TAIP PAT SKAITYKITE: Jei gatvės atrodo duobėtos, išbandykite dviračių takus – apsigalvosite
Akivaizdu, kad sparčiai augant Pilaitei, sprendimas važinėti į miesto centrą dviračiu, o ne automobiliu, gali tapti vis racionalesnis. Nes rytinės spūstys tikrai nemažės, jei nedaugės kelių, vedančių į sostinės centrą. Bent jau kol kas sprendimas važiuoti greituoju 4G autobusu piko metu nėra panacėja – spūstyse stringa bet koks transportas.
Todėl aš, Pilaitės gyventojas, vis dažniau persėdu ant dviračio. Startuoju nuo transporto žiedo pačioje Karaliaučiaus g. pabaigoje (arba Bitėnų g. pradžioje). Aplink vyksta statybos, tad kol kas apie dviračių taką šioje vietoje svajoti anksti. Pasidabinęs ryškia liemene, drąsiai minu gatve. Visą kelionės maršrutą rasite čia.
Dviratininkai – žemesnė kasta?
Vyksta statybos, tad kol kas apie dviračių taką šioje vietoje svajoti anksti.
Ir ką sau manote: jau per pirmas penkias kelionės minutes dukart pasijuntu žemesnės kastos eismo dalyviu, nei automobilininkai. Iš pradžių manęs nepraleidžia „Toyota RAV 4“, nusprendęs pasukti į kairę iš Bitėnų g. per vieškelį, vedantį link Taurupės g. (vadinamojo miško kelio per Karoliniškes).
Kiek vėliau tą patį manevrą Karaliaučiaus ir I.Kanto g. sankryžoje pakartoja maršrutinio autobuso vairuotoja – man panosėje iš šalutinio kelio suka į Karaliaučiaus g. Kitaip tariant, parodo tikrąją dviratininkų vietą. Dėl tokio jos manevro turiu mažinti važiavimo greitį, taigi akivaizdu, kad vairuotoja šioje situacijoje buvo neteisi.
Tiesa, prieš savaitę lankiausi Stokholme ir stebėjausi, kaip pagarbiai vairuotojai praleidžia dviratininkus. Pasirodo, kad pagal Švedijoje galiojančias taisykles, gatvėse dviratininkai turi pirmenybę. Nebekalbant jau apie elementarią situaciją, kai į kairę sukantis automobilis turi duoti kelią kitiems, važiuojantiems tiesiai.
Puiki dviračių tako pradžia
Bet kam tos nuoskaudos – miname toliau, juk prieš akis laukia vaizdinga trasa pro lietuvišką Pentagoną (VSD), Kelių policijos būstinę, Spaudos rūmus, Narbuto kalną, nuo kurio leisdamasis 2015 m. žuvo dviratininkas...
Iš tiesų, dviračių tako pradžia ties Karaliaučiaus ir Pilaitės pr. sankryža suteikia geros nuotaikos ir įkvėpimo minti pedalus kad ir iki Santariškių – ką jau ten miesto centras. Svarbiausia, kad dviračių takas aiškiai atskirtas nuo šaligatvio, tad pasiklydusių erdvėje pėsčiųjų – vos vienas kitas. Su vėjeliu pasiekiu statomą Pilaitės bažnyčią, šaligatviu atlieku gyvatėlę ties nusukimu į RIMI prekybos centrą, ir vėl grįžtu į raudoniu spindintį dviračių taką.
Posūkį į Pilaitės dvarą (priešingoje pusėje – lietuviško Pentagono rūmai) pasiekiu beveik transo būsenoje – na tikrai smagu važiuoti dviračiu taku, į kurį nespjautų olandai, danai ar švedai.
Pasakos pabaiga: nulipinėjimai ir sprando sukiojimai
Bet čia pasaka ir baigiasi. Akivaizdu, kad žmonės, projektuojantys gatves ar bent jų susikirtimus su dviračių takais, nėra dviratininkai iki kaulų smegenų. Taip drįstu teigti dėl to, kad kirsti posūkį į Senąją Pilaitę nesustojus (šioje vietoje tą leidžia taisyklės ir nusitrynęs gatvės žymėjimas) – pavojinga gyvybei.
Mat, norint įsitikinti, kad iš Pilaitės pr. sukančio automobilio vairuotojas tikrai tave mato ir praleidžia, reikia galvą pasukti ne 90 laipsnių, o bent jau 120 (kuo daugiau, tuo geriau). Antraip rizikuoji sveikata ir gyvybe. Išvada – šis susikirtimas – neergonomiškas, dviratininkų naudai jis tarnauja tik formaliai. O praktiškai tai yra loterija – praleis arba nepraleis, pamatysi automobilį, arba ne. Tarsi patvirtindamas šią logiką, manęs nepraleidžia „Toyota Avensis“ vairuotojas.
Ta pati rizika galioja ir tolimesniuose dviračių tako, toliau virstančio šaligatviu, susikirtimuose su nuvažiavimais/užvažiavimais iš Vakarinio aplinkkelio. Skirtumas tik tas, kad, pagal žymėjimą tuose susikirtimuose dviratininkas privalo nulipti ir persivesti dviratį, nes šios vietos pažymėtos kaip perėjos. Tiesa, stebėjimų rezultatai rodo, kad 90 proc. kerta ir šias sankryžas nenulipdami. Nes taip, neva, mažiau trikdo automobilių eismą ir taupo savas jėgas, vengdami dažnų stabčiojimų.
Jei į dviratį žiūri kaip transporto priemonę, o ne į celiulito degintoją, šitie strakaliojimai ima įkyrėti.
Dažni stabdymai ir nulipinėjimai nuo dviračio, bent jau mane šioje 7 km trasoje erzino labiausiai. Žinoma, sportuoti sveika. Bet, jei į dviratį žiūri kaip transporto priemonę, o ne į celiulito degintoją, šitie strakaliojimai ima įkyrėti. Suskaičiavau, kad nuo Karaliaučiaus g. iki Saltoniškių g. esančio Policijos departamento nuo dviračio teko nulipti mažiausiai 6 kartus. Jei taip kas dieną, greitai ima darytis nuobodu.
Kam reikalinga nauja 150 m dviračių tako atkarpa?
Nors suklydau – teko nulipti dažniau, nes „mečiau kelią dėl takelio“. Ties naująja, daugelį Pilaitės gyventojų papiktinusia sankryža (Pilaitės pr. – V.Pociūno g.) priešingoje prospekto pusėje (ten, kur VSD), prasideda nauja dviračių tako atkarpa, akinanti nuo tolo savo nauja raudona danga.
„Eureka – pamaniau. – Ko aš čia kratausi tuo šaligatvio ir tako hibridu, jei miesto plėtotojai vykdo pažadus paversti Vilnių draugišku dviračiams miestu. Šausiu į kitą pusę per naująją sankryžą“.
Bet pamanyti lengviau, nei padaryti. Norint pėsčiųjų perėja per naująją sankryžą pereiti į kitą pusę, reikia laukti po 3-4 min., net jei prospektu nevažiuoja automobiliai.
Ši trumpa nuostabi atkarpa baigiasi aklaviete!
Pagaliau nusigavęs į kitą pusę ir startavęs nauja atkarpa, vedančia link aplinkkelio, vėl abiem rankom spaudžiu stabdžius. Tai – tikras nusivylimas: šis trumpas nuostabus „pakilimo takas“ baigiasi aklaviete.
Norint patekti ant viaduko, vedančio per apačioje dūzgiantį aplinkkelį, tektų peršokti keturis gatvės bortelius ir žaliąją veją. O toks veiksmas būtų ne tik neekologiškas, bet ir baustinas už grubų KET pažeidimą.
Čia pat sutiktas dviratininkas tik gūžteli pečiais – gal valdžia šią atkarpą pratęs?
It musę kandęs vėl grįžtu atgalios prie pilaitiškių kasdien minimos sankryžos, vėl laukiu žalio šviesoforo signalo ir grįžtu į pradinį kelią – dešine prospekto puse besidriekiantį šaligatvį-dviračių taką. Tą dalį, kai tenka nulipinėti nuo dviračio (iki pat Narbuto kalno) praleidžiu.
Tačiau išvada daugiau, nei akivaizdi: metęs kelią dėl ryškaus raudono takelio, pasidavęs vilionėms važiuoti geresne, kairiąja puse (kaip minėjau, jis baigiasi aklaviete), praradau apie 10 min. brangaus rytinio laiko.
Tad, juokdamasis iš savo naivumo, minu į priekį pro kelių policijos būstinę iki Sietyno stotelės. Tiesa, kelionė šaligatviu, ypatingai, ties autobuso stotele, reikalauja maksimalios koncentracijos, nes žmonių (ypač vaikų) judėjimas čia intensyvus. „Tikras lėliukų takas“, – nusijuokiu.
Šviesoforų logika prie Spaudos rūmų
Tačiau štai čia, ties Spaudos rūmais, akimirkai suabejoju, ar vis dar važiuoju pagal KET, nes dviračiams skirtas šviesoforas siūlo pervažiuoti į priešingą kelio pusę, link „Narvesen“ kiosko. Arba tik iki salelės dešinėje pusėje, skiriančios šaligatvį nuo Laisvės pr. Toliau toje pačioje sankryžoje (po Laisvės pr. viaduku) eismą reguliuoja tik pėstiesiems skirtas šviesoforas. Tai kurio iš jų dabar klausyti?
Todėl vėl belieka įjungti logiką, o ne aklai žiūrėti taisyklių. Tvirtai žinau, kad norint kaire T.Narbuto g. puse leidžiantis nuo kalno pasiekti Žvėryną, iš pradžių teks važiuoti pievomis ir siaurais takais, tad lieku dešinėje. Ko gero, šis keistas šviesoforas skirtas tiems, kurie atvažiavo nuo centro ir nori pervažiuoti į Spaudos rūmų pusę?
Stulpų takas ir ypatinga autobusų stotelė
Kirtęs Laisvės pr. patenku į ypatingą trasos dalį, apie kurią jau nemažai rašyta. Siauras šaligatvis, kuris niekaip nepažymėtas. Ir apšvietimo stulpų padalintas į dvi dalis. Taigi čia yra kelios galimybės gauti traumą: nulėkti nuo šaligatvio į gatvę, atsitrenkti į stulpą, kliudyti pėstyjį. Bet, įgudusiam dviratininkui, kuris dar ir linkęs pasisaugoti, tai nėra didžiausias galvos skausmas. T.Narbuto autobusų ir troleibusų stotelė – va čia tai tikras eismo organizavimo perlas. Brangakmenis.
T.Narbuto autobusų ir troleibusų stotelė – va čia tai tikras eismo organizavimo perlas. Brangakmenis.
Ironizuoju todėl, kad lyg ir legaliai šia trasa važiuojantys dviratininkai stotelėje „užlipa“ ant tuzino keleivių, įlipančių ir išlipančių iš miesto transporto. Mano galva, ir vieni, ir kiti galvoja, kad tikrai ne jiems, o kitai pusei su galva negerai. Todėl derėtų pastatyti įspėjamuosius ženklus: „Atsargiai: greiti dviratininkai“ ir „Saugokitės pėsčiųjų“. Kad saugotųsi ir vieni, ir kiti.
Gal dėl to vėl pastebiu kelis dviratininkus, kurie važiuoja Narbuto g., o ne šia šalikele?
Tad vėl spaudžiu stabdžių rankenas iki galo ir stengiuosi negąsdinti žmonių – stotelę pravažiuoju 2 km/val. greičiu.
Mirties kelias
Tolimesnė trasos dalis (neapsiverčia liežuvis rašyti „dviračių tako“) vilniečių kartais vadinama ir mirties keliu. Ir ne tik dėl daugybės nelygumų, kurie daug žalos nepridarys, jei sugebėsi duobes apvažiuoti ir neįkiši rato į plyšį tarp plytelių. Taip pat patartina neakceleruoti, nuolat pristabdyti. Antraip salto mortale – visiškai įmanomas.
Žinoma, šioje atkarpoje 2015 m. liepą 24 metų vaikinas žuvo ne dėl šių nelygumų, o dėl to, kad pasuko trasoje suprojektuotais aštriais laiptais.
Šiuo metu laiptai atskirti tvorele iš strypų, pastatytas įspėjamasis ženklas. Bet, mano galva, ši trasa vis tiek yra labiau sutverta lėtai žingsniuojantiems pėstiesiems, o ne strimgalviais nuo kalno besileidžiantiems dviratininkams. Nes ties laiptais esanti kilpa į kairę, kol neįpranti, neatrodo organiška trasos dalis. Na, kas važiavo šia vieta dviračiu, tas tikrai supras, ką noriu pasakyti – visą laiką norisi su vėjeliu minti tiesiai.
Tiesa, noriu pagirti miesto transporto arterijų vystytojus, kad vieną mirtiną pavojų šiame ruože jie vis tik panaikino. Pačioje nusileidimo apačioje prieš keletą metų iš kiemo pro vartelius buvo išlindęs cementinis slenkstis per pusę šaligatvio (kuris yra ir dviračių takas) pločio. Dabar ši nesąmonė panaikinta. Todėl dviratininkams telieka saugotis duobių, kurių čia likę tikrai nemažai.
Žvėrynas: atspėk kelią
Žvėryne trumpam stabteliu ir suabejoju, kur dviračių takas veda toliau. Nes viena jo atšaka, sukanti prie reguliuojamos perėjos (posūkis iš T.Narbuto į Sėlių g.) lyg ir užtušuota – pilkais dažais uždengti balti). Todėl, padaręs dar vieną kilpą į dešinę (šalia Blindžių g.), vėl grįžtu į „dviračių taką“, einantį šalia T.Narbuto g.
Pasikartosiu: nelygus, tačiau važiuoti galima, dėl duobių ir nelygumų dantų protezai neiškrito. Bet akys ant kaktos vis tiek iššoko, kai dviračių takas ir vėl staiga baigėsi ties nauju statomu namu (ties Erelių g.). Miesto svečias čia tikrai pasiklystų. O aš, apvažiavęs statybas ratu, vėl grįžtu į šaligatvio plotą ties T. Narbuto g.
Dviračių takas ir vėl staiga baigėsi ties nauju statomu namu.
Artėdamas prie Policijos departamento, atsikvepiu lengviau – trasa ir vėl pažymėta ženklu „Pėsčiųjų ir dviračių takas“. Taigi pradinis tikslas – važiuoti pagal KET, regis pavyko 99 proc. Tiesa, iki darbo užtrukau ilgokai. Bet, kaip sakoma, darbas – ne vilkas. Į mišką nepabėgs.
Savivaldybės planai – ne tik linijų braižymas
Kaip 15min informavo Tomas Šiuškus, savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ komunikacijos specialistas, ta „keista“ nauja dviračių tako atkarpa Pilaitėje, kol kas nevedanti niekur, buvo suprojektuota su naująja sankryža, kaip jos dalis. Ateityje ji taps dalimi naujo dviračių tako, kuris sujungs Senąjį Pilaitės kelią su Sietyno g. Darbus planuojama pradėti 2018 m.
T.Šiuškus taip pat pasidalijo Susisiekimo dviračiais Vilniuje projekto komandos vadovo Antono Nikitino komentaru. Žemiau pridedame jo fragmentą.
Patys dviratininkai dviračių takus vertina 2,3 balo iš 5.
A.Nikitinas: 2020 m. dviračių takai bus sujungti į tinklą
Į dviračių ir pėsčiųjų takus dešimtmečius nebuvo investuojama – linijų braižymas ant šaligatvio nėra investicija, ir turime tokią situaciją, kai pasakyti, jog turime gerą infrastruktūrą galėtų nebent tas, kuris jos nematė. Patys dviratininkai dviračių takus vertina 2,3 balo iš 5. Siekiame, kad šis balas per artimiausius dvejus metus ženkliai paaugtų, o dviračiai taptų ne tik sporto ar laisvalaikio priemone, bet ir naudojama kasdieniam susisiekimui.
Todėl pirmiausia koncentruojamės į tai, kad fragmentiški dviračių takai – kai kurie jų yra geros kokybės – būtų tarpusavyje sujungti, o kur įmanoma – būtų atnaujinti ir esami takai. Vien per šiuos metus bus nutiesta ir atnaujinta 12 km dviračių takų.
Palei Laisvės prospektą (nuo „Sodros“ iki Ateities g.) bus nutiestas beveik 6 km asfaltuotas dviračių takas ir suremontuotas greta besidriekiantis šaligatvis. Naujas, beveik kilometro ilgio dviračių takas atsiras ir Saulėtekio alėjoje (nuo Nemenčinės pl. iki Šatrijos Raganos g.) – čia taip pat bus sutvarkyti kelis dešimtmečius remonto nematę šaligatviai. Nauji, daugiau nei 2 km ilgio dviračių ir pėsčiųjų takai palei Neries krantinę taps jungtimi tarp Vingio parko ir Geležinio Vilko tiltų – tai bus pirmasis žingsnis atnaujinant dviračių ir pėsčiųjų takus palei abiejų Neries krantinių viršutines terasas – likę darbai suplanuoti kitų metų pavasariui.
Gera žinia Antakalnio rajono gyventojams – P.Vileišio g. (nuo Šilo tilto iki Antakalnio g. 120) bus nutiestas daugiau kaip kilometro ilgio takas, sujungsiantis Šilo tiltą su trasa, einančia link Antakalnio žiedo. Oslo gatvėje atsiras daugiau kaip pusantro kilometro ilgio dviračių takai, sujungsiantys ties Gariūnų tiltu nutrūkstančius takus su Erfurto ir Gudelių gatvėmis. Naujai tiesiamoje Santaros gatvėje Santariškėse nusidrieks dviračių takas – tai bus Molėtų pl. ir Santariškių g. jungtis.
Šiemet taip pat bus baigtas projektuoti daugiau kaip 5 km kokybiškas dviračių takas palei T.Narbuto g., sujungsiantis Pilaitę su Konstitucijos prospektu.
Taip pat projektuojama Ukmergės g. esančio tako rekonstrukcija bei keliasdešimt kilometrų skirtingų trūkstamų dviračių infrastruktūros atkarpų: Verkiuose, Žvėryne, Balsiuose, Lazdynuose ties Oslo gatve, Trakų kryptimi. Pasitelkiant ES lėšas bus įrengiami takai Naujamiestyje, Šnipiškėse, Žirmūnuose – šie projektai bus pradėti įgyvendinti kitąmet. Iš viso kitais metais planuojama pradėti tiesti daugiau kaip 20 km naujų dviračių takų.
Tikslas – kad jau 2020 metais Vilniuje esantys dviračių takai būtų sujungti į vieningą tinklą.
Kol projektuojami ir tiesiami nauji takai, sprendžiamos ir pavienės problemos, su kuriomis susiduria dviratininkai: nuleidžiami borteliai, remontuojama takų danga, peržiūrimos esamos dviračių juostos šaligatviuose ir, kur įmanoma, jos nutrinamos arba perbraižomos, kad nesusikirstų su pėsčiųjų srautu.
Mūsų tikslas – kad jau 2020 metais Vilniuje esantys dviračių takai būtų sujungti į vieningą tinklą, ir kad jie būtų kokybiški bei tinkami komfortiškam važiavimui. Be to, artimiausias takas nebus nutolęs daugiau kaip kilometrą nuo vilniečių gyvenamosios zonos.
