Kiek prisimena R.Šlepetys, buvo tik vienas atvejis (garsiajame Kirtimų rajone), kai ant bėgių miegojęs vyriškis liko gyvas. Deja, neteko kojų.
Nors traukiniai modernėja, tačiau ir greitėja. Todėl staigiai sustabdyti sąstatą išlieka misija neįmanoma. Kita vertus, ar lengva staigiai sustabdyti 120 km/val. važiuojantį automobilį? Pažvelgę į šią lentelę, galbūt nustebsite.
Tačiau palyginkite automobilio ir traukinio svorį. Štai kaip atrodo 260 tonų sveriančio lokomotyvo, važiuojančio vos 40 km/val., stabdymo procesas:
Dvi rizikos grupės
Rolandas Šlepetys išskiria dvi rizikos grupes, kurių atstovai dažniausiai yra mirtinai traumuojami traukinių. Pastebima, kad dažniausiai į tokias situacijas patenka paaugliai arba solidaus amžiaus žmonės. Vaikams užsimiršti „padeda“ išmanieji telefonai ir ausinukai. Technologijos tikrai blaško. O vyresni žmonės po traukiniu patenka arba apsvaigę nuo alkoholio, arba dėl susilpnėjusio aplinkos suvokimo.
„Tačiau nedaug kas pagalvoja, kad tokių nelaimių metu traumuojami ne tik pėstieji. Ar kada mąstėte, kaip po tokių įvykių jaučiasi mašinistas? Sukrėtimas – siaubingas. Pastebėjome, kad, kuo jaunesnis, tuo gilesni randai atmintyje lieka.
Tiesa, nepamenu nė vieno atvejo, kai šilumvežio vairuotojas po tokios tragedijos būtų išėjęs iš darbo. Bet psichologai tikrai turi daug darbo, kol padeda atgauti pusiausvyrą, atsikratyti beviltiškumo jausmo. Kol padeda mašinistui suvokti, kad jis padarė viską, kas buvo jo valioje. Ir kad tapo tik aplinkybių įkaitu.
Jei traukinys turėtų galimybę pasukti į šoną, tai, žinoma, mašinistas jį ir pasuktų. Deja, jis gali važiuoti tik bėgiais“, – sako Lietuvos geležinkelių prevencijos skyriaus vadovas Rolandas Šlepetys.
Pervažos ir nelegalios perėjos
Be abejo, mažiau saugumo problemų kyla tuomet, kai žmonės per bėgius eina tam skirtose vietose – pervažose. Tačiau koks grybautojas ar medžiotojas eis kilometrą-du iki pervažos vidury miško?
„Tam pervažos ir padarytos, kad geležinkelio kirtimo vietose žmogus laiku gautų informaciją apie atvykstantį traukinį, kad turėtų laiko įvertinti situaciją, saugiai sustoti. Ir toliau keliauti tik nebedegant raudonam signalui“, – aiškina, rodos, paprastą informaciją R.Šlepetys. Bet, jei viskas taip paprasta, kodėl žūsta žmonės?
„Bėda, kad visur barjero neuždėsi. Todėl, jei žmonės nori pereiti bėgius kur nors miško glūdumoje, turi būti be galo sąmoningi. Kitaip tariant, nebūti apsvaigę nuo alkoholio, nepaskendę internete, adekvatūs“, – aiškina specialistas.
Taigi principas, norint nepalįsti po traukiniu, labai aiškus – vengti pavojaus. O kaip geriausia tai padaryti? Kokios svarbiausios saugumo sąlygos, kurių reikėtų laikytis?
Pasak „Lietuvos geležinkelių“ specialisto, jei kertate bėgius nepažymėtoje vietoje, tai jokiu būdu neturi būti posūkis. Jei bėgiai eina tiesiai, prieš pereidami juos neturite nei vienoje pusėje matyti ar girdėti traukinio. O jei bėgiai daro kreivę, turite būti nuo jos nutolę bent kilometrą.
Mirtis dėl dviračio?
Kam toks griežtumas? Juk tik strykt, ir peršoksi tuos bėgius – per keliasdešimt sekundžių. Teoriškai tai atrodo įmanoma, tačiau mirčių istorijos pasakoja ką kita.
