Kaip pasiruošti važiuoti dviračiu miesto gatve (jei nėra dviračių tako) ar keliu, kuriuo dideliu greičiu juda automobilių srautas? Kaip nugalėti baimę, kaip save įveikti, tačiau neprarasti budrumo? Ir apskritai, ar tai saugu?
Kodėl važiavimas dviračiu gatvėmis primena skrydį į kosmosą
Susisiekimo ministerijos kelių ir oro transporto politikos grupės vyresnysis patarėjas Vidmantas Pumputis sutinka, kad dviratis – tai transporto priemonė, kuri padeda puikiai jaustis, džiaugtis gyvenimu. Tačiau dažnai girdi nuomonių, kad žmonės bijo važiuoti dviračiais. Ypač gatvėmis. Ir pats ne itin patogiai jaučiasi, važiuodamas dviračiu bendrame sraute.
V.Pumputis pastebi daugybę automobilių vairuotojų elgesio skirtumų, lygindamas Lietuvą su Vakarų Europos šalimis.
„Vakarų Europoje nesunku pastebėti, kad vairuotojai nepaprastai saugo dviratininkus ir pėsčiuosius, juos pastebi, sulėtina greitį, saugiai aplenkia. Lietuvoje keičiasi vairuotojų požiūris į dviratininkus, bet ne taip greitai. Pakankamai dažnai dviratininkas pavojingai aplenkiamas, paliekant minimalų atstumą arba staigiai priešais dviratininką užsukama. Tokioms sąlygomis iškyla realus pavojus dviratininko gyvybei. Taip neturėtų būti“, – dalijasi įžvalgomis specialistas.
Pakankamai dažnai dviratininkas pavojingai aplenkiamas, paliekant minimalų atstumą.
V.Pumputis ne kartą dviračiu yra įveikęs sostinės Šeškinės kalną. Pojūčiai – ne patys geriausi:
„Negana to, kad jautiesi nuolatiniame pavojuje dėl pavojingai manevruojančių automobilių, tai dar ir dyzeliniai automobiliai verčia kenksmingus juodus dūmus, kurie žaloja žmogaus sveikatą. Judėdamas žmogus giliau kvėpuoja, tuo pačiu teršalai daro didesnį neigiamą poveikį“, – pastebi specialistas.
Kitas puikus pavyzdys galėtų būti žinomas automobilių fotografas iš Klaipėdos Algirdas Venskus, automobilininkų dažnai vadinamas tiesiog Waska. 20 metų domėjęsis autosportu, o po miestą važinėjęs paprastu dviračiu, prieš metus A.Venskus persėdo ant sportinio dviračio ir jau numynė apie 10 tūkst. kilometrų ir dviračių takais, ir bendrojo naudojimo keliais. Du tris kartus per savaitę jis nuvažiuoja po 100 km. Tai – ir hobis, ir sportinė treniruotė.
Algirdo teigimu, bet kuris dviratininkas bendrojo naudojimo keliu turi važiuoti išplėtęs akis ir įtempęs klausą. Ir, panašiai kaip rašo astronautas Chrisas Hadfieldas savo knygoje „An astronaut’s guide to life on Earth“, dviratininkas turi nuolat galvoti: koks kitas dalykas dar mane gali pražudyti. Kitaip tariant, bet kurią akimirką būti pasiruošęs viskam. Taigi išvažiavimas dviračiu į bendrojo naudojimo kelius yra beveik tas pats, kas skrydis į kosmosą – reikia didžiulės koncentracijos.
Dviratininkas turi nuolat galvoti: koks kitas dalykas dar mane gali pražudyti...
„Mes Klaipėdoje dar gerai gyvename. Nuo Vasaros estrados vien dviračių takais galime nuvažiuoti 37 km iki Šventosios ir dar tiek pat atgal faktiškai nekirsdami gatvių ir kelių. Negalvodami apie jokius pavojus, keliamus automobilių. Gal todėl šioje trasoje smagu, daug žmonių, norinčių ir savo sugebėjimus parodyti, ir į kitus pasižiūrėti. Į kitą pusę – taip pat šauni 25 km trasa iki Juodkrantės. Tiesa, po miško kirtimo darbų Kuršių Nerijoje apgadinta. Tačiau faktas, kad turime daug galimybių važiuoti ir dviračių takais, ir plentu. Todėl, jei tik turiu galimybių, du tris kartus per savaitę minu pedalus“, – pasakoja užsidegęs Algirdas Venskus.
Jis dviračiu yra važiavęs ne tik Lietuvos, bet ir Estijos keliais. Ten gavo pamoką, netyčia pasukęs į vilkikų pamėgtą kelią netoli Paldiski. Teko saugotis itin skrupulingai:
„Kartais važiavimas dviračiu primena automobilių ralį: „skaitai kelią“, vengi automobilių, nuolat dairaisi kitų pavojų. Mūsų tokia automobilinė kultūra, kad dviratininkas vilkiko vairuotojui tėra spirgas ant kelio. Kitaip tariant, labai mažas eismo dalyvis“.
