15min žurnalistas vieną tokių naktų, kai be pertraukos intensyviai snigo ilgiau nei 6 valandas, praleido su įmonės „Grinda“, valančios sostinės kelius, darbuotojais. Naktinis reidas buvo išties įspūdingas.
Atokvėpis prieš svarbiausią reisą
2 val. nakties apsnigtu Vilniaus vakariniu aplinkkeliu pasiekiau „Grindos“ būstinę (prie buvusios Kelių policijos). Važiavimas tuščia ir jau pradėta valyti miesto arterija dovanojo daugybę puikių įspūdžių. Keturiais ratais varomas „Subaru“ kaip peilis per sviestą skrodė aptirpusios sniego košės sluoksnį. Puiki galimybė išbandyti ABS, ESP ir kitas saugumo technologijas. Ir didžiulis vairavimo malonumas važiuoti per tylų, miegantį miestą.
Patekau į mirksinčių signalinių lempučių ir druskos kalnų pasaulį.
Tačiau, vos patekęs į „Grindos“ teritoriją, pasijutau kaip kosmose. Arba skruzdėlyne. Čia – visai kitas pasaulis. Mirksinčių signalinių lempučių ir druskos kalnų pasaulis. Naktį nemiegančių, kažkur skubančių žmogeliukų karalystė. Naktinė pamaina, jiems prasidėjusi 22 val., baigsis tik 10 val. ryto.
Kol vieni kelių valytuvų vairuotojai virtuvėlėje užkandžiavo prieš svarbiausią nakties reisą, kiti jau trypčiojo prie savo technikos ir laukė komandos.
Tuo metu dispečerė Laima Šeibokienė, įsitaisiusi prie monitoriaus, atidžiai stebėjo situaciją mieste per interneto kameras. Įvertinusi sinoptikų prognozę, ji turi paskirstyti pajėgas taip, kad iki 6 val. ryto pagrindinės Vilniaus gatvės būtų nuvalytos ir pabarstytos. Be to, Laima turi atsižvelgti ir į Vilniaus viešojo transporto darbuotojų skambučius (kai kurios įkalnės ypač sunkiai įveikiamos) bei gyventojų skundus.
Galbūt tokį mikroklimatą lemia atvira vietovė ir joje siautėjantys vėjai?
Iš patirties ponia Laima gali pasakyti, kurios Vilniaus vietos problematiškiausios. Tai – ne tik Narbuto ar Šeškinės kalnai, kai kurios Naujosios Vilnios gatvės.
Kiek netikėta, tačiau plikledis pirmiausia formuojasi ant Liubarto tilto arba viaduko per vakarinį aplinkkelį. Galbūt tokį mikroklimatą lemia atvira vietovė ir joje siautėjantys vėjai?
Moteris pažįsta visus vairuotojus, nes čia dirba jau 35-erius metus. „Stasiau, kelkis, metas važiuoti“, – šūkteli baigiančiam užkandžiauti vairuotojui. Po trumpo atokvėpio link savo sunkvežimių pajuda bent dešimt vyrų.
Dvi kelių valytojų kastos: „druskiniai“ ir „smėliniai“
Į centrines gatves siunčiami didieji sniego valytuvai „Renault“ (yra ir MAN bei keletas rusiškų). Vadinamieji „druskiniai“ valytuvai turi rezervuarą, kuris pripildomas skysto druskos tirpalo (koncentracija specialioje „katilinėje“ nustatoma pagal oro temperatūrą).
Atvira sunkvežimio krovininė dalis pripilama druskos, prisotintos reagentu (kad nesukristų gabalais). Ši technologija yra vadinama „šlapia druska“. Ji labai vertinama ne tik dėl to, kad mažiau kenkia gamtai, bet ir dėl efektyvumo. Ant asfalto paviršiaus išberiama jau nebe sausa druska, o šlapia druskos košė, kuri iškart ima tirpinti sniegą.
Šiuo mišiniu kelių priežiūros įmonės (toliau – kelininkai) barsto ir prieš pašąlant. Tuomet reikia kur kas mažiau (iki 50 proc.) druskos nei tirpdant jau susidariusį ledą.
Kiti barstytuvai vadinami „smėliniais“. Jų konteineriai pripildomi smėlio ir druskos mišinio, kuris mažiau efektyvus lygiose gatvėse, tačiau nepakeičiamas įkalnėse – smėlio nenupučia stiprus vėjas ir nenuplauna vanduo.
Misija: Geležinio Vilko gatvė
Su Laima įvertinę situaciją (ji sako, kad naktis tikrai ne iš lengvųjų, nes nesiliauja snigti), keliaujame pas patyrusį sniego valytuvo vairuotoją Stanislavą Kandratovičių (Laima jį draugiškai vadina Stasiumi arba Stanislovu). Jis spec. techniką vairuoja jau 31-erius metus.
Vyras supažindina su „išmaniąja“ barstytuvo dalimi. Specialus pultelis su monitoriumi, įtaisytas tarp vairuotojo ir keleivio, leidžia parinkti druskos byrėjimo greitį (pvz., 40 g/kv.m.) bei tirpalo išpurškimo (išbarstymo spindulį). Rankenėlės pasukimu valdomas ir valytuvo „liežuvis“, kuriuo sniegas nustumiamas į gretimą eismo juostą arba nuo kelio.
Iš tiesų „liežuvis“ labai išmanus, jį tiesiog važiuojant galima pasukti į į kairę, ir į dešinę pusę. Kad vairuotojas geriau jaustų gabaritus, valytuvo „liežuvio“ ribos pažymėtos šviečiančiais strypais. Na, kad koks nors žalias, nepatyręs vairuotojas autobusų stotelės nenušluotų.
Bene svarbiausia „liežuvio“ (arba „peilio“) dalis yra guma, kuri ir asfaltą tausoja, ir sniegą braukia. Per sezoną sudėvimos dvi tokios gumos.
Naujausia, šiais metais pradėta eksploatuoti druskų barstymo įranga, įdiegta šiuose sunkvežimiuose, gaminama Slovėnijoje. Ji universali, galima montuoti praktiškai ant bet kokio sunkvežimio platformos.
Norite vairuoti sniego valytuvą? Vien C kategorijos nepakaks
Tačiau, norint kokybiškai nuvalyti kelią, vien technologijų nepakanka, reikia ir patirties bei smegenų. Tuo netrunku įsitikinti, kai, važiuodamas per naująjį Jasinskio g. viaduką (virš Geležinio Vilko g.), Stanislovas netikėtai pristabdo ir pradeda reguliuoti barstytuvo kompiuterį.
Lėčiau važiuojant, ne taip toli metamas sniegas.
Pamatęs mano klausiamą žvilgsnį, paaiškina: „Lėčiau važiuojant, ne taip toli metamas sniegas. Negalime jo nuo viaduko nustumti ant Geležinio Vilko gatvės. Be to, reikia sumažinti ir barstomo druskos mišinio spindulį“.
Tuo pat metu stebiu, kaip „liežuvis“ asfaltu slysta lenkta trajektorija, visai šalia viaduko tvorelės. Pavydėtinas tikslumas!
Norėdamas įsitikinti, ar vairuoti sniego valytuvą gali kiekvienas, turintis C kategorijos vairuotojo pažymėjimą, pasiprašau pabandyti. Esu vairavęs ne vieną sunkvežimį, tad „Renault“ gabaritai negąsdina.
Keista kas kita: nuleidus ant asfalto „peilį“, nesijaučia jokio pasipriešinimo. Ir apskritai, važiuojant per sniego košę, automobilio nemėto, nors jis apautas tik vasarinėmis padangomis. Sunkvežimis turi 8 pavaras, 6-ta pavara visai normalu važiuoti 40-45 km/val. Pasak Stanislovo, teoriškai galima važiuoti ir 80 km/val. kur nors greitkelyje.
Tiesa, degalų sąnaudos, važiuojant darbiniu režimu, padidėja nuo 45 iki 60 l/100 km.
Degalų sąnaudos, važiuojant darbiniu režimu, padidėja nuo 45 iki 60 l/100 km.
Kas sunkiausia vairuojant sniego valytuvą per pūgą pirmą kartą? Stebėti dešinį „peilio“ kraštą (kad neužvažiuotum ant šaligatvio) ir tuo pat metu sekti situaciją pro kairį šoninį veidrodėlį. Nors Stanislovas siūlo nepamiršti ir dešinio veidrodžio, kad, neduok dieve, neprispausčiau kokio bandančio pro dešinę aplenkti greituolio.
Atsisveikinęs su Stanislovu, persėdu į priešinga kryptimi važiuojančio Valerijaus Tarasenko barstytuvą. Jo smėliu užtaisytas „Renault“ turi kitą kovinę užduotį – Žaliųjų ežerų apylinkes. Tačiau pakeliui, važiuodamas ir Geležinio Vilko arterija, ir pro Santariškes, Valerijus nuvalo keletą problematiškesnių, jau užpustytų, kelio ruožų, „prabraukia“ ir stoteles.
Valerijaus vairuojamas „smėlinis“ valytuvas kiek mažesnis, bet sniego košę taipogi įveikia nė nesudrebėjęs.
Už Verkių rūmų sukame į mišką, į Gulbinėlių gatvę. Sniego joje – kokie 5-10 cm. Žodžiu, menkas malonumas mažiau patyrusiems vairuotojams. Važiuodamas į priekį, Valerijus tik nustumia sniegą į šalikelę. Grįždamas atgal į Žaliųjų ežerų gatvę, įjungia ir barstytuvą, kad smėlio-druskos mišinys kristų ant nuvalytos dangos.
Staiga iš už posūkio išnyra pėsčiųjų grupelė, ko gero, traukianti link autobuso stotelės. Su Valerijumi net išsižiojame iš nuostabos: jie ne tik pasidabinę atšvaitais, bet ir įsijungę kelis žibintuvėlius! O kad visi pėstieji naktį taip stengtųsi būti pastebimi ir matomi nuo tolo.
Per naktį – daugiau nei 700 t druskos ir smėlio
Grįžę į „Grindą“ jau paryčiais su įmonės rinkodaros ir komunikacijos specialistu Egidijum Steponavičium skaičiuojame:
– naktį dirbo 50 mašinų, dvi iš jų sulūžo;
– per pamainą (12 val.) kelininkai išbėrė beveik 500 t druskos ir 220 kub. m. smėlio-druskos mišinių;
– vienas barstytuvas išvažiavo į 2-3 reisus, bendra rida – 9500 km.
– iš viso per pūgą dirbo beveik 100 žmonių.