Internete sklandė anekdotinis atvejis, kad traukinys užkliuvo už ilgas lentas nešusio vyruko ir jį traumavo. Nes žmogus nesilaikė saugaus atstumo.
Tačiau R.Šlepetys pateikia kitą, absurdiškesnį pavyzdį. Vasarą žuvo vyras, tiesiog per geležinkelį norėjęs persivesti dviratį. Atrodytų, misija nesudėtinga. Tačiau ratas įstrigo tarp bėgių ir vyras pateko į spąstus, paslydo, griuvo. Stojosi, traukė savo dviratį, kol traukinys atvažiavo – nepaleido iki paskutinės akimirkos.
Kitas vos nežuvo iš chuliganiškų paskatų. Nes jam bėgiai pasirodė esanti saugi vieta palakstyti keturračiu. Jam nutiko tas pats – nors ir didelio pravažumo motociklas, bet ir jis užstrigo. Mirties šitas aštrių pojūčių mėgėjas išvengė tik paskutinę minutę.
Kaip paaiškinto tokią riziką? „Lietuvos geležinkelių“ specialistas turi tik vieną atsakymą: žmonės deramai neįvertina geležinkelio pavojingumo. Atrodo, viens du ir įveiksiu kelias geležinkelio atšakas.
Bandos jausmas ar neįvertintas greitis?
„Pasakysiu labai paprastai. Regos plotas kertant bėgius turi būti toks, kad, kiek pažiūri, neturėtume matyti atvažiuojančio traukinio. Jei pamatėme – viskas, STOP. Nebekalbant apie pervažoje degantį raudoną signalą, draudžiantį eiti ir važiuoti.
Turime suprasti: pakrauto traukinio maksimalus stabdymo kelias yra 800-1000 metrų. Taigi saugus atstumas – kilometras. Pats blogiausias gyvenimo scenarijus yra eiti per bėgius atvažiuojant traukiniui ir galvoti – spėsi, ar nespėsi. Iš tikrųjų traukinys važiuoja greičiau, nei atrodo. O elektrinių traukinių greitis yra dar didesnis, nei prekinių. Todėl nesunku apsigauti, įvertinant jų artėjimo greitį“, – aiškina Rolandas Šlepetys ir pateikia dar vieną šiurpų pavyzdį.
Spalio mėnesį Lentvaryje, pervažoje žuvo 82-ejų metų močiutė. Peržiūrėję vaizdo įrašą, geležinkeliečiai stengėsi atkurti įvykio aplinkybes. Jiems rūpėjo atsakyti į klausimą: kodėl moteris ėjo per bėgius degant raudonai šviesai?
„Įraše matosi, kad, degant draudžiamam signalui, per bėgius perėjo jaunuolis. Po jo prie bėgių priėjo ir senutė. Akivaizdu, kad ji matė artėjantį traukinį. Apsidairė. Ir pagreitino žingsnį, kad spėtų aplenkti sąstatą. Deja, nespėjo. Mašinistui buvo likęs per trumpas atstumas, kad galėtų sustabdyti“, – R.Šlepečio pasakojimas užima kvapą.
Kalta situacinė moralė?
„Tai, ko gero, pavyzdys, kai vieno žmogaus blogas elgesys, panašiai kaip automobilių keliuose, išprovokuoja kito žmogaus nesaugų elgesį. Bet čia juk akivaizdus situacijos nesuvokimas. Jei matai traukinį – stovėk ir nebandyk prieš jį bėgti. Raudonas signalas užsidega likus kelioms minutėms iki traukiniui atvykstant. Tam, kad žmonės gautų informaciją ir ja pasinaudotų, kad nešoktų prieš traukinį“, – dėsto specialistas.
Kažin, kokios priemonės gali pakeisti žmonių elgesį? Kad grybautojai ant bėgių neieškotų grybų? Kad ant traukinių stogų nesikabarotų?
Rolandas Šlepetys, „Lietuvos geležinkelių“ prevencijos skyriaus vadovas, siūlo klasikinę priemonę: pasikalbėkite apie tai šeimoje. Apskritai apie saugaus elgesio kultūrą kelyje, ne tik apie geležinkelius. Juk įprotis segtis saugos diržus jau atsirado. Nes vaikai mato tinkamą suaugusių pavyzdį.
Ir atvirkščiai. Jei vaikai matys, kad tėvai laikosi situacinės moralės principų (ai, retkarčiais galima važiuoti ir per raudoną, nes labai skubame), tai ir jie panašiai mąstys. Tačiau vaikas gali neskirti kelio nuo geležinkelio, automobilio nuo traukinio – juk abu turi stabdžius. Tad ir sustos, jei reikės. Todėl nei šeimoje, nei mokykloje neturėtų būti jokių išimčių iš taisyklių.
Nusikaltimas ir bausmė
Gal geležinkelyje, kaip ir automobilių keliuose, aktuali nebaudžiamumo problema? Juk numatyta bauda už geležinkelio perėjimą draudžiamoje vietoje – 140 Eur. Bet ar dažnai geležinkeliečiai už tai baudžia?
Pasak specialisto, už KET pažeidimus bausti gali policija. Bet už buvimą prie geležinkelio bėgių, pavojingose zonose, protokolus turi teisę surašyti Lietuvos transporto saugumo administracijos pareigūnai. Aišku, reikėtų iniciatyvos ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Bet susiduriama su kita problema: pareigūnams trūksta teisių nustatyti tapatybę ir pan. Tada vis tiek reikia kviesti policiją. Todėl reikėtų taip pakeisti įstatymus (Administracinių nusižengimų kodeksą ANK – red. past.), kad policija galėtų bausti ir už geležinkelio bėgių kirtimą nenumatytose vietose.
Tačiau pareigūnai tokiu atveju, ko gero, atsakytų, kad jiems trūks pajėgų ar finansų taip išplėsti savo funkcijas.
„Taip būtų gal ir neblogai. Žmogus, priėjęs prie bėgių, dairytųsi, ar nėra baudžiančio asmens. Tai gal ir traukinį pamatytų“, – pastebi Rolandas Šlepetys.
Ką gali technologijos?
Antras svarbus dalykas – technologiniai sprendimai, leidžiantys sumažinti rizikos faktorius, atsirandančius dėl žmonių neatidumo. Gerai būtų, jei pervažose išvažiuotų tvoros, kurios neleistų fiziškai kirsti traukinio bėgių. Tiesa, ir dabar perėjose yra užtvarai, kurie einantį žmogų priverčia pasisukti į vieną šoną, paskui į kitą. Taip pat yra ir dideli informaciniai ženklai, kviečiantys saugotis traukinio – sustoti, įsiklausyti.
„Aišku, geriausios tos priemonės, kurios eliminuoja fizinę žmogaus galimybę patekti į pervažą. Arba tokios pasaulyje naudojamos technologijos, kai, žmogui su mobiliuoju telefonu priartėjus prie bėgių zonos, automatiškai išsijungia telefonas. Žinoma, svarbiausia, kad paaugliams tos programėlės būtų įdiegtos į telefonus. Nors praverstų ir suaugusiems", – atsidūsta pašnekovas.
Jus stebi Didysis Brolis
O skaitmenizacija ir kompiuterizacija? Negi ji nepasiekė Lietuvos geležinkelių? Juk automobilių keliuose stengiamasi eliminuoti pareigūnus, keičiant juos išmaniomis kameromis.
R.Šlepetys patvirtina, kad pervažos stebimos ir netgi filmuojamos. Todėl kas savaitę nustatoma po 15-20 automobilių vairuotojų, kertančių pervažas degant raudonam signalui. Duomenys perduodami kelių policijai, o pareigūnai juos baudžia. Štai pavyzdys:
O baudos labai griežtos: 144-289 Eur ir teisių atėmimas 2-6 mėn.
„Esu girdėjęs, kad kai kuriose šalyse už tai numatytas net laisvės atėmimas", – sako Lietuvos geležinkelių specialistas.
Saugumo ABC
Na gerai, lyg ir viskas aišku. jei būsi blaivus, be ausinuko, nenaršysi telefone, nevažiuosi per raudoną, viskas bus gerai?
O kokios elementarios taisyklės, tarkime traukinių stotyje? Kokiu atstumu stovėti nuo bėgių yra saugu?
„Nuo bėgio krašto – 2,5 metro. Ir ne mažiau. Kartais šį atstumą žymi specialiai nubrėžtos juostos. Jos gali būti ir su atsarga. Juk masinėse vietose gali išsprūsti iš rankų vaikas, pabėgti augintinis. Taigi didesnis saugumas niekam nepakenks", – aiškina R.Šlepetys.
Tokios anekdotinės istorijos (jų pilni socialiniai tinklai), kai geležinkelyje ar metro gaudomas šuniukas ar nuriedėjęs kamuolys – labai retos. Tiesa, neseniai Lietuvos geležinkeliai tikrino teritoriją aplink Vilnių, stebėjo, kokiu atstumu nuo bėgių įrengtos žaidimo aikštelės. Tai vieną rado nutolusią tik 50 m. Kreipėsi į savivaldybę, kad apsitvertų.
„Jei tėvai nusisuktų ir paliktų vaikus be dėmesio, tai jie akimirksniu galėtų atsidurti prie bėgių. Jei karstyklėm turi pinigų, tai gal ir tvorą pastatyk. Juk reikia tiesiog mažinti rizikos faktorių skaičių, eliminuoti priežastis. O ne pradėti apie tai galvoti, kai jau yra pasekmės“, – apibendrina specialistas.
Tragedija Vaidotuose
Bet yra kitokių istorijų. Kai galvas guldo ir profesionalai, dirbantys pagal griežtas taisykles.
Štai žiemą Vaidotuose dviejų žmonių brigada valė sniegą nuo bėgių. Pūtė jį specialia technika. Vienas jos narys pagal taisykles turėjo būti stebėtojas, signalininkas, atsakingas už kolegos saugumą. O kitas turėjo dirbti. Tačiau jie, ko gero, nusprendė, kad bus greičiau, jei dirbs abu. Lyg tyčia buvo nusisukę, o per orapūtės gaudesį neišgirdo traukinio signalo (juk buvo su ausinėmis). Tai – pavyzdys, kad saugumo instrukcijos darbui prie geležinkelio sukurtos ne šiaip sau.
„Nuo to laiko taisyklės dar labiau sugriežtėjo. Atėjęs į objektą, darbininkas pirmiausiai turi susisiekti su stoties budėtoju. Ir, tik gavęs jo leidimą, gali pradėti dirbti prie konkretaus iešmo. Kitas dalykas – kiek žmonių bedirbtų, vienas iš jų turi būti signalininkas, stebintis situaciją. Ir trečia priemonė – Lietuvos geležinkeliai planuoja įsigyti ausines, kurios slopina darbinės technikos, tačiau ne traukinio signalo garsą", – prisimena šį liūdną įvykį Rolandas Šlepetys.
Tačiau yra ir kitų išeičių. Tarkime, speciali daviklių sistema, įspėjanti geležinkelyje dirbant žmogų, kad už kilometro ar 500 m juda traukinys – panašiai kaip Heigerio skaitiklis, matuojantis radiaciją elektrinėse. Kiekviena technologija gali padėti, jei to norės pats žmogus.
Kas bus, kai traukiniai taps greitesni
Vokietijoje ar kokioje Kinijoje traukiniai važiuoja ne 100 -120 km/val., o dvigubai greičiau. Kas bus, kai ruožas Vilnius-Klaipėda bus elektrifikuotas ir traukiniai jame įsibėgės bent iki 160 km/val.?
R.Šlepetys pasakoja, kad geležinkeliečiai jau išbandė, per kiek laiko sustoja toks traukinys. Tam prireikia maždaug 740 m. Tai reiškia, kad tokiu greičiu važiuojančio keleivinio traukinio stabdymo kelias (dabar važiuojantis 80 km/val. stoja per 300-400 m) bus toks, kaip dabar didžiulio prekinio sąstato.
„Reikės didinti saugumą, naudoti iškart kelias prevencines priemones: užtvarus, garsinius signalus, intensyvios šviesos stendus. Stengsimės taip modernizuoti pervažas, kad išliktų kuo mažesnė kontakto su traukiniu tikimybė. Tarkime, Lentvaryje kuriamas tunelio projektas. Geriausias variantas – kai žmogaus ir traukinio keliai nesikerta“, – dalijasi ateities planais.
Šiuo metu „Lietuvos geležinkeliai“ atlieka visų Lietuvos pervažų inventorizaciją – tikrina, ar visos vienodai atitinka saugos reikalavimus. Elektrifikuojamuose ruožuose ne tik greičiai bus užsienietiški, bet ir saugumo patirtis turėtų atkeliauti iš užsienio.
