėkienė pastebi, kad tarp transporto psichologų vyrauja nuomonė, kad svarbiausią įtaką eismo įvykiams daro du veiksniai: vairuotojo elgesys ir jo kognityviniai procesai. Ilgą laiką daug dėmesio buvo skiriama tik kognityviniams klausimams ir tik 1994 m. Madride vykusiame psichologų kongrese pabrėžta, kad didelė klaida nekreipti dėmesio į vairuotojo elgesį ir jo aiškinimą.
Labai svarbus turėtų būti švietėjiškas darbas, ypač ruošiant naujus vairuotojus.
Žmogiškasis veiksnys ir ypač jo sudėtinga psichologinė prigimtis turi didžiausia įtaką greičio pasirinkimui (ne tik leistino, bet ir saugaus). Baudos už greičio viršijimą tramdo lakstančius, tačiau jos ne visagalės, be to, ne viskas fiksuojama.
Labai svarbus turėtų būti švietėjiškas darbas, ypač ruošiant naujus vairuotojus, kad jie realiai suvoktų nesaugaus greičio keliamas problemas bei primenant patyrusiems vairuotojams kokią grėsmę jie kelia sau ir aplinkiniams, nepasirinkę saugaus greičio.
Saugaus eismo rubrika „Kur skubi?“rengiama kartu su AB Lietuvos automobilių kelių direkcija.
