Vargu ar ką galima nustebinti teiginiu, jog atšvaitas – geriausia pėsčiojo apsauga kelyje. Jeigu einama ne šaligatviu, o kelkraščiu ar važiuojamosios dalies kraštu, atšvaitą tamsiu paros metu pėsčiajam dėvėti būtina – tai įtvirtinta net Kelių eismo taisyklėse.
Statistika taip pat iškalbinga: anot įvairių tyrimų, tolimąsias šviesas įsijungęs vairuotojas pėsčiąjį su atšvaitu pastebi už 300 metrų – pakankamo atstumo, kad spėtų esant būtinybei pristabdyti. Jeigu pėsčiasis atšvaito neturi, atstumas sutrumpėja iki 100 metrų – tokį atstumą automobilis užmiestyje įveikia per 3-4 sekundes. Su artimosiomis šviesomis šie atstumai – 2-3 kartus mažesni.
Svarbu ne tik turėti atšvaitą, bet ir tinkamai jį nešioti. Jis turėtų būti prisegtas dešinėje drabužių pusėje, automobilio žibintų pusėje – jį turi matyti iš priekio atvažiuojantys vairuotojai. Juostinis atšvaitas dedamas ant dešinės rankos ties alkūne, o ant dešinės kojos – žemiau kelio. Būtina prisiminti, kad atšvaitas pats nešviečia – jis tik atspindi atvažiuojančio automobilio šviesą.
Ant vaikų drabužių atšvaitus reikėtų tvirtinti suaugusio žmogaus kelių lygyje – tokiame aukštyje pakabintas atšvaitas geriausiai atspindės automobilių šviesas.
Vietoje atšvaito galima nešiotis žibintuvėlį – juo ne tik pasišviesite kelią, bet ir būsite matomi vairuotojams dar geriau nei su atšvaitu.
Pastaraisiais metais išpopuliarėjo ne tik pakabinami, bet ir purškiami atšvaitai. Prekybos centruose galima rasti specialių flakonėlių, kuriais apipurškus medžiaginius rūbus, šie pradeda atspindėti šviesą. Jie neatspindi tiek daug šviesos, kiek atšvaitas, tačiau purškiamu flakonėliu galima padengti didelį rūbo paviršiaus plotą – jie geriausiai matomi ant sintetinių striukių bei džinsų, kiek prasčiau – ant vilnos.
