Kelyje ir prekybos centre
Įsivaizduokite eilę parduotuvėje. Nereikia net lakios vaizduotės – net prie automatinių kasų piko metu šiais laikais susiformuoja eilės, jau ką kalbėti apie kasas su kasininkais, kurių labai sumažėjo. Įsivaizduokite, kad visi ramiai stovi, ir staiga į šios eilės pradžią įsibrauna agresyvus pirkėjas, sakydamas: „Labai skubu, turiu svarbią priežastį“. Galima tikėtis, kad eilė kolektyviai pasipriešins, pasistengs išprašyti agresorių į eilės galą, kur jam ir vieta. Kodėl tas pats neveikia keliuose, kai vairuojame automobilius?
Kai stovime eilėje parduotuvėje, mes išlaikome pagarbų atstumą tarp kitų, nelendame į jų asmeninę erdvę. Kodėl tas pats neveikia keliuose, kai vairuojame automobilius? Kodėl būtina važiuot taip, kad atrodo, jog norima bamperiu paliesti priekyje važiuojančio automobilio bamperį, kodėl reikia lenkti „skutamuoju“ režimu ir įsisprausti į siaurą tarpą?
Vis tik Vytauto Didžiojo universiteto docentė psichologė Laura Šeibokaitė sako, kad ar žmogus yra prie automobilio vairo, namuose ar darbe, jis elgiasi vienodai. Girdime mitų, jog atsisėdę prie vairo žmonės elgiasi labai specifiškai, tarkime, tampa agresyvūs, tačiau taip nėra.
Kodėl reikia lenkti „skutamuoju“ režimu ir įsisprausti į siaurą tarpą?
„Iš esmės, jei žmogus kultūringai elgiasi kasdieniame gyvenime, kultūringai elgsis ir vairuodamas, ir atvirkščiai – jei yra linkęs į agresiją kasdieniame gyvenime, tokie patys jausmai jam pasireikš ir vairuojant. Laikant automobilio vairą, negali netikėtai pasireikšti žmogui nebūdingos savybės – jei jis nepagarbiai elgiasi vairuodamas, tikėtina, kad tokių nepagarbos proveržių kils ir kitomis aplinkybėmis. To galime ir nepastebėti, nes ne visada toks elgesys išprovokuojamas“, – sako specialistė.
Mano reikalai – svarbiausi
Turiu bet kokia kaina visus aplenkti – taip mano pavojingai tarp automobilių nardantys vairuotojai. Taisyklės nesvarbios, saugumas – išgalvota nesąmonė, aš skubu, nes turiu svarbių reikalų, todėl nesiruošiu mažinti greičio, nesiruošiu važiuoti kartu su automobilių srautu vienoje juostoje. Be to, vairuoju gerai, turiu modernų automobilį, esu blaivus, nieko blogo nedarau – agresyvus vairuotojas visada linkęs teisinti savo veiksmus.
Vairavime atsispindi naujos kultūros tendencijos: poreikis nuolat įrodinėti savo vertę, noras pasirodyti, jaustis pranašesniais.
Vis dar vyrauja įsitikinimas, kad važiuoti greitai - reiškia važiuoti efektyviai, o jei jau norisi mieste važiuoti greitai, tai negali važiuoti paskui kitus, reikia nardyti tarp automobilių, nuolat rikiuotis iš vienos eilės į kitą, lenkti iš kairės, iš dešinės pusės, aplenkus lįsti į ankštą tarpą, tarp automobilių.
Eismą tyrinėjantys psichologai vieningi – toks vairavimas – tik būdas išlieti agresiją. Mieste niekur nenuvažiuosime nė minute greičiau, net spausdami akseleratorių iki dugno, užsidegus kiekvienam žaliam šviesoforo signalui. Paprastai toks riaumojantis automobilis kitoje sankryžoje vėl sustoja prie šviesoforo, o po kelių sekundžių šalia jo išsirikiuoja ir ramiai judantys – tie patys su kuriais kartu laukė žalio signalo ankstesnėje sankryžoje.
Žinoma, vairavime atsispindi naujos kultūros tendencijos: poreikis nuolat įrodinėti savo vertę, noras pasirodyti, jaustis pranašesniais. Bet skubantys ir nardantys, besijaučiantys geresni už kitus turėtų įsisąmoninti, kad kelių varžybos egzistuoja tik jų mintyse. Niekas kitas jomis nesižavi, nieko nedžiugina toks vairavimas, nes labai sunku prognozuoti tokio, neva skubančiojo, veiksmus.
Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Jorūnė Liutkienė sako: „Kai kurie vairuotojai mano, kad saugaus atstumo nesilaikymas, prisispaudimas prie kitų automobilių ir nuolatinis juostų keitimas padeda kovoti su spūstimis, bet yra atvirkščiai – tokiu elgesiu vairuotojai dar labiau jas padidina. Persirikiavus iš vienos eismo juostos į kitą, atlaisvėjusioje juostoje automobiliai truputį pavažiuoja į priekį, tačiau kitoje juostoje esantys automobiliai priversti stabdyti. Kaip numatyta KET, persirikiuoti galima tik tada, kai reikia užimti eismo juostą prieš pasukant į dešinę, kairę, apsisukant arba aplenkiant kliūtį“.
Ar verta skubėti?
Gerai vairuoti neįmanoma skubant. Kai skubame, pamirštame būti mandagesniais ir kantresniais, o tada esame ne tik grubūs kitų eismo dalyvių atžvilgiu, bet ir pavojingi. Reiktų atkreipti dėmesį, kad skubant krenta vairavimo kokybė, nes svarbiausias kriterijus tampa greitis ir su juo susijęs gerokai didesnis manevrų, neva reikalingų tam greičiui palaikyti, skaičius.
Jei tikrai skubame, tada vairavimas, kuris daugumai iš mūsų vis dėlto patinka, tampa streso katilu. Širdis daužosi, o mes lenkiame, spraudžiamės tarp automobilių, nardome tarp eismo juostų, kad tik keliomis pozicijomis atsidurtume arčiau šviesoforo. Žinoma, stresą patiriame ne tik mes. Keleiviai mieliau žiūri į šoną, kad nematytų, kas vyksta priešais juos, kojomis spaudžia automobilio grindis, rankomis tvirčiau įsikimba į dureles ar sėdynę, o kitų automobilių vairuotojai pyksta dėl mūsų bravūros.
Ar verta užsiimti slalomu kelyje, kad laimėtumėte kelias sekundes?
Koks rezultatas? Stovime prie šviesoforo antroje pozicijoje, o tie kuriuos aplenkėme, trečioje, ketvirtoje, penktoje. Kiek laimėjome: tris – keturis, automobilio ilgius, t.y. 15 – 20 metrų. Nieko sau pasiekimas! Ar verta užsiimti slalomu kelyje, kad laimėtumėte kelias sekundes? Juk daug kartų matote dideliu greičiu važiuojančius, pavojingai manevruojančius vairuotojus, su kuriais vis tiek susitinkate prie kelių artimiausių šviesoforų.
Tai yra absurdiška. Geriausiu atveju atsidursite viena sankryža toliau nuo važiuojančių tvarkingai. Na, sutaupysite penkias minutes, bet jei jus sustabdys policijos pareigūnai, teks pabendrauti 15-30 minučių, o bauda už pavojingą vairavimą yra solidi – nuo 170 iki 230 eurų ir teisių sulaikymas nuo trijų iki šešių mėnesių, o už chuliganišką vairavimą dar didesnė – nuo 450 iki 550 eurų ir teisių sulaikymas nuo vienerių iki dviejų metų.
Raginimas nepaskubina?
Dažnai, kai skubame, kas nors priešais mus nedemonstruoja tokių pat tendencijų, pavyzdžiui, išvažiuodamas iš šalutinio kelio neskuba įšokti į tarpą tarp automobilių, kuris, jūsų manymu, yra pakankamas manevrui atlikti, o laukia, kol kelias visiškai atsilaisvins. Tokiu atveju skubantysis nervinasi, spaudžia garsinį signalą: „Ei, tu, greičiau!“.
Tai labai bloga praktika. Nevaidinkime mokytojų kelyje. Iš tikrųjų nieko neišmokysime ir tik sukelsime visiems stresą. Situacija taps nervinga ir pavojinga. Gerai žinoma, kad kartais žmonės keliuose daro tokius kvailus dalykus, kad tam apsakyti trūksta žodžių. Bet ar tai yra priežastis signalizuoti? Ar vairuotojas, kuris, pavyzdžiui, užtvėrė visą sankryžą, iš tikrųjų ką nors padarys išgirdęs signalą? Ar jis prisimins pamoką? Jis tik susierzins ir užtruks ilgiau.
Daug vairuotojų, prisipažįstančių, kad jiems patinka vairuoti, sako, kad yra pastebėję, jog žymiai daugiau malonumo suteikia ramus vairavimas. Pastebite, kad bent akimirkai nusikračius skubėjimo, manevravimo iš vienos juostos į kitą, staiga viskas tampa draugiškiau. Būdami mandagūs kelyje, pvz. sumažiname greitį ir leidžiame kitam persirikiuoti į mūsų juostą, leidžiame išvažiuoti iš šalutinio kelio, didiname tikimybę, kad kas nors taip pasielgs ir mūsų atžvilgiu. Tai indelis į geresnę vairavimo kultūrą.
