Tęsdami saugumo kampaniją „Užsisek saugos diržą autobuse“ tarptautinių maršrutų organizatorius „Lux Express“ siekia išsiaiškinti, koks yra statistinio Lietuvos kelių eismo dalyvio psichologinis portretas, formuojantis bendrą visuomenės statistiką. Remiantis 2017 metais kompanijos atlikta apklausa, vos 37 proc. Lietuvos gyventojų segasi saugos diržus autobuse.
Pasak psichologės Marijos Bagdonienės, diržų segėjimas kelionių metu dažniausiai yra grįstas elementariu įpročiu, kuris formuojasi girdint informaciją iš aplinkos šaltinių. Tačiau pasitaiko atvejų, kai žmonių įpročius stimuliuoja ir asmeninė arba artimos aplinkos patirtis, sukelianti žmonių baimes dėl savo saugumo arba buvimo nubaustiems.
„Jei žmogus žino, kad kas nors iš artimųjų rato nukentėjo avarinėse situacijose, nes nebuvo prisisegę saugos diržo, tai, be abejo, skatina prisisegti ir saugoti savo gyvybę. Taip pat, žmonės jautriai reaguoja į policijos pareigūnų nuobaudas. Kai asmuo kelyje yra pričiuptas be saugos diržo ir už tai gauna baudą, o vėliau turi ateiti į vairuotojų mokymus, tuomet tikimybė, kad kitą kartą jis prisisegs saugos diržą, yra daug didesnė. Jis jau pasimokė ir žino, kas atsitinka, kai nesilaiko taisyklės. Viena aišku, asmeninė patirtis visuomet labai stipriai sukrečia ir skatina daugiau labiau rūpintis savo ir aplinkinių saugumu.“ – teigia psichologė.
Nesąmoningas prisitaikymas prie aplinkos kainuoja gyvybes
Lietuva, skirtingai nei Vakarų valstybės, tik pastaraisiais metais ima aktyviau kalbėti apie privalomą diržų segėjimą kelyje. Tai rodo ir aiškūs skaičiai – 34 proc. Tačiau psichologė M. Bagdonienė pabrėžia, kad problemos priežastys yra kompleksinės ir viena jų negali paaiškinti visos statistinės informacijos ar formuoti vienos nuomonės apie kelių eismo dalyvius.
„Lietuvoje palyginus neseniai pradėta kalbėti apie privalomą saugos diržų segėjimą. Jeigu apie kalbėtume su vyresniąja karta, jie greičiausiai labai nusistebėtų – kodėl to reikia? Štai jaunoji karta jau kitokia – jie geba atidžiau priimti įspėjamąją informaciją ir pritaikyti ją keliuose. Šiems pokyčiams reikia laiko ir bendro visuomenės įsitraukimo, abejingumo mažinimo, – sako psichologė. – Kitas dalykas, lemiantis abejingumą požiūrį į saugumą, yra noras pritapti prie kitų. Kuomet atsiranda kritinė masė žmonių, nesielgiančių pagal taisykles, tada tikriausiai saugiau yra neišsišokti ir prie jų prisijungti, nes tai natūraliai tampa norma. Tačiau šis prisitaikymas neretai kainuoja gyvenimą.“
Pastebimi sukčiavimo atvejai
Nors yra matomas akivaizdus visuomenės požiūrio į saugumą kelyje keitimosi tarpsnis, vis dėlto, nemaža dalis kelių eismo dalyvių sukčiauja rizikuodami savo pačių saugumu. Automobiliuose ar autobusuose naudodami trifazius saugos diržus, keliaujantys asmenys mėgsta užsisegti jiems patogesniu būdu, tačiau ne taip, kaip to reikalauja taisyklės. Specialistai vieningai teigia, jog netaisyklingas diržo segėjimas ir reikalavimų nesilaikymas negali tinkamai apsaugoti keleivių nelaimės metu.
„Manau, jog tai galima pavadinti žmonių tingumu, kuomet jie nesivargina išsiugdyti tinkamo keliavimo transporto priemonėmis įpročio. Pripažinkime – jeigu saugos diržas nėra užsegtas teisingai, tai gali labiau pakenkti nei padėti. Žmonės galvoja, kad užsisegiau ir to pakanka, kad diržas mane apsaugotų kelionės metu. Be to, svarbu pabrėžti, jog neretai kelių eismo dalyviai mano, jog jeigu mašinoje yra oro pagalvės, saugos diržų išvis nereikia. Bet vien pagalvės žmogaus gyvybės tikrai neapsaugo“, – įsitikinusi psichologė.
Galima pastebėti, kad visuomenės nuomonė dėl saugumo keičiasi į gerąją pusę – tai rodo ir Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenys. Štai 2012 metais pažeidimų nesegint saugos diržo buvo užfiksuota 23 tūkst. atvejų. Šiemet, per dešimt mėnesių, užfiksuota 14 tūkst. saugos diržų nesegėjimo keliuose atvejų ir tai yra beveik keturiais tūkstančiais mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį. Mažėjanti nusižengimų tendencija rodo, jog kelių eismo dalyviai tampa sąmoningesni, o naujiena apie diržo segėjimą virsta kasdieniu įpročiu.
