M.Katkaus teigimu, vienareikšmiškai pasakyti, kas kaltas dėl dvigubai išaugusio žuvusiųjų perėjose skaičiaus, neįmanoma. Tačiau, anot pašnekovo, galima išskirti dvi pagrindines rizikos veiksnių grupes: pėsčiųjų elgesys ir senos, netinkamos perėjos.
„Nepriklausomybės laikotarpiu nebuvo vieningos sistemos, kaip saugiai įrengti pėsčiųjų perėjas, todėl buvo jaučiamas tam tikras chaosas. Pėsčiųjų perėjų įrengta labai daug, jos atsirado pačiose netikėčiausiose vietose: greito eismo gatvėse, užmiesčio keliuose, kur greitis 90 km/val., miškingose vietovėse, kur vairuotojui sunku tikėtis pėsčiųjų pirmumo, bei kitose sunkiai paaiškinamose vietose” , – sakė specialistas.
Pašnekovo teigimu, tai, kad pėsčiųjų perėja yra viena iš eismo saugumo priemonių, tėra didelis mitas.
„Nėra jokių tyrimų, kad įrengus perėją, būtų sumažinamas eismo įvykių su pėsčiaisiais skaičius. Ši priemonė arba išlaiko avaringumą su pėsčiaisiais tame pačiame lygyje, arba jį padidina. Perėjos nėra eismo saugumo priemonės, ypač atsižvelgus į tai, kaip jos buvo įrengiamos. Būdavo parenkama bet kokia vieta, kur galbūt paprašė vietos gyventojai, ne specialistai. Ant stulpo buvo užkabinami ženklai, nubraižomi ženklinimai ir tai jau buvo laikoma saugaus eismo priemone, nors eismo įvykių rodikliai rodo visiškai priešingai. Tokia perėja tampa antisaugumo priemone. Tokių dalykų mes netoleruojame. Kelio savininkams patariame, kur reikėtų šalinti perėjas, kur jų nederėtų įrengti. Jeigu yra labai didelis pėsčiųjų perėjos poreikis, mes rekomenduojame, kaip jas įrengti kuo saugesnes. Tai reiškia, kad būtinai turi būti geras apšvietimas, papildomos greičio mažinimo priemonės, saugumo salelės, ryškiaspalviai ženklai ir visos kitos priemonės, kurios perėjas iš tikrųjų padarytų eismo saugumo priemonėmis,o ne atvirkščiai” , - kalbėjo M. Katkus.
