Motociklininkas Aidas Bubinas, kasmet nuvažiuojantis dešimtis tūkstančių kilometrų visame pasaulyje, Lietuvos vairuotojus atsargiai vadino „ne pačiais mandagiausiais“.
Motociklus pastebi retas
Viena didžiausių lietuvių vairuotojų problemų – jie nepastebi motociklų. Daugumoje aplinkinių valstybių jų nėra daugiau nei Lietuvoje, tačiau važiuojant motociklu, eismo kultūros skirtumai akivaizdūs.
„Pavyzdžiui, Lenkijoje, kurią daugelis keikia, eismo kultūra yra gera. Rusijoje, Baltarusijoje irgi – ten žmonės mato galinio vaizdo veidrodėlį“, – teigė prieš mėnesį 23 tūkst. km kelionę Rusijoje Murmanskas–Vladivostokas–Murmanskas įveikęs motociklininkas.
Jis spėja, kad galbūt tai lemia kelių būklė. Žmogui, dažnai važinėjančiam Lietuvos autostradomis, nėra didelio tikslo žiūrėti į galinio vaizdo veidrodėlį. Rusijoje ar Baltarusijoje autostradų nėra, tad žmonės išsiugdo kitus įpročius, nors motociklų skaičius tose šalyse mažesnis nei Lietuvoje.
Nežiūrėjimas į galinio vaizdo veidrodžius yra liga, kurią gydyti reiktų nuo pat mokyklos laikų, kai žmonės pradeda mokytis vairuoti
Pietų Europos šalyse greitkelių yra daugiau nei Lietuvoje, tačiau ir motociklų ar motorolerių eismas ten kur kas didesnis, tad tų kraštų žmonės įpratę prie dviračių transporto priemonių.
„Nežiūrėjimas į galinio vaizdo veidrodžius yra liga, kurią gydyti reiktų nuo pat mokyklos laikų, kai žmonės pradeda mokytis vairuoti“, – teigė vairuotojas.
Galbūt dėl kultūros stokos kaltas ir lietuviškas pavydas? Jeigu nestovi spūstyje su automobilių vairuotojais arba gali palikti savo transporto priemonę ten, kur kiti netelpa, kartais esi nemėgstamas kitų eismo dalyvių.
„Bet ir Lietuvoje viskas į gerąją pusę, ypač palyginus dabartinę situaciją su tuo, kas buvo prieš 10 metų. Vis daugiau žmonių išvažiuoja į Vakarų Europą, praplečia savo akiratį“, – mano A.Bubinas.
Vairavimo patirtis didesniuose Europos ar kitų žemynų miestuose yra naudinga ne tik dėl kitokios kultūros pamatymo, bet ir dėl įpratimo prie sunkesnių vairavimo sąlygų. Kelias dienas pavažinėjus, pavyzdžiui, Paryžiuje, Vilniaus eismas pasirodys labai nesudėtingas.
Nuo išsivystymo lygio nepriklauso
Motociklininko manymu, šalies eismo kultūra mažai priklauso nuo jos gyventojų ekonominės gerovės. Jis bematant prisiminė važiavęs Baltarusijoje ir nustebęs, kad ten motociklus kiti vairuotojai pastebi geriau nei Lietuvoje.
Gali atrodyti, kad Afrikoje ar Indijoje yra visiškas chaosas ir eismo dalyvių ten tūkstančius kartų daugiau, tačiau eismo įvykiai nėra tokie dažni kaip gali pasirodyti
„Gali atrodyti, kad Afrikoje ar Indijoje yra visiškas chaosas ir eismo dalyvių ten tūkstančius kartų daugiau, tačiau eismo įvykiai nėra tokie dažni kaip gali pasirodyti“, – pasakojo keliautojas.
Net ir Pietų Europoje eismas atrodo nervingesnis, tačiau ilgiau pasivažinėjus prie to įpranti ir prisitaikai. Esminis skirtumas – Italijoje ar Ispanijoje nėra priešiškumo vienas kitam. Šiaurės Europoje, Švedijoje ar Danijoje, priešingai – eismas vyksta labai ramiai, čia nėra spontaniškumo, nes žmonės mažiau emocingi.
Eismo dalyvių kultūros skirtumų yra ir pačioje Lietuvoje – tarp skirtingų miestų. Pavyzdžiui, Vilniuje žmonės važiuoja greičiau nei Alytuje. Sezonas taip pat turi įtakos – Vilniuje vasarą visi atsipalaidavę, nėra spūsčių, visi visus kelyje praleidžia ir yra mandagūs. O rudenį prasideda grūstys, žmonės vėluoja ir tampa piktesni. Prie to prisideda ir prastėjantis oras.
Greitis kaltas retai
A.Bubinas teigia, kad dėl avarijų retai būna kaltas motociklo greitis: „Istorijos apie tai, kad motociklininkas išdygo iš niekur lėkdamas 300 km/val., nėra logiškos. Nesakau, kad tokių situacijų nebūna, tačiau jų nėra daug – ne visada dėl avarijų kaltas greitis.“
Elementarus pavyzdys – nerodomi posūkiai. Kai žmogus pradeda manevrą, posūkio jau nebereikia – ir taip matosi, ką jis daro
Jis iškart prisiminė porą pavyzdžių, kai pats Lietuvos keliuose vos nebuvo partrenktas. Vieną kartą tai įvyko važiuojant 30 km/val., kitą – 50 km/val.
Motociklininkas mano, kad lietuviai prastai prognozuoja eismo situaciją – dauguma nesugeba numatyti kelių žingsnių į priekį.
„Elementarus pavyzdys – nerodomi posūkiai. Kai žmogus pradeda manevrą, posūkio jau nebereikia – ir taip matosi, ką jis daro. Posūkiai turi būti rodomi prieš manevrą – jeigu jis įjungiamas kartu su vairo pasukimu, jis nereikalingas“, – įsitikinęs A.Bubinas.
