Lenktynininkai pagal kelio knygą važiavo specialia jiems skirta trasa pro Titikakos ežerą. O žurnalistai ir technikai turėjo apvažiuoti šį kelią ratu ir pasiekti tą patį sienos perėjimo punktą į Boliviją.
Tačiau ir vieni, ir kiti į Boliviją per Andų masyvus turėjo pakilti net iki 4600–4700 metrų aukščio. Nieko nuostabaus, kad eismo sąlygos pasikeitė iš esmės. Šių eilučių autorių, važiavusį kartu su projekto „iGo2Dakar“ vyrukais Mindaugu Plukiu ir Andriumi Lauciumi, aukštikalnėse užklupo sniegas ir kruša.
Jie važiavo keturiais ratais varomu automobiliu „Nissan Navara“, tad sniego nepabūgo – labiau kankino mieguistumas ir galvos skausmas, prasidėjęs nuo 4000 m.
Iš karštos vandenyno pakrantės patekę į tokią pūgą, vyrukai nepasimetė – juk Lietuvoje tai ne naujiena. Tačiau tokiame aukštyje esančius ruožus kelininkai nuvalo ne iš karto. Todėl pasitaiko ir nelaimingų nutikimų.
Važiuodami link Bolivijos radome į griovį nuslydusį mažą šeimos autobusiuką. Sniego, sumišusio su ledu, buvo tikrai daug, patiems perujiečiams išsikapstyti – jokių galimybių. Apžiūrėjus jų automobilio padangas paaiškėjo, kad šios vasarinės ir, negana to, pusplikės.
Tad Mindaugas Plukys apsuko automobilį ir pasielgė kaip tikras vyras. Kaip tai atrodė, pasižiūrėkite filmuotame siužete.
Perujiečių šeima už pagalbą buvo tokia dėkinga, kad primygtinai prašė priimti dovaną – jų pačių keptą vištą (nors tai galėjo būti ir vištos giminaitis) su krosnyje keptomis bulvėmis.
