Apie tai, kokiais keliais ir kaip Lietuvoje buvo keliaujama, kai greičiausia transporto priemonė buvo žirgas, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas doc. Tomas Čelkis. Istorikas specializuojasi XIII–XVIII a. LDK istorinės geografijos, kartografijos ir praeities susisiekimo tyrimų srityje.
LDK laikais greičio ribojimų nebuvo
Dabar automobiliu iš Vilniaus į Kauną galima nuvykti greičiau nei per pusantros valandos, tačiau LDK laikais ši kelionė užtrukdavo parą. Pasak doc. T. Čelkio, iki XVIII a. būdavo vengiama keliauti naktį, nes kildavo pavojus nuvažiuoti nuo kelio arba tiesiog pasiklysti.
Kalbėdamas apie praeities greičius plačiau, istorikas pamini seniausią žinomą LDK ir Lenkijos karalystės paštą, kuris pradėjo veikti 1562 m. Šis paštas iš Krokuvos į Vilnių (tiesia linija 630 km, dabartiniais keliais trumpiausias maršrutas 765 km) keliaudavo savaitę.
„Pašto kelionėse būdavo keičiami žirgai ir stengiamasi kuo greičiau pasiekti tikslą. Jeigu pranešimas būdavo ypač svarbus, toks kaip diplomatinio lygmens žinutė, tuomet vadinamieji žygūnai keliaudavo ne kinkiniais, o raiti“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytojas.
Kalbėdamas apie praeityje naudotą transportą, doc. T. Čelkis kelia klausimą, kada išvis Lietuvos teritorijoje atsirado ratas: „Yra žinoma, kad rogės buvo naudojamos kaip pagrindinė transporto priemonė. Lietuvių rogės minimos XIII a. kronikose. Žemaičiai net po šiai dienai roges vadina „šlajomis“. Šlajos buvo lygiagrečiai surištų rąstelių vilksnė. Tai buvo pirmosios rogės, ant kurių buvo galima atsisėsti, išsilaikyti ar kažką padėti ir tempti.“
Pasak istoriko, vežimų Lietuvos teritorijoje iki XV a. būta mažai, o jei tokių ir atsirasdavo, tai daugiausia būdavo vokiečių pirklių transporto priemonės. Laikui bėgant svetimšaliai vietiniams parodė, kaip pasidaryti vežimus ir jais naudotis.
Ratinis vežimų transportas Lietuvoje tikrai žinomas nuo XV a. pabaigos. Yra išlikę jų aprašymai, pagal kuriuos istorikai juos tipologizuoja.
„Dviračiai vežimai buvo naudojami trumpiems ir greitiems pasivažinėjimams. Taip pat egzistavo keturratis, dažnai kaustytas geležimi, sunkusis vežimas. Jis buvo skirtas kroviniams vežti. Tokio tipo vežimas Lietuvos teritorijoje atsirado XVI a. Iš XVII a. yra aprašytų ir labai įmantrių vežimų, arba karietų, dengtų oda ir aksomu, su minkštakrėsliais ir pagalvėlėmis. Stiklo tais laikais buvo mažai, todėl į langus dėjo taukais išteptą popierių, kad nors kiek spingsėtų šviesa žiemos metu. Karietas žymėdavo heraldika, kad aplinkiniai žinotų, kam ji priklauso ir kas važiuoja. Tad toks transportas buvo pagrindinis nuo seniausių laikų iki tada, kai atsirado traukinys. Traukinio atsiradimą galima laikyti didžiausiu sausumos transporto lūžiu nuo rato atsiradimo“, – apibendrina ratuotą transportą istorikas.
