Psichologė-psichoterapeutė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė, dirbanti Psichologinės paramos ir konsultavimo centre, sako, kad nėra vieno atsakymo į šiuos klausimus.
Psichologė išskirtų tris skirtingas žmonių grupes pagal tai, kokios priežastys skatina juos viršyti leistiną greitį ar chuliganiškai vairuoti.
Pirmoji grupė – narcizai: „Aš galiu“
Tai žmonės, kurie turi labai didelį norą save rodyti kitiems. Jų asmenybinė struktūra į tai orientuota. Jiems būdingos labai aiškiai išreikštos narcisistinės savybės „aš esu ypatingas“, „aš esu svarbiausias“, einančios kartu su nuolatiniu poreikiu save teikti, rodyti, priminti kitiems. Toks žmogus gyvena lyg nuolatiniame šaukime: „pažiūrėkite į mane“, „čia esu aš“, „aš viską galiu“. Ir rodo kitiems: save (dažniausiai labai gražų, išskirtinį, vienintelį), savo vaikus (aišku, unikalius), savo namą, savo automobilį ir t.t.
Automobilis dažnai tame užima išskirtinę vietą. Jei negaliu pasigirti namu, darbu, tada bent jau priblokšiu savo automobilio dydžiu, spalva, išskirtinumu, prašmatnumu. Jei ne jo išvaizda, tada bent jau greičiu. Tada matome magistralėse skuodžiančius iki beprotybės senus automobilius...
Tokių žmonių asmeninės savybės atsiskleidžia kelyje polinkiu viršyti greitį, nesaugiai lenkti: visi laukia eilėje – aš lenksiu, negi lauksiu; dega raudonas signalas – aš paspausiu, gi „aš galiu, aš išskirtinis“...
Antroji grupė: užsikrėtę skubėjimo virusu
Tai žmonės, išgyvenantys didelį vidinį stresą. Jau seniai žinoma, kad mūsų visuomenė yra bėganti, skubanti. Mus į priekį veja nesibaigiantis informacijos srautas, kuris kelia žmonių norą spėti, padaryti, sutvarkyti. Kadangi tai padaryti neįmanoma – kyla viduje labai didelis stresas, kuris siaurina atmintį, dėmesį ir t.t.
Šie žmonės nenori savęs parodyti. Bet jų viduje esantis begalinis skubėjimas persiduoda į koją, ir tada greičio pedalas spaudžiasi tarsi savaime... Įdomu, kad net ir važiuodami labai greitai gali net nepastebėti, jog pažeidžia Kelių eismo taisykles.
Šios grupės vairuotojų viduje vyrauja chaosas. Todėl natūralu, kad ir jų vairuojamas automobilis juda chaotiškai. Važiavimo maniera – puiki gyvenimo iliustracija.
Trečia grupė: prisitaikantys prie aplinkos
Jie – tokie kaip visi. Jų logika – jei „visi taip daro“, vadinasi, tai yra norma. Tokie vairuotojai nevertina galimų pasekmių – kas gali nutikti jiems patiems ir kitiems eismo dalyviams.
Jei visi važiuos leistinu greičiu, tai ir šie vairuotojai prisitaikys, plauks pasroviui. Jei kiti vairuotojai nuolat viršys greitį, t.y. mieste važiuos ne 50 km/val., o 70 km/val., tai ir šie žmonės stipriau paspaus akceleratorių. Pamatęs, kad kitas eismo dalyvis lenkia draudžiamoje zonoje, netrukus ims beždžioniauti ir šis, priklausantis trečiai grupei.
Šios trys grupės – labai skirtingos, o joms priskiriami žmonės į situacijas kelyje reaguoja labai nevienodai. Todėl ir nėra to vienintelio teisingo būdo, kaip kovoti su greičio viršytojais. Ir drausminti juos reikia skirtingais būdais.
Psichologiniai kompleksai ir trauminė visuomenė
Tai nėra taisyklė. Tačiau dažnai, ypač apie solidesnio amžiaus vyrus, yra sakoma, kad pagal tai, kokį automobilį jis nusiperka, galima spręsti ir apie psichologines problemas. Tarkime, jei įsigyja milžinišką mašiną, o važinėja vienas, kenčia dėl savivertės problemų.
Tai gal ir elgesys kelyje atskleidžia mūsų kompleksus? Juk, tarkime, Amsterdame vairuotojai išlieka labai ramūs net ir esant kritinei situacijai. O Lietuvos miestuose kartais prieinama prie muštynių.
Psichologė Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė su tokiu teiginiu, kad mūsų vairavimo maniera ir pasirenkami automobiliai atskleidžia psichologinius kompleksus, sutinka tik iš dalies:
„Lietuvos ir aplinkinių šalių visuomenės yra trauminės. Nes tik pastaraisiais metais pradedame save gydyti nuo praeityje patirtų psichologinių traumų, mokomės jų neperduoti savo vaikams. Todėl mūsų žmonėse yra labai daug paslėpto vidinio pykčio. Pvz.: žmogus darbe šypsosi, bet, vos prisėdęs prie kompiuterio, socialiniuose tinkluose rašo įvairiausius piktus žodžius.
Vidinės nuoskaudos, pyktis gali atsispindėti ir perkant automobilį ar jį vairuojant. Tik netaikyčiau šios taisyklės labai tiesiogiai: gal perkantis didelį automobilį vyras turi didelę šeimą – į mažesnę mašiną netilptų trys jo paaugliai vaikai? Situacijų yra daug ir įvairių.
Be to, ne kartą teko matyti automagistralėje ir kitokį vaizdą: net ir labai maži automobiliai pravažiuoja tokiu greičiu, kad, rodos, ims ir subyrės. Žinoma, jei matome labai nesaugiai važiuojantį automobilį – didelį ar mažą – tai rodo to žmogaus vidinį nerimą. Tai – noras kažką parodyti, kažkur nuskubėti. Kartais jis tiesiog juokingas, nes niekur nenuskubėsi – tik iki kitos sankryžos.“
Greitis – artėjančios ekonominės krizės pranašas?
Ir eismo saugumo specialistai, ir patys eismo dalyviai pastebi, kad miestuose didėja ne tik automobilių srautai, bet ir greičiai. Kai kurie vairuotojai per miestą skuodžia lyg greitkeliu ar lenktynių trasa. Egzistuoja nuomonė, kad toks elgesys – kaistančios ekonomikos arba artėjančios ekonominės krizės ženklas. Neva, paskubėsiu, kol galiu, uždirbsiu daugiau pinigų.
Psichologė pritaria tokiam paaiškinimui:
„Viskas, kas vyksta aplink žmogų, lemia jo vidinę būseną, elgesį. Individualiai žmogaus savijautą gali veikti labai skirtingi dalykai (pvz.: oras, fizinė savijauta, kaimyno pasisveikinimas ir t.t.). Bendrai visuomenę veikia socialiniai, ekonominiai veiksniai. Pvz.: esant blogai ekonominei situacijai, daugėja nerimo, nesaugumo. Visa tai galima pastebėti, kad žmonėse atsiranda daugiau nerimastingumo, judėjimo, skubėjimo.“
Avaringiausi mėnesiai: kodėl rugpjūtis ir gruodis?
Dar viena tendencija, kurios negalima nepastebėti. Remiantis keleto pastarųjų metų duomenimis, avaringiausi dažniausiai būna du mėnesiai: rugpjūtis ir gruodis. Ar tai galima paaiškinti, žvelgiant iš psichologo pozicijų?
„Šie du mėnesiai visuomet sudėtingiausi. Mes psichologai, dažnai stebime pablogėjusią emocinę būseną. Pas mus šiuo laikotarpiu ateina daugiausia žmonių.
Žmonės skundžiasi tiek nerimo aukštesniu lygiu, tiek blogesne fizine būsena. Tiesa, rugpjūčio gal reikėtų skaičiuoti paskutines dvi savaites ir pridėti pirmas dvi rugsėjo savaites. Būtent šiuo laikotarpiu keičiasi daugelio žmonių gyvenimo ritmas: baigiasi atostogos, prasideda mokslo metai. Gruodis yra labai stresinis mėnuo, nes baigiasi biudžetiniai metai, didžioji dalis turi pabaigti daugybę darbų. Be to, yra ir daug šventinių dienų, kurioms reikia labai greitai ruoštis“, – aiškina psichologė.
O kaip tas visas tris aukščiau išvardytas grupes išmokyti laikytis taisyklių? Kaip pripratinti prie minties, kad už saugumą atsako pats vairuotojas, o ne valstybė, automobilių ar padangų gamintojai? Ir kad ne kelininkai kalti, jei automobilį mėto slidžioje atkarpoje? Ir ne kiti eismo dalyviai? Juk maksimalus leistinas greitis dažnai suvokiamas kaip „saugus kitiems, o man galima ir šiek tiek viršyti“.
Visos trys grupės reaguoja skirtingai
Psichologės teigimu, lengviausia edukuoti trečią grupę – tuos, kurie stengiasi prisitaikyti prie masės: „Jie rinksis elgtis kelyje taip, kaip dauguma. Jei ta dauguma mieste važiuos 50 km/val., tai ir trečiajai grupei priskiriami vairuotojai nelaužys taisyklių.“
Antrajai grupei (nuolat išgyvenantiems stresą), tinka įspėjamieji ženklai, stendai, mirksintys perspėjimai ar nupiešti ant asfalto.
Kitaip tariant, bet koks perspėjimas apie pavojų. Tokios priemonės padeda vairuotojui suprasti, kad vairavimas – pavojingas užsiėmimas, jam reikia sukoncentruoti dėmesį ir valdyti kasdienį stresą.
Sunkiausia keisti pirmosios vairuotojų grupės – narcizų – elgesį. Jų asmenybė tarsi sako „laužyk taisykles ir būsi svarbus“. Tad tai pirmajai grupei, kuo daugiau sukuriama taisyklių, tuo smagiau tampa jas laužyti.
„Šiai grupei taikytina logika: kuo daugiau pažeidimų, tuo sunkesnės pasekmės, didesnės nuobaudos. Jei jau iš principo nenorite laikytis taisyklių, tuomet reikia kontroliuojančių įrankių: greičio matuoklių, policijos reidų ir pan. Šių vairuotojų elgesį gali keisti žinojimas, kad bauda yra neišvengiama. Kuo labiau nusižengei taisyklėms, tuo didesnės pasekmės. Čia geras pavyzdys yra kai kurios muzikos žvaigždės, nuolat sulaukiančios sankcijų“, – aiškina psichologė Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė.
„Žvaigždės“ sindromas
Ne veltui yra sakoma: elgiesi kaip žvaigždė. O kas yra tas sindromas kelyje, kaip jį paaiškinti?
Žvaigždžių yra visokių ir jos elgiasi skirtingai. Bet čia galima būtų kalbėti apie asmenybinį narcistiškumą. Jo esmė: aš esu tik tada, kai mane visi mato. Todėl man reikia išsiskirti. Jei būsiu ypatingas, visi žinos, kad aš esu, aš egzistuoju. Jei tokio žmogaus ilgainiui niekas nepastebės, giliai viduje jis jausis menkavertis. O su tokia psichologine našta bus sunku gyventi.
Todėl jam nesvarbu, kaip išsiskirti – tegul ir neigiamai. Kad tik visi matytų. Tarkime, ir automobilis turi būti kažkoks ypatingas – didelis arba brangus, sportinis. Už tai, kad būtų labai svarbus, toks žmogus gali atiduoti labai daug.
Užsienio valstybių pavyzdys: ar jis užkrečiamas?
Daugelis vairuotojų, grįžę iš Vakarų Europos ar Skandinavijos šalių, stebisi: ten dauguma laikosi greičio ribojimų. Gal Lietuvos vairuotojams trūksta užsienio patirties, pamatymo, kad ir su brangiu galingu automobiliu galima važinėti tvarkingai?
Tačiau, pasak psichologės Ievos Šidlauskaitės-Stripeikienės, ne viskas taip paprasta. Kiekvienas iš užsienio gali pasisemti skirtingos patirties.
Tarkime, norintis visad lėkti narcizas, ieškantis būdų apeiti taisykles, sakys: štai, Vokietijos greitkeliuose nėra ribojimų, galima važiuoti kad ir 220 km/val. O tas, kuris ir taip laikėsi taisyklių, pastebės, kad visi vairuotojai yra disciplinuoti ir mandagūs, laikosi dešinės, manevruoja tvarkingai, vienas kitą praleidžia, džentelmeniškai laikosi užtrauktuko principo susiaurėjus važiuojamajai daliai.
Taigi su kiekviena iš trijų psichologės išskirtų grupių reikia kalbėti jiems suprantama kalba.
Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos
