Ką atšvaitų (ne)dėvėjimas sako apie mūsų savisaugą bei kaip atšvaitus teisingai nešioti – 15min kalbintų pašnekovų nuomonės ir patarimai.
Atšvaitas skirtas vairuotojams
Atėjo metų laikas, kai atšvaitai tampa itin aktualūs – vėliau švinta, greičiau temsta, prasidėjo rūkų ir lietaus sezonas. Kaip pastebi Susisiekimo ministerijos (SM) atstovas Vidmantas Pumputis, tamsiuoju paros metu pagrindinis pėsčiojo tikslas yra imtis visų priemonių, kad tik jis būtų gerai matomas vairuotojams. Ypač svarbu suvokti, jog atšvaitas nėra šiaip aksesuaras – jis pirmiausiai skirtas vairuotojams, kad šie pamatytų pėsčiąjį iš kuo toliau.
SM atstovo teigimu, kiekvienas žmogus turėtų pasirinkti tas priemones, kurios pagerins matomumą priklausomai nuo vietovės, kurioje judama – tai gali būti ryškiaspalvė liemenė arba žibintuvėlis, jei tamsiu metu einama užmiesčio keliu. Jei nėra nei vieno, nei kito, tuomet aktualu turėti bent atšvaitą – geriausiai, juostinį. Jei šis tik vienas, jį reikėtų segėti ant dešinės rankos arba kojos. Tik tada pėsčiasis, kuris, pagal taisykles, privalo judėti prieš automobilių eismą, bus geriau matomas vairuotojams. Specialistas primena, jog pagal kelių eismo taisykles, pėsčiajam, kuris mieste eina šaligatviu, segėti atšvaitą tik rekomenduojama, o ne privaloma, o štai einant kelkraščiu jis jau privalomas.
Kuo daugiau atšvaitų, tuo geriau, galima sakyti, jų išvis negali būti per daug.
V.Pumpučiui antrina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyriausioji specialistė Aistė Dijokaitė. Ji pastebi, kad kai oro sąlygos prastos, net ir šviesiuoju paros metu pėstieji yra prastai matomi vairuotojų. Iškalbingas pavyzdys – jei pėsčiasis juda be atšvaito, tamsoje ar esant prastam matomumui, automobilio vairuotojas jį pastebės tik likus kelioms dešimtims metrų. Tokiu atveju, kai automobilio greitis didesnis, laiku sustabdyti labai sunku. O jei pėsčiasis yra su atšvaitu, vairuotojas jį pastebės dar už kelių šimtų metrų. Tiesa, tam būtina sąlyga – atšvaitas turi būti tinkamai dėvimas, o dar geriau, jei jų yra ne vienas. „Kuo daugiau atšvaitų, tuo geriau, galima sakyti, jų išvis negali būti per daug“, – sako pareigūnė.
Turėti su savimi neužtenka
A.Dijokaitė ypač ragina tėvus pasirūpinti savo vaikų saugumu – idealu, jei mažieji dėvi tokius viršutinius drabužius, kurie yra ne tik ryškūs, bet ir turi įsiūtas šviesą atspindinčias detales. „Reikia, kad suaugusieji pasirūpintų, jog vaikas ne tik turėtų atšvaitą, nešiotų jį, bet ir mokėtų teisingai prisisegti. Vis dar dažna situacija, kai vienintelis atšvaitas yra ant kuprinės, o vaikas eina užmiesčio keliu prieš transporto priemonių eismą ir yra nematomas… Jei jau tas atšvaitas vos vienas – juostinis, jis turėtų būti tvirtinamas ant dešinės rankos aukščiau riešo, jei atšvaitas yra kabantis, jį reikia prisegti ant viršutinio drabužio dešinės pusės (kišenės), ant ilgesnės juostelės, kad būtų kelių aukštyje ir laisvai švytruotų. Jei yra ir antras atšvaitas, tebūna jis ant kitos rankos, kojos (blauzdos srityje). Kuo atšvaitų daugiau ir iš visų pusių, tuo didesnė tikimybė būti pastebėtam vairuotojo“, – aiškina pašnekovė.
Jos nuomone, nors mieste ar kitose apšviestose vietovėse atšvaitai neprivalomi, jie vis tiek būtini ir labai svarbūs tamsiuoju paros metu, ypač kai yra rūkas, lyja, sninga.
Moterys pasikiša rankinę su prisegtu atšvaitu po pažasčia ir tokiu būdu tas atšvaitas paslepiamas.
Nors specialistė ir džiaugiasi, jog atšvaitai nebėra toks nematytas ir retas dalykas, kaip kad buvo prieš keliolika metų – dabar jau jų išdalinta gausiai, įprotis teisingai juos nešioti, nėra taip tvirtai susiformavęs, kaip norėtų pareigūnai ir praverstų vairuotojams. „Vis dar dažnas atvejis, kai keliaujant tamsoje vienintelis turimas atšvaitas yra tvirtinamas ant rankinės ar kuprinės. Pati matau, kaip moterys pasikiša rankinę su prisegtu atšvaitu po pažasčia ir tokiu būdu tas atšvaitas paslepiamas“, – pastebi ji
Įvairiausio amžiaus žmonių grupes saugaus eismo kelyje mokanti pareigūnė kviečia tėvus pasikalbėti apie saugumą gatvėje bei atšvaitus ir su paaugliais – juk šiais laikais atšvaitai jiems gali tapti patraukliu aksesuaru, nemažai laisvalaikio ar sportinių drabužių taip pat turi integruotas švytinčias juosteles, tad nesunku išrinkti tai, ką paauglys mielai dėvės.
Savisauga mažiau rūpi jauniems
Gatvėse įvairiausių pavojingų situacijų iškyla dažnai, tačiau galima drąsiai teigti, jog tas, kas segi atšvaitą, rūpinasi, kad būtų matomas, yra labiau susirūpinęs savo saugumu. Kaip pastebi Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros profesorė dr. Auksė Endriulaitienė, nors apie savisaugą skirtingos psichologijos mokslo teorijos aiškina įvairiai, bendrai galima teigti, kad tai vienas pagrindinių žmogaus poreikių, kurio patenkinimas yra gyvybiškai svarbus. Jis leidžia žmogui gerai jaustis įprastoje ir naujoje aplinkoje, užmegzti pilnaverčius santykius su kitais žmonėmis, rūpintis savo fizine bei psichine sveikata. Kai patenkinamas savisaugos ir saugumo poreikis, žmogui tampa svarbesni kiti siekiai – pvz., autonomijos, kompetencijos ir panašiai.
Pašnekovė pastebi, jog mažiau savisauga rūpinasi jauni žmonės: „Jie dažnai turi perdėtą pasitikėjimą savo jėgomis, jiems sunkiau objektyviai pamatuoti savo jėgas ir gebėjimą susidoroti su sudėtingomis situacijomis. Paprastai paauglystėje ir jauname amžiuje žmonės ieško savęs, siekia suprasti „kas aš esu?“, nori būti pripažinti bendraamžių, todėl lengviau pasiduoda kitų įtakai. Tai įprasta psichologinio brendimo eiga. Mokslinių tyrimų rezultatai patvirtina, kad vyresni žmonės yra linkę mažiau rizikuoti bendrai lyginant juos su jaunesniais žmonėmis, tačiau tai nereiškia, kad jie nerizikuoja“, – aiškina ji.
Pavyzdys įtaigesnis, nei moralizavimas
Situacijas, kai nepaisoma saugaus eismo taisyklių gatvėje, taip pat būtų galima priskirti rizikingam elgesiui, tačiau psichologė nelinkusi sutikti su, rodos, logiška išvada, esą atsargesni asmenys yra mažiau linkę rizikuoti.
Atsargaus elgesio ir taisyklių laikymosi galima išmokti, o šeima ir tėvai yra reikšmingas pavyzdys vaikui.
Anot jos, iš tiesų rizikingas elgesys priklauso nuo daugelio situacinių bei asmeninių veiksnių. Mokslinių tyrimų rezultatai šioje srityje yra labai nevienareikšmiai, priežasčių rizikingam elgesiui išskiriama daug. „Atsargaus elgesio ir taisyklių laikymosi galima išmokti, o šeima ir tėvai yra reikšmingas pavyzdys vaikui. Paprastai manoma, kad tėvų ir draugų pavyzdys turi didesnį poveikį, nei kalbėjimas ar moralizavimas“, – pastebi ji.
Paklausta, ar lietuviai išsiskiria kaip tauta, kuri yra labiau linkusi į rizikingesnį elgesį gatvėje, taigi, ir silpnesnę savisaugą, prof. dr. A.Endriulaitienė taip pat nelinkusi į apibendrinimus. „Mokslinių tyrimų rezultatai nepatvirtina, kad kuri nors tauta yra labiau linkusi į rizikingą elgesį, todėl negalima teigti, kad lietuviai yra atsainesni. Žmonės yra labai įvairūs, jų elgesio priežastys taip pat yra labai įvairios, todėl bet kokie apibendrinimai gali būti spekuliatyvūs ir nepagrįsti. Pastarųjų metų eismo įvykių statistika rodo priešingai – Lietuvoje eismo įvykių situacija gerėja, ir jau nebesame „lyderiai“ Europoje pagal žūčių keliuose skaičių. Tai reiškia, kad sistemingos pastangos nukreiptos į eismo saugumą ir skirtingų specialistų bendradarbiavimas yra svarbiau sprendžiant problemą, nei tikėjimas, kad kažkas „tautai būdinga“, – sako ji.
Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos
