Draudimo bendrovės ERGO Lietuvoje Civilinės atsakomybės draudimo skyriaus vadovė Aušra Puodžiūnienė sako, kad, nors dviračių takų paskirtis yra sudaryti sąlygas dviratininkams važinėtis saugiai, tačiau minantys pedalus juose dar anaiptol negali taip jaustis.
„Kasmet sušilus orams registruojame nemažai įvykių dėl susižalojusių ir traumas patyrusių dviratininkų, taip pat ir nuo susidūrimų su dviratininkais nukentėjusių pėsčiųjų. Dalis šių įvykių nutinka būtent dviračių takuose. Dažniausios to priežastys – dviračiams skirtose kelio dalyse netikėtai atsiradusios kliūtys. Dviračiams skirta juosta neretai būna įrengta šalia kitų transporto priemonių kelio ir dažniausia grėsme joje, be abejo, tampa automobiliai. Tuo metu miestų ir parkų dviračių takuose – per juos žingsniuojantys pėstieji“, – sako A. Puodžiūnienė.
Grėsmę kelia elektriniai paspirtukai ir bėgikai
Vilniaus „Dviračių mokyklos“ atstovas ir dviračių treneris Vaidas Rimkus sako, kad nors situacija gerėja, tačiau net ir dviračių takuose šalies dviratininkai negali jaustis visiškai saugūs.
V. Rimkus atkreipia dėmesį į tai, kad grėsme dviratininkams dviračių takuose pastaruoju metu vis dažniau tampa elektra varomi paspirtukai bei kitos panašios transporto priemonės. Paprastai jos gali važiuoti greičiau nei dviratininkai ir veikia labai tyliai, todėl minančiųjų pedalus kelyje gali pasipainioti labai netikėtai.
„Didžiausia bėda yra tai, kad kelių eismo taisyklėse iki šiol nėra aiškiai apibrėžta, ar tokios transporto priemonės gali važiuoti dviračių takuose. Kita atšilus orams dažnai pasitaikanti problema – dviračių takais bėgiojantys bėgikai. Man asmeniškai bent keletą kartų sostinės Vingio parke teko patirti, ką reiškia mėginti išvengti dviračių take staiga išdygusių bėgikų. Be abejo, tokios situacijos yra pavojingos. Kita vertus, galima suprasti ir bėgiojančius žmones, nes tai daryti daugiau nelabai yra kur. Bet kokiu atveju bėgioti dviračių takais nėra saugu nei jiems, nei dviratininkams“, – sako V. Rimkus.
Nenori pastebėti dviračių tako
Tačiau ne visi pėstieji, anot V. Rimkaus, dviračių takuose atsiduria dėl alternatyvų trūkumo. Dalis paprasčiausiai stokoja pagarbos važiuojantiems dviračiais ir mano, kad šie neturi jokių teisių.
„Nors vis daugiau žmonių jau supranta, kad dviračių taku nederėtų eiti, tačiau dalis dar nekreipia į tai dėmesio. Keista, kai, pavyzdžiui, mamos su mažais vaikais vežimėliuose eina būtent dviračių taku, kur bet kurią akimirką dideliu greičiu gali atvažiuoti dviratininkas. Taip įvyksta labai rimtos nelaimės. Jų galima išvengti – juk niekas turbūt nesumąsto eiti gatvės viduriu, nes žino, kad tai pavojinga, o dviračių takų žmonės kartais net nepastebi ar nenori pastebėti“, – pažymi V. Rimkus.
Infrastruktūra dar nepakankama
Dviratininkų treneris atkreipia dėmesį, kad dviračių takų infrastruktūra Lietuvos miestuose taip pat ne visuomet suteikia galimybes saugiam dviratininkų ir pėsčiųjų eismui. Pėstieji neretai būna tiesiog priversti žengti į dviračių taką, nes jiems kelią pastoja koks nors stulpas ar reklaminis stendas.
„Tikrai negalima sakyti, kad teigiamų pokyčių visai nėra – miestų savivaldybės stengiasi tvarkyti dviračių takus, plėsti jų tinklą. Vis tik dažnai dviračių takai dar yra prastos būklės ar kertasi su pėsčiųjų zonomis, todėl dviratininkai turi saugotis vaikštinėjančių ar apvažiuoti take esančias duobes. Tuo gali įsitikinti kiekvienas, pamėginęs iš kurio nors miegamojo sostinės rajono dviračiu atvažiuoti į centrą“, – sako V. Rimkus.
Automobiliai blokuoja dviratininkų juostas
Pavojų dviratininkams, V. Rimkaus teigimu, netrūksta ir važiuojant jiems skirtomis juostomis šalia automobilių kelio. Čia didžiausia problema – parkuojami automobiliai, kurie užstoja dviratininkams skirtą kelią.
„Turbūt ne vienas vilnietis yra pastebėjęs Gedimino prospekte su įjungtu avariniu signalu šalia šaligatvio stovinčius automobilius. Jie, nors ir trumpam, tačiau yra priparkuojami ant dviračiams skirtos juostos, todėl dviratininkai turi juos aplenkti per važiuojamąją kelio dalį. Taip ne tik trukdoma važiuoti, bet ir sukeliamos avarinės situacijos“, – sako V. Rimkus.
A. Puodžiūnienės teigimu, tiek dviračių take, tiek kelyje svarbiausia – pagarba.
„Patys supratingiausi eismo dalyviai dažniausiai būna tie, kurie eisme dalyvauja ir kaip dviratininkai, ir kaip pėstieji, ir kaip automobilių ar kitų transporto priemonių vairuotojai. Vis tik, kai kalbame apie į dviračių takus išbėgusius sportininkus ar ten įvažiuojančius automobilius – pasekmės būna itin skaudžios. Dažniausiai tokių įvykių metu apgadinami ne tik dviračiai, bet ir sužalojami žmonės, todėl pravartu turėti kompleksinį visų rūšių draudimą. Taip pat primenu, kad pagal civilinės atsakomybės draudimą, yra atlyginami kitų asmenų turtui ar sveikatai padaryti nuostoliai“, – sako A. Puodžiūnienė.
Šalmas – ne prievolė, o būtinybė
Draudimo bendrovės atstovė sako, kad dviratininkams svarbu stengtis patiems sumažinti nelaimių riziką. Tam, visų pirma, reikia važinėti tik su geros techninės būklės dviračiu, turinčiu nepriekaištingai veikiančius stabdžius ir kelių eismo taisyklėse nurodytus atšvaitus bei žibintus.
„Nors važiuoti užsisegus šalmą būtina tik dviračių vairuotojams iki 18 metų, tačiau labai rekomenduotina jį užsidėti visiems, važiuojantiems dviračiu. Šalmas yra viena patikimiausių dviratininkų, kurie šiaip jau yra vieni pažeidžiamiausių eismo dalyvių, apsaugos priemonė. Reikėtų nepamiršti, kad važiuojant keliu privalu dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba pedalus minti dviračio priekyje ir gale įsijungus žibintus. Atsargumas ir dėmesingumas turėtų būti kiekvieno eismo dalyvio palydovas – ne išimtis ir važiuojančiųjų dviračiu“, – sako A. Puodžiūnienė.