Reikia pratintis prie automobilių srauto
Norintiems nulipti nuo dviračių tako ir išvažiuoti į Lietuvos kelius, Algirdas Venskus to nepataria daryti staiga. Reikia pratintis (prie automobilių srauto) ir psichologiškai, ir fizinio krūvio prasme. Nes, kuo lėčiau važiuoji, tuo didesniu kliuviniu gali tapti automobilių eismo srautui. Todėl reikia išmokti pajusti jo pulsą, susilieti, prisitaikyti.
„Per dieną po kelias valandas praleidžiu ir automobilyje. Todėl puikiai suprantu abi puses. Tačiau kas antras mano kolega dviratininkas niekad nėra turėjęs vairuotojo pažymėjimo. Todėl jiems sunkiau suprasti vairuotojų veiksmus“, – dėsto A.Venskus.
Susisiekimo ministerijos kelių ir oro transporto politikos grupės vyresnysis patarėjas Vidmantas Pumputis sutinka, kad kelyje dviratininkams ir automobilininkams suprasti vieni kitus kol kas sekasi sunkiai:
„Dažnai važinėju Vilniaus prieigose ir ne tik, todėl dviratininkams kylanti įtampa man yra suprantama. Kadangi nuo Šeškinės, Fabijoniškių ar kitų Vilniaus m. miegamųjų rajonų iki miesto centro nėra dviračių takų, važiuoti dviračiu yra labai rizikinga. Automobilių vairuotojai dažnai pavojingai manevruoja, nepaiso dviratininkų interesų. Ypač pavojinga važiuoti dviračiu didelio intensyvumo gatvėmis“.
A.Venckus ne kartą yra patyręs, kad į keliu važiuojantį dviratininką kai kurie automobilių vairuotojai žiūri kaip į antrarūšį: neva, nesugeba normalaus automobilio nusipirkti. „Kažkodėl ne visi vairuotojai supranta, kad ant dviračio mes sėdame norėdami sportuoti, sveikiau gyventi, siekti geresnių rezultatų“, – sako žinomas automobilių fotografas A.Venskus.
Dviratininkų ir automobilininkų susikalbėjimas – tik laiko klausimas.
Kita vertus, jis pripažįsta, kad dviratininkų ir automobilininkų susikalbėjimas – tik laiko klausimas. Vakarų šalyse „dviratininkai keliais zuja“ jau daugybę metų, visi prie jų pripratę. Pas mus kartais dar galvojama, kad jis yra trikdis ant kelio. Aišku, iš dalies dėl to kalti ir ne visai palankūs masiniam dviračių sportui Lietuvos orai.
Apibendrindamas dviratininkas A.Venskus vardija tokius pagrindinius žingsnius, ruošiantis nuo dviračių takų išvažiuoti į bendrojo naudojimo kelius ar miestų gatves:
- Gerai išmokti Kelių eismo taisykles.
- Pasirūpinti tinkama apranga, avalyne, šalmu.
- Ant dviračio priekyje ir gale turėti mirksinčius žibintus, kaip to reilalauja KET. Laikytis arčiau kelkračio, stebėti aplinką.
- Vilkėti ryškius marškinėlius. O tamsiu paros metu – liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.
- Maršrutą dėlioti aplinkiniais keliais, kuriuose mažiau sunkiasvorės technikos, nevažinėti piko valandomis.
- Važiuoti ne po vieną. Ne tik dėl treniruočių efektyvumo – taip būsite lengviau pastebimi.
Nubrozdinimai, prakirsti antakiai
Per metus A.Venskus smarkiai krito tris kartus. Vieną kartą – šį pavasarį išvažiuodamas iš Palangos, kai akimirkai prarado koncentraciją ir atsitrenkė į staigiai stabdžiusio automobilio galą. Prakirstas antakis, ištinusi lūpa – tokios pasekmės, nuo kurių neapsaugojo net profesionalus šalmas.
„Jeigu išvažiuojate į gatvę, tai reiškia, kad nuotykių neišvengsite. Jie ne visuomet pasibaigia gerai. Dažniausia situacija – jums prieš nosį sukantis į dešinę automobilio vairuotojas nepamato dviratininko.
Iš esmės atiduodi savo gyvybę į vairuotojų rankas ir tiki, kad aplenks tave laikydamasis 1,5 m atstumo.
Kai pats važiuoju dviračiu, lyg ir nėra baisu. Bet kai lenkiu dviratininkus automobiliu, man pasidaro nejauku, žvelgiant į juos. Jie tokie maži lyg muselės, o vilkikai tokie dideli. Iš esmės atiduodi savo gyvybę į vairuotojų rankas ir tiki jų profesionalumu – kad aplenks tave išvažiuodamas į priešpriešinę juostą, laikydamasis 1,5 m atstumo. Jau vėliau, grįžęs namo, perkratai galvoje visas nutikusias situacijas ir klausi savęs: ar galėjau jų išvengti? Deja, bet dažniausiai negaliu rasti atsakymo. Arba jis visad vienas ir tas pats: daugiau dėmesio skirti aplinkai, nes eismo situacija aplink dviratininką keičiasi labai greitai. Gal todėl dviratininkai tokie pozityvūs žmonės, kad įpratę prie kasdienio streso?“.
Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos