„Turėjau vieną galingiausių motociklų pasaulyje, kuris išvysto daugiau nei 300 km/val. Avarijos dieną daug kartų važiavau motociklu, kūnas vis reikalavo adrenalino. Su draugais buvome sodyboje ir, vykstant iš jos, man pasidarė bloga. Važiavau pirmas motociklu ir draugai matė, kaip viename posūkyje nuleidau galvą, motociklas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, vėliau – į griovį. Mane tris kartus išsviedė į orą, kol galiausiai likau gulėti pievoje. Laimei, važiavau vienas ir su niekuo nesusidūriau“, – sako vyras.
Marius pasakoja, kad autoavarija įvyko dėl organizme išsiskyrusio per didelio adrenalino kiekio, kuris sukelia šalutinį poveikį – silpnumą, net apalpimą – tą vyrui patvirtino gydytojai.
Daugybines traumas – stuburo, šonkaulių, raktikaulio lūžius, plaučių kontuziją ir įvairiausius sumušimus – patyręs vyras po eismo įvykio išliko sąmoningas. Sąmonė užgeso greitosios pagalbos automobilyje – Marius komoje išbuvo tris dienas. Po to sekė operacijų maratonas: Lietuvoje ir Šveicarijoje (čia jis darbavosi iki nelaimės) gydytas vyras per metus jų patyrė net penkias.
„Ligoninės skyriaus vedėjas sakė, kad per visą jo darbo istoriją buvau tik antras žmogus, kuris patyręs tokią avariją atvežtas į ligoninę dar buvo gyvas...“ – prisimena jis.
Kai Mariui buvo 16 metų, stuburo traumą patyrė ir į neįgaliojo vežimėlį sėdo jo tėtis. Dabar Marius pats sėdi neįgaliojo vežimėlyje, jo darbingumas siekia vos 20 proc. Tačiau vyras nepasiduoda: pats vienas gyvena name, vairuoja automobilį, išmoko pasirūpinti savimi ir savo šunimi, namais, namų aplinka. „Teko specialiai pritaikyti namus, kad galėčiau patogiai įvažiuoti ir išvažiuoti su vežimėliu, nusimaudyti; specialiai pritaikytas ir automobilis“, – sako jis.
Sąmonė užgeso greitosios pagalbos automobilyje – Marius komoje išbuvo tris dienas.
Po autoįvykio vyras tikina į viską žiūrintis kitomis akimis ir su automobiliu neleidžia sau važiuoti daugiau nei 120 km/val.
„Manau, kad man iki gyvenimo galo įsijungė savisaugos instinktas. Man nebereikia greičio. Jeigu šiandien atsistočiau ant kojų, nebesėsčiau ant motociklo – tai yra per daug pavojinga transporto priemonė. Motociklai klaidų neatleidžia. Dabar vertinu visai kitus dalykus ir esu dėkingas gyvenimui, tad tas sukrėtimas savotiškai išėjo į naudą“, – pastebi jis.
Tačiau iki to Marius teigia išgyvenęs itin sunkų periodą: kovojo su depresija, problemas bandė skandinti alkoholyje, patyrė skyrybas, nuo jo nusisuko daug draugų.
„Kai anksčiau buvau sveikas, buvau visiems labiau reikalingas ir naudingas – po avarijos daug žmonių nubyrėjo. Gal ir gerai, įvyko natūrali atranka. Ypač daug vadinamųjų draugų dingo tada, kai visiškai atsisakiau alkoholio. Daug gyvenime turėjau stiprių duobių, iš kurių daugiausiai išlipau pats. Užsiauginau stiprią odą, nors nedaug trūko, kad būčiau pasidavęs“, – prisipažįsta vyras.
Kai anksčiau buvau sveikas, buvau visiems labiau reikalingas ir naudingas – po avarijos daug žmonių nubyrėjo.
Marius labiausiai dėkingas už įkvėptą stiprybę savo dukroms – dėl jų stengiasi prisiimti atsakomybę ir gyventi prasmingai. „Vaikai man neleido kristi žemyn. Dukros privertė susiimti – supratau, kad joms reikia tėčio ir stengiuosi joms duoti daugiausiai, kiek galiu“,– sako jis.
Reikia nuolatinės kito žmogaus pagalbos
Po sunkios autoavarijos neįgali liko ir Raimonda Kavaliauskaitė. Moteris prieš 10 metų su draugų ir giminaičių kompanija automobiliais keliavo po Anykščių kraštą, kai kelionę nutraukė skaudus įvykis.
„Pamenu, kad kelyje sutikome traktorių su prikabintais padargais. Pusbrolio automobilis prasilenkė, bet man pasirodė, kad reiktų pasislinkti į kelkraštį, kad su traktoriumi laisvai prasilenktume. Mano automobilį sumėtė, nesuvaldžiau ir nuvažiavau nuo kelio. Automobilis virto kelis kartus...“ – pasakoja moteris.
Autoįvykio metu Raimondai lūžo kaklo slanksteliai, buvo pažeistos nugaros smegenys. Nuo to laiko ji nevaldo ir nejaučia didžiosios dalies kūno ir gali judėti tik neįgaliojo vežimėlio pagalba.
„Po avarijos buvau nuvežta į Anykščių ligoninę, po to pervežta į Vilnių. Čia neurochirurgai atliko sudėtingą operaciją, o po to prasidėjo „keliavimas“ per kitus skyrius: reanimacija, neurochirurgijos skyrius ir reabilitacijos skyrius. Kiekvienas etapas buvo savaip svarbus, reikalingas ir sunkus. Po traumos turėjau visą reabilitacijos programą, bet jos – 100 dienų – neužteko, turėjau papildomai pirkti teikiamas paslaugas. Viskas truko dar apie pusmetį“, – prisimena Raimonda.
Nuo to laiko ji nevaldo ir nejaučia didžiosios dalies kūno ir gali judėti tik neįgaliojo vežimėlio pagalba.
Moteris pasakoja, kad gydymo metu su ja dirbo visas būrys specialistų: gydanti gydytoja ir visa slaugos komanda, ergoterapeutai ir kineziterapeutai, psichologas, socialinė darbuotoja, logoterapeutė (Raimondai buvo paralyžiuota viena balso styga ir reikėjo atstatyti balsą). „Mano reabilitacija vis dar tęsiasi, tik ji atliekama namų sąlygomis – kiek pati darysiu, tiek ir bus jos“, – priduria pašnekovė.
Jausmus, kurie užvaldė po autoavarijos, Raimonda įvardija bejėgiškumu: iš pradžių ji vos galėjo pajudinti rankas – negebėjo nulaikyti net šaukšto, kalbėti ar be pagalbos kvėpuoti. „Jaučiau baimę ir nerimą, kaip viskas seksis“, – atvirauja ji.
Iki šiol moteris nejaučia ir nevaldo apie 85% savo kūno; jai reikia pagalbos vonioje, tualete, apsirengiant, susirišant plaukus, persikeliant, pavyzdžiui, į automobilį, įveikiant įkalnes ar kitokias kliūtis aplinkoje. Raimondos mama išėjo iš darbo, kad galėtų dukrai padėti kasdien apsitarnauti namuose. „Aš tik dalinai valdau ir jaučiu rankas ir tam, kad galėčiau pati atlikti veiksmą, turiu jį kartoti daug kartų, kol suprantu ir įgundu atlikti“, – aiškina pašnekovė.
Iki šiol moteris nejaučia ir nevaldo apie 85% savo kūno.
Vis dėlto sudėtinga situacija neprivertė moters pasiduoti – ji teigia supratusi, kad žmogaus vidiniai resursai yra neišmatuojami. Sustiprėjusi ji grįžo į buvusį darbą, stengiasi lankytis kultūriniuose renginiuose, leisti laiką lauke, skaityti, retkarčiais pasportuoti, pakeliauti.
„Man labai daug davė žmonės, kurie buvo šalia: šeima, giminės, draugai, kolegos ir jų rūpestis, palaikymas bei pagalba. Taip pat prisidėjo ir mėgstama veikla – grįžimas į darbą bei mano pačios noras ir pasirinkimas neužsidaryti namie, o tęsti tai kas buvo pradėta – gyventi, o ne tik egzistuoti“, – sako moteris.
Viršyto greičio pasekmės – virtualioje realybėje
„Via Lietuva“ inicijuoja eismo saugos kampaniją, kuria siekiama paskatinti vairuotojus susimąstyti apie galimas KET nesilaikymo pasekmes. Pagal realiai įvykusius eismo įvykius, kuriuos papasakojo juose dalyvavę ir nukentėję eismo dalyviai, sukurti ir į virtualią realybę perkelti vaizdo siužetai. Trimatėje erdvėje atkurtos istorijos suteikia galimybę realiai pajusti tai, ką jautė eismo įvykių dalyviai ir kokias skaudžias pasekmes teko jiems išgyventi dėl viršyto važiavimo greičio.
Į virtualią realybę perkeltos istorijos bus perduotos VĮ „Regitra“ padaliniams, įsikūrusiems didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Virtualioje realybėje atvaizduotas realias greičio viršijimo istorijas galima peržiūrėti ir internetinėje „Via Lietuva“ kampanijos svetainėje www.saugioskeliones.lt.
Lietuvoje dažniausia eismo įvykių priežastis yra viršytas leistinas maksimalus važiavimo greitis. Tokių eismo įvykių pasekmės – žuvę ar sunkiai sužalojami žmonės. Vis dėlto, nepaisant skaudžių pasekmių, beveik 9 iš 10 vairuotojų valstybinės reikšmės keliuose Lietuvoje yra linkę viršyti greitį keliuose. Tokie rezultatai gauti šiais metais „Via Lietuva“ užsakymu atliktos reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos metu.
Šiais metais „Via Lietuva“ valstybinės reikšmės keliuose planuoja įrengti rekordinį skaičių saugos inžinerinių priemonių per paskutinius kelerius metus. Šiemet šalies keliuose numatyta įrengti ar atnaujinti 360 pėsčiųjų perėjų, įrengti 83 greičio mažinimo kalnelius, nutiesti apie 40 km pėsčiųjų ir dviračių takų. Eismo saugą užtikrinančios priemonės diegiamos ir sankryžose bei ruožuose, kuriuose yra užfiksuotos „juodosios dėmės“. 2024-aisiais kiekvienai nustatytai juodajai dėmei pašalinti suplanuoti individualūs sprendimai. Visų šių darbų tikslas – saugesnės eismo dalyvių kelionės.
