Didžiulę vairavimo mokymo patirtį turintis pedagogas Vytautas Šakėnas sutinka, kad vairuotojai per žiemą (tiksliau, per keturis mėnesius) atprato nuo to, kad eisme nėra judrių ir mažų transporto priemonių. Todėl „pavasarinis“ iššūkis eismo saugumo prasme yra natūralus – turime adaptuotis, priprasti prie pokyčių. Ir nuolat stebėti aplinką per galinio vaizdo veidrodėlius.
Marius Eidukonis, motociklininkas ir žurnalo „Keturi ratai“ redaktorius (jis važinėja dar ir dviračiu bei automobiliu) pastebi, kad praėjusią žiemą motociklininkai nebuvo visiškai pasitraukę iš gatvių, nes atšilęs klimatas ir daugeliu atvejų dešimtį laipsnių šilumos siekianti temperatūra leido mėgautis ir dviratėmis motorinėmis transporto priemonėmis.
„Tačiau didelis skirtumas, kai vairuotojas per dieną sutinka tik vieną motociklą žiemą ir net 50 pavasarį. Todėl, be abejo, pokytis gatvėse juntamas, dėmesingi turi būti visi eismo dalyviai: vairuotojai, motociklininkai, pėstieji“.
Karantino dėsningumai
Vis dėlto M.Eidukonis šiais metais, įvedus karantiną, pastebi kitą dėsningumą. Kadangi eismo srautai labai sumažėjo, atstumai tarp automobilių padidėjo. Todėl, pasak motociklų mėgėjo, „važinėjame po didmiesčius tarsi po mažas gyvenvietes“. Kitaip tariant, sumažėjo skubos ir staigių manevrų. O tai leidžia patiems motociklininkams be streso prisiminti jau kiek primirštą vairavimo techniką.
Kas yra „aklas vairuotojas“
Dažnas motociklininkas sako, kad, išvažiuojant į gatvę, geriausia laikytis nuostatos, kad vairuotojas jo nemato. T.y., bet kurią akimirką motociklo vairuotojas turi būti pasirengęs išvengti susidūrimo ar jį bent sušvelninti. Ar posakis „aklas vairuotojas“, dažnai naudojamas socialinėse reklamose, turi realų pagrindą?
Pedagogo Vytauto Šakėno nuomone „aklų“ vairuotojų yra nemažai. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad gatvėse nuolat skubama, ir dažniausiai be jokio reikalo.
„Net ir šiuo metu nemažai lekiančių. Kai skubame, didumą dėmesio koncentruojame į tai, kaip greičiau nuvažiuoti ir mažiau dairomės. Vairuotojas turi nuolat sekti situaciją, stebėti vaizdą 360 laipsnių kampu.
Prasidėjus motociklų (mopedų) sezonui, automobilio vairuotojas turi įvertinti tai, kad šios mažos transporto priemonės yra labai manevringos, gali greitai persirikiuoti, įlįsti į tarpą tarp automobilių. Ir nors atvažiuojantį motociklą galima išgirsti, būsime saugesni, jei važiuosime pravėrę automobilio langą, o muzika negros visu garsu.
Marius Eidukonis žvelgia iš motociklininkų perspektyvos:
„Motociklo vairuotojas privalo itin akylai stebėti vairuotojų elgesį ir nuspėti galimus jų manevrus. Antraip gali kilti skausmingų situacijų“.
Pasak M.Eidukonio, kitas svarbus niuansas – motociklininkų apranga. Jei jie apsirengę „maskuojamaisiais drabužiais“ – juoda apranga ir juodas motociklas su viena spingsule – toks motociklininkas tikrai yra pastebimas žymiai sunkiau nei tas, kuris rengiasi ryškiai. Todėl kai ką ir patys motociklininkai galėtų nuveikti, kad būtų lengviau pastebimi.
Kodėl įvyksta susidūrimai?
Kodėl, net ir nebūtinai pavasarį, motociklininkai patenka į avarijas, kurių metu susiduria su automobiliais?
V.Šakėnas atkreipia dėmesį, kad maža transporto priemonė (motociklas ar mopedas) sukuria iliuziją, kad ji juda lėčiau, negu yra iš tikrųjų. Todėl automobilių vairuotojams iš pradžių būna sunku objektyviai įvertinti situaciją.
Be to, vairuotojai nepakankamai gerai stebi situaciją aplink automobilį (kartais dėmesį nukreipia su vairavimu nesusiję dalykai). Ir skuba. Tiesa, V.Šakėnas negaili kritikos ir motociklininkams, kurie po sustojimo staigiai startuoja dideliu greičiu, pavojingai manevruoja, norėdami tiesiog pasirodyti.
Jam didžia dalimi pritaria ir motociklininkams atstovaujantis M.Eidukonis:
„Vairuotojams motociklininkus dėl jų dydžio, spalvos, o kartais ir greičio anksčiau būdavo sunku pastebėti sukant į dešinę (esant papildomai žaliai rodyklei baltame fone). Dabar aktualiausia situacija – sukant į kairę kai nėra papildomos sekcijos, o motociklininkas atvažiuoja priešpriešine kryptimi.
Žinoma, patys motociklininkai vėlgi turėtų suprasti, kad miesto gatvės nėra ta vieta, kur reikia nuo sankryžos iki sankryžos važiuoti lenktynių režimu. Tam skirtos uždaros trasos, įvairūs motociklininkų klubų renginiai. O gatvėse reikia važiuoti taip, kad nei sau pavojų keltum, nei kitus gąsdintum“.
M.Eidukonio nuomone, eismo saugumo problema yra abipusė. Viena vertus, vairuotojai turi pagal paskirtį naudoti visus tris galinio vaizdo veidrodėlius ir rikiuodamiesi aiškiai rodyti posūkius. Bet ne visuomet laikosi šio reikalavimo:
„Gyvenu sostinės Antakalnio gatvėje, kurioje gausu posūkių ar įvažiavimų į kiemus tiek į kairę, tiekį į dešinę. Tai reiškia, kad net ir važiuojant leistinu greičiu, automobiliai neišvengia daugybės manevrų, apvažiuodami sukančius. Pastebiu, kad ne visada vairuotojai įjungia posūkius. Todėl iš paskos važiuojantis motociklininkas gali patekti į labai keblią situaciją“.
Tačiau ir motociklininkai turi suprasti, kad automobilininkas ne visuomet pastebės, kad britvos ar čioperio vairuotojas nori staigiai pralįsti tarp lėtai judančių automobilių. Taigi pastangos siekti Vizijos Nulis turi būti abipusės.
Kyla vairavimo kultūros lygis
V.Šakėnas pastebi, kad motociklininkų bendruomenė tampa vis labiau motyvuota ir drausminga, o automobilių vairuotojai vis geriau supranta jų poreikius. Tad susikalbėjimas kelyje gerėja?
Marius patvirtina, kad eismo kultūra Lietuvoje keičiasi į gerą pusę ir gali pateikti ne vieną tai iliustruojantį pavyzdį:
„Gatvėse pastebiu daug gražių gestų. Gal dėl to, kad ir automobilių vairuotojai mopedais ar motociklais kartais važinėja, o gal tiesiog daugėja mandagių išsilavinusių eismo dalyvių“, – džiaugėsi Marius.
Brangink gyvybę. Laikykis kelių eismo taisyklių reikalavimų
Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos
