A.Matonis, tikrindamas vaistinėles, ypatingą dėmesį skyrė turniketams. Turniketas – užveržimo svirtį turintis įtaisas, skirtas stabdyti gausiam arteriniam kraujavimui.
Pasak gynybos apžvalgininko, reikia pasakyti aiškiai, kad geras turniketas kainuoja 1,5 karto brangiau nei visa naujo pavyzdžio vaistinėlė. Tad, pasak A.Matonio, šimtuose tūkstančių naujo pavyzdžio vaistinėlių, kurios dabar parduodamos, nėra nė vieno patikimo turniketo, visur parduodami pigūs padirbiniai, panašūs į ankstyvųjų kartų originalius turniketus, tačiau savo kokybe ir savybėmis neatitinkantys jokių minimalių reikalavimų. Tokie turniketai plyšta, deformuojasi jų dalys, uždėjus atsileidžia, jų savybės keičiasi priklausomai nuo temperatūros ir t.t. Tai įrodyta per gausybę bandymų, kuriuos atliko taktinės medicinos specialistai.
„Deja, tokių turniketų naudojimas nusineša ir gyvybių, tai karti karo Ukrainoje patirtis. Tokių kapeikinės vertės turniketų prieš kelerius metus prisipirko kariuomenė, ir prireikė keleto skandalų, kol karius pasiekė geros kokybės sertifikuoti ir patikimi turniketai, o senos klastotės dabar naudojamos tik mokymams. Taigi aš visiškai nerandu atsakymo, kodėl kelerių metų senumo avantiūristinė situacija dabar kartojasi jau nebe Karo medicinos tarnybos, o valstybės lygmeniu. Kodėl valstybės institucijos toleruoja nekokybiškų padirbinių platinimą, žinant, kad kritinėje situacijoje suklastoti turniketai ne išgelbės, o pražudys gyvybę masyvaus arterinio kraujavimo atveju“, – rašo A.Matonis savo feisbuke.
Kita problemos dalis, pasak apžvalgininko, kad 99 proc vairuotojų nesugebės tinkamai uždėti nei spaudžiamojo tvarsčio, nei turniketo.
Žinios praverčia, vienkartiniai kursai neturi vertės
Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos Greitosios medicinos pagalbos skyriaus vedėja Joana Janišauskaitė tvirtina, kad toks siūlymas visgi galėtų virsti prievole visiems vairuotojams. Anot medikės, vieną sykį per gyvenimą išklausomi kursai nekuria jokios vertės ir yra tik formalumas.
„Natūralu, kad pirmosios pagalbos žinias pamena tik tie, kurie neseniai tokius kursus išklausė. Tačiau ir čia kartais verta suabejoti, kiek tuose privalomuose kursuose aiškiai yra išdėstoma visa pirmosios pagalbos medžiaga, ar tai nėra tiesiog formalumas, tiesiog pažymėjimo įsigijimas? Tuo labiau, dabar vaistinėlėse yra tokia priemonė kaip turniketas, kurio naudojimas reikalauja specifinių žinių ir neteisingai jį naudojant galima dar ir pakenkti sužeistam žmogui. Tikrai pritarčiau, kad tokie kursai atsirastų ir jie būtų periodiniai. Gal ne kasmet, ne kas dvejus metus, bet kas keletą metų žinias atnaujinti tikrai reiktų. Kad ir valandos ar dviejų, bet periodiniai kursai būtų labai puikus sprendimas.
Nes dabar žmonės po kelias dešimtis metų vairuoja neturėdami realiai jau jokių žinių. Apie kokias žinias galima kalbėti, kai jie tos savo vaistinėlės nebuvo atsidarę per gyvenimą ir net nežino jos turinio.
Yra pavyzdžių, kai po rimtų eismo įvykių mums atvykus žmogus jau yra suteikęs pirmąją pagalbą, padaręs viską, kas tuo metu įmanoma. O kartais atvyksti ir matai, kad visi tiesiog stovi ir krapšto nosį, laukdami medikų. Aišku, žmonės veiksmų nesiima ne tik dėl šoko, bet ir dėl elementarios baimės padaryti blogai, dėl žinių trūkumo. Turniketas yra rimta priemonė ir su ja reikia mokėti elgtis. Gali neteisingai sutvarstyti žaizdą ir nieko kritinio neatsitiks, bet visai kitaip yra su turniketu, kuris turi savo naudojimo instrukciją“, – sakė Joana Janišauskaitė.
Vitoldas Milius, „Auto Bild Lietuva“ žurnalo redaktorius sutinka, kad greitai ir efektyviai panaudoti turniketus sugebėtų nedaugelis:
„Esu praėjęs visus įmanomus pagalbos kursus, nes vairuoju ir sunkiasvores transporto priemones. Tačiau turiu pripažinti, kad įgūdžiai užsimiršta, žinias atnaujinti reikia nuolat. Tad be nuolat kartojamų praktinių pirmosios pagalbos kursų vien tik naujos vaistinėlės situacijos nepakeis“.
Kai kuriais atvejais nukraujuoti galima per 30-40 sekundžių
LNK „Žiniose“ rodytame reportaže SAM atstovai ir vaistininkai rekomenduoja tą patį – vėl išklausyti pirmosios pagalbos kursus. Ir perskaityti pirmosios pagalbos instrukciją.
„Tiesiog įsivaizduoju gerąjį samarietį įvykio vietoje naršantį po vaistinėlę, bandantį perskaityti mikroskopinį lankstinuką, arba, dar baisiau, bandantį vykdyti turniketo instrukcijas, kur, be kita ko, parašyta, jog turniketą reikia atlaisvinti kas valandą. Taip, nejuokauju, ten parašyta tokių makabriškų paistalų.
Taigi turime situaciją, kai valstybė toleruoja nekokybiškų pirmosios pagalbos priemonių privalomą įsigijimą, o nekokybiškas priemones priversti pirkti piliečiai, nemokantys jomis naudotis ir, spėju, tikrai neskubėsiantys eiti papildomų mokymų. Kas už to slypi – ar kosminio lygio valdininkų nekompetencija, ar stratosferą prašokusi korupcija, prastūmusi tokius reikalavimus – nežinau. Bet kuriuo atveju tai jau pavirto milijoninės vertės avantiūra“.
A.Matonis pastebi, kad eismo įvykio atveju, tuo retu masyvaus arterinio kraujavimo atveju, kai paprastai nukraujuojama per 30-40 sekundžių, kažin ar įmanoma suspėtų įlįsti į bagažinę, ištraukti turniketą, ir jį kokybiškai uždėti. Nebet kiekvienas vairuotojas nešiotųsi turniketą ant krūtinės ar peties, kaip tai daro kariai.