LDK kelių kategorijos
Nagrinėdamas svarbiausią transporto infrastruktūros dalį – kelią, istorikas LDK kelius išskiria į keturias kategorijas: „Pirmoji būtų takeliai arba keliukai. Ilgą laiką nereikėjo plačių kelių, nes nebuvo ratinio transporto ir nereikėjo prasilenkti. Takeliai buvo siauri, bet juose lengvai galėjo prasilenkti du raiteliai.“
Antrajai kelių kategorijai pašnekovas priskiria valdovų pramintus kelius. Seniausi net vadinti Vytauto ar Algirdo keliais, o vėliau jau žinomas ir Batoro kelias: „Šitie keliai tampa pirmaisiais didžiaisiais keliais – vieškeliais, magistralėmis. Jais valdovas keliaudavo po savo dvarus ir susirinkdavo mokesčius. Būtent tada, su nuolatinėmis valdovo kelionėmis, pradeda formuotis sisteminė kelių infrastruktūra.“
Pradėjus intensyviai judėti vežimais, atsirado gerų kelių poreikis. Istorikas pažymi, kad nuo XVII a. turima jau nemažai duomenų. Trečiosios kategorijos keliai – vietinės reikšmės, vietos žmonės juos naudodavo savo reikmėms ir prižiūrėdavo.
„Įdomus faktas, kad kai pasibaigdavo seimų suvažiavimai, visiems bajorams vienu metu išvažiuoti neleisdavo, kad nesuniokotų kelio ir vietos gyventojai neprapultų“, – priduria istorikas.
Nuo XVI a. jau atsiranda keliai privačiose valdose, kuriuos vietos bajorai kontroliuodavo, imdavo muitus, kartais net kitiems neleisdavo važiuoti. Tuomet į kelią pradėta žiūrėti kaip į privačią nuosavybę, kaip į tam tikros infrastruktūros elementą. Atsiranda ir kelių inžinerija: tiltai ir medgrindos, žemgrindos ir pylimai, kuriuos reikėjo padaryti ir prižiūrėti. Žmonės kelią suprato kaip nuosavybę, kurią puoselėdavo tiek valstybiniu, tiek vietiniu lygmeniu. Jei keliai nebūdavo pravažiuojami, tai pirkliai neatvykdavo, paštas nejudėdavo. Neįvydavo elementarūs socialiniai mainai.
Nors Lietuvos Statutuose ir teisynuose nebuvo Kelių eismo taisyklių, tačiau su keliais susijusių įstatymų ar nuostatų galima rasti jau 1468 m. Kazimiero teisyne.
„Jeigu važiuojant keliu arkliui lūždavo koja ar kas kito blogo nutikdavo, tai tas, kieno žemėje tas kelias buvo, privalėdavo kompensuoti žalą“, – teigia docentas.
Tiltininkai
Paklaustas, ar LDK laikais buvo kelininkų, istorikas atsako, kad panašią funkciją atliko vadinamieji tiltininkai. Tai viena iš pareigybių, kurių LDK laikais buvo įvairiausių, kaip kad taurininkai, tradiciniai maisto ragautojai ir panašiai.
„Tiltininko pareigybė atsirado XVI a. Galima prielaida, kad ji atkeliavo iš rusėniškų žemių. Tiltininkas kartu su pagalbininkais, dažniausiai kariais, daugiausia prižiūrėdavo kelius ir tiltus, per kuriuos būdavo suplanuotas kariuomenės judėjimas. Jie turėdavo užtikrinti kelio pravažumą.
Tiltininkai darbuodavosi netoli pilių, jas taip pat dažnai remontuodavo. Tai buvo išties rimtos pareigos, tarsi šių dienų rangovai, kuriems reikėdavo ne tik sutelkti žmones, bet ir su jais susikalbėti, kas irgi būdavo problema to meto Lietuvoje“, – apie praeities kelininkus pasakoja dėstytojas.
Istorikas sakosi aptikęs įdomų XVI a. teismo bylos šaltinį, kuriame rašoma, kad į vietą atvykusį tiltininką su padėjėjais sumušė vietos gyventojai.
Priežastis – tilto apmokestinimo baimė: „Vietiniai tilto tvarkymo darbus suprato kaip pasikėsinimą į jų turtą. Bijota, kad bus uždėti nauji muitai ir net pravažiavus tuščiu vežimu teks mokėti pusę grašio. Tad vietos vyrai, kurie galbūt dar patys statė tą kelią ir tiltą, sumušė ir išvarė, galima sakyti, pareigūną ir jo padėjėjus. Teisme vietos mušeikos buvo nubausti, nes veikė prieš valdovo vietininką, kas pagal Statutą, to meto konstituciją, buvo griežtai baudžiama.“
