Apie ilgas keliones ir jose lydintį nuovargį gazas.lt skaitytojams papasakojo „Autobild Lietuva“ žurnalo redaktorius Vitoldas Milius, kuris praeityje yra įveikęs ne vieną dešimtį tūkstančių kilometrų žygių maršrutais ir dar didesnius atstumus nuvažiavęs nesiekdamas jokių rekordų.
V.Milius sako, kad važiuoti atstumus, ilgesnius nei 1 000 kilometrų per dieną, kai kuriems vairuotojams yra tikras iššūkis. Kadangi dauguma iš mūsų dažniausiai važinėja Lietuvoje, todėl mūsų šalyje tokius atstumus retai kada tenka įveikti.
Važiuoti tolimas distancijas yra įpratę tik tolimųjų reisų vairuotojai. Tiesa, jų važiavimo ir poilsio režimas yra reglamentuotas. Tuo metu lengvųjų automobilių vairuotojai ilgus atstumus gali įveikti visiškai nevaržomai, tačiau pagal savo galimybes.
Norint įveikti ilgus atstumus – privaloma planuoti. Ilgą distanciją galima įveikti ir vienu ypu, arba planuoti nakvynę ar kelias. Tai priklauso nuo vairuotojo patirties ilgose kelionėse ir fizinės būklės. Jei žmogus turi problemų su stuburu ar kitokių negalavimų, gali būti fiziškai sunku sėdėti vienoje vietoje.
Važiuoti keleivio vietoje kiek paprasčiau. Galima nuolat keisti sėdėsenos pozą, kaitalioti kojų sukryžiavimą ar kaip nors įsitaisyti šonu. Vairuotojas to daryti negali, todėl pavargsta greičiau. Tokiems vairuotojams reikia sustoti ir daryti tam tikrus pratimus. Kokius poilsio pratimus daryti, vairuotojui gali patarti tik jo gydytojas.
Jei atstumas mums būtų neįveikiamas, tektų stoti nakvynei, tačiau mes pasiruošę įveikti visą etapo distanciją.
„Aš daug kartų esu važiavęs į Berlyną. Važiuojant nuo Vilniaus susidaro 1 000 kilometrų maršrutas. Nuvažiuoti ten – ne problema, nes kelias yra tikrai geras. Didelio vargo nėra. Šiame „Peugeot EcoCup“ žygyje mes važiuojame kiek lėčiau nei galima. Lenkijos greitkeliuose greitis yra ribojamas iki 140 km/h. Srautas važiuoja daug greičiau. Vokietijoje, net ir ten, kur greitis neribojamas, mes laikomės savo nuostatos važiuoti 110 km/h greičiu. Nevažiuojame 210 km/h, nors tai ir sutrumpintų kelionės įveikimo laiką. Jei atstumas mums būtų neįveikiamas, tektų stoti nakvynei, tačiau mes pasiruošę įveikti visą etapo distanciją“, – kalba V.Milius.
Anot V.Miliaus, važiuoti ilgus atstumus daugeliui yra sunki užduotis ir tenka grumtis su mieguistumu ir nuovargiu. Specialistas pastebi, kad pagal žmogaus fiziologiją, noras miegoti apima visus žmones panašiu metu, tad jei automobilyje važiuojate keliese, miegas gali apimti visus.
„Kai tu man pasakei, kad tave ima miegas, o aš tau pasakiau, kad gali miegoti, aš pats irgi jaučiau, kad pradeda imti miegas. Tačiau aš moku su tuo kovoti ir netrukus vėl atsistačiau į normalią būseną. Net ir važiuojant ilgą maršrutą dieną nuovargis daro savo. Dažniausiai sulėtėja važiavimo tempas, nebesinori važiuoti greitai. Tuomet tas tempas, bendra kelio melancholija tave ima dar labiau veikti ir migdyti. Tai pajutus reikėtų sustoti ir prasiblaškyti, išgerti kavos, energinio gėrimo, pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Svarbu, kad suaktyvėtų kraujotaka“, – pataria V.Milius.
V.Milius pataria kelionės metu neprisivalgyti per daug, nes sotumas lemia tingumą, o tingumas – mieguistumą. Kai kuriems vairuotojams mieguistumą išvaikyti padeda kramtoma guma, aštresnio skonio saldainiai, kai kas mėgsta gliaudyti saulėgrąžas. Visi vaduojasi tuo, kuo gali.
Miegas – pats geriausias vaistas nuo mieguistumo. Sustokite ir pamiegokite bent keliolika ar kelias dešimtis minučių.
Padėti gali ir muzika. Kai kas prie vairo dainuoja ar net rėkia. Tačiau jei jums jau reikia rėkti vien tam, kad neužmigtumėte, geriau stoti ir pamiegoti. Miegas – pats geriausias vaistas nuo mieguistumo. Sustokite ir pamiegokite bent keliolika ar kelias dešimtis minučių. Iš karto tapsite žvalesnis. Beje, žmonės labai skirtingai reaguoja į trumpą miegą. Vieniems užtenka kelių dešimčių minučių, kad jie taptų žvalesni, kiti po trumpo miego itin aptingsta ir juos miegas ima toliau.
„Įdomu, ar važiuodamas lėtai ir būdamas mieguistas, išvydęs kliūtį, sustotumėte greičiau, nei tas vairuotojas, kuris žvalus, tačiau važiuoja greičiau. Nežinau tikslaus atsakymo, bet manau, kad važiuodamas greičiau gauni šiokį tokį kiekį adrenalino, kuris tau leidžia būti dėmesingesniam. Į šitą klausimą tikslų atsakymą rasti sunku. Žmogui pačiam reikia jausti save“, – tęsia V.Milius.
Kai kuriuose dabartiniuose automobiliuose jau diegiamos sistemos, stebinčios vairuotojo akis ir informuojančios apie nuovargį. Taip pat sistema, užfiksavusi ilgą kelionę be sustojimų, gali prietaisų skydelyje uždegti kavos puodelio simbolį, ragindama sustoti ir padaryti pertraukėlę. Tačiau ir šių technologijų apsuptyje svarbiausiu veiksniu išlieka pats vairuotojas ir jo sprendimai prie vairo.
Planuokite ne tik kelionės maršrutą, bet numatykite ir galimas vietas sustojimams, nakvynėms.
„Svarbiausia tinkamai viską planuoti. Juk taip nebūna, kad staiga sugalvojome važiuoti į kokią nors Lisaboną. Jei jau planuojate vykti ten ar kitur, planuokite ne tik kelionės maršrutą, bet numatykite ir galimas vietas sustojimams, nakvynėms“, – aiškina V.Milius.
Kartais į tolimas keliones žmonės leidžiasi važiuodami keliese. Tuomet vairuotojams yra galimybė keistis. Tą daryti reikėtų pagal iš anksto suplanuotą grafiką. Kiekvienas turi žinoti, kada jam reikės vairuoti ir kada jis turės miegoti.
„Jei važiuote trise, tuomet vienas žmogus vairuoja, kitas sėdi šalia ir bendrauja su vairuotoju, taip neleisdamas jam užmigti. Vėliau žmogus, kuris miegojo, tampa vairuotoju, o prieš tai vairavęs žmogus kalbina vairuotoją. Prieš tai šalia vairuotojo sėdėjęs keleivis tuo metu turėtų miegoti ir taip sulaukti savo eilės vairuoti. Taip keistis reikėtų kas kelias valandas“, – kalba V.Milius.
Naktį jaučiamas ne tik didesnis krūvis, bet ir nuovargis akims, įtampa žiūrint į kelią, todėl vairuotojas privalo vertinti savo galimybes. Kuo labiau pavargęs esate, tuo prasčiau įvertinate situacijas.
Mieguistumą taip pat didina ir šiluma, todėl automobilyje temperatūrą turėtų reguliuoti tik vairuotojas. Jei keleiviams šalta, verčiau jie kuo nors apsiklotų, nei prašytų didinti šilumą. Kai ima miegas, jautrumas temperatūrai padidėja, todėl keleiviai gali padidinti šilumą savavališkai.
To daryti nereikėtų, nes šilumos paveiktas vairuotojas gali greičiau užsnūsti. Prisiminkite, kad visų keleivių saugumas priklauso nuo vairuotojo, tad pirmiausia derėtų rūpintis juo, o tik paskui savimi.
