Pašnekovė jau ne vienus metus gilinasi į rizikingo vairavimo problematiką, tai svarbi jos ir kolegių iš VDU Psichologijos katedros mokslinių publikacijų tema. Be to, dr. J. Slavinskienei yra tekę konsultuoti teisės vairuoti dėl neblaivaus vairavimo netekusius vairuotojus, tad ji iš pirmų lūpų yra girdėjusi pačių įvairiausių pasiteisinimų, motyvų, matyti visą emocijų – nuo kaltės, bejėgiškumo iki atsainumo ar savęs pateisinimo – spektrą.
– Pabandykime bendrai įvertinti rizikingo vairavimo Lietuvoje situaciją – ar mes vis dar išsiskiriame kitų šalių kontekste ir jei taip, kokios kultūrinės priežastys tai lemia?
– Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, rizikingas vairavimas ir eismo nelaimės yra aktuali visuomenės sveikatos problema visame pasaulyje. Apžvelgiant tik Europos statistiką, matome, kad Lietuva yra septinta šalis iš 28 pagal eismo įvykiuose žuvusių žmonių skaičių, tenkantį 100 tūkst. gyventojų. Mūsų šalies vidurkis viršija vidutinį Europos vidurkį. Be to, pirmaujame pagal šį rodiklį ir tarp Baltijos šalių. Taigi, galima teigti, kad dalis vairuotojų yra linkę rizikingai vairuoti ir tai yra problema. Visgi, nedrįsčiau teigti, kad rizikingą vairuotojų elgesį lemia tik kultūrinės priežastys. Manau, kad rizikingas vairavimas yra kompleksinis reiškinys ir čia labai svarbūs individualūs psichologiniai aspektai.
– Ar galėtumėte įvardyti, kokie vairuotojai dažniau rizikuoja vairuoti neblaivūs – tarkime, patyrę ar pradedantieji, kokie charakterio, asmenybės bruožai susiję su tokiu elgesiu?
Neblaivus vairuotojas yra pavojingas ne tik pats sau, bet ir kiekvienam iš mūsų, tik dažnai mes bijome ir nenorime to pripažinti.
– Dažniausiai prie vairo neblaivūs sėda tie vairuotojai, kurie nesuvokia, koks šis jų pasirinkimas yra pavojingas tiek jiems patiems, tiek kitiems eismo dalyviams. Kalbėdama apie pavojingumą turiu omenyje labiau ne potencialią nuobaudą ar jos dydį, bet didžiulę galimybę būti sužalotam (-ai) ir / arba sužaloti visiškai atsitiktinius asmenis, o tai, iš psichologinės pusės žiūrint, visada siejasi su intensyviais, sunkiai išgyvenamais jausmais. Neblaivus vairuotojas yra pavojingas ne tik pats sau, bet ir kiekvienam iš mūsų, tik dažnai mes bijome ir nenorime to pripažinti.
Atsakant į klausimą tiesiogiai remsiuosi tiek moksliniais tyrimais, tiek praktinio darbo patirtimi, konsultuojant teisės vairuoti dėl neblaivaus vairavimo netekusius vairuotojus. Dažniau apsvaigę nuo alkoholio vairuoja ar bent jau būna sulaikyti dėl šio netinkamo elgesio vairavimo patirties turintys vyrai, o ne vairavimo patirties mažai turintys vairuotojai.
O kalbant apie kitus psichologinius ypatumus, dažniau vairuoja neblaivūs tie žmonės, kurie turi alkoholio vartojimo sunkumų (nebūtinai visi turi priklausomybę alkoholiui), kurie linkę nepaklūsti jokioms taisyklėms, todėl tarp jų patenka ir kelių eismo taisyklės.
Dar išskirčiau ir tai, kad vairavimą esant neblaiviu renkasi savimi bendrai, o ypač kaip vairuotoju, labai pasitikintys asmenys, linkę elgtis spontaniškai, bet kartu ir priešiškai kitų atžvilgiu.
Dažnai taip rizikuoja linkę slopinti išgyvenamas emocijas, konkuruoti, labai savarankiški žmonės, kuriems sunku paprašyti kitų pagalbos. Be abejonės, visi tokie vairuotojai puoselėja teigiamas nuostatas, susijusias su rizikingu vairavimu, jiems sunku adekvačiai įvertinti tokio vairavimo sukeltų neigiamų pasekmių realumą, pavojingumą bei žalą sau, kitiems ir visuomenei.
– Jums yra tekę konsultuoti teisės vairuoti dėl neblaivaus vairavimo netekusius vairuotojus, kaip jie aiškina savo elgesį, kokie buvo jų motyvai ir pasiteisinimai?
– Dažniausias pasiteisinimas ir pati pirmoji frazė konsultacijoje būdavo „Vairavau neblaivus (-i), nes aš jaučiausi gerai, nesijaučiau visiškai apsvaigęs/-usi.“ Toks pasiteisinimas rodo, kad vairavę neblaivūs vairuotojai linkę save kitiems pateikti kaip „nieko blogo nedarančius“.
Tikrieji motyvai dažniausia yra tie, apie kuriuos kalbėti sunku, nepatogu, nemalonu.
Tačiau toks pasakymas atskleidžia ne ką kitą, o prastas žinias ir menką supratimą apie alkoholio poveikį žmogaus biologiniams, o ypač psichologiniams procesams. Nors motyvai vairuoti esant neblaiviam yra labai skirtingi ir individualūs, o tikrieji motyvai dažniausia yra tie, apie kuriuos kalbėti sunku, nepatogu, nemalonu, išskirčiau vieną – nemaloni, sunkiai „pakeliama“, daugybės neigiamų emocijų kupina būsena, kurios siekiama išvengti.
– Minite alkoholio poveikį psichologiniams procesams, kaip išvis alkoholis veikia mūsų galimybes racionaliai spręsti, numatyti galimas veiksmų pasekmes?
– Pavartojus alkoholio lėtėja įsiminimo procesas, stipriai sumažėja dėmesingumas, sulėtėja žvilgsnio ir dėmesio perkėlimas nuo vieno prie kito objekto. Tai ypač svarbu vairuojant. Tuo pačiu sumažėja žmogaus kritiškumas, blogėja pavojaus kelyje numatymas, prastėja rizikos kelyje suvokimas, lėtėja judesiai, keičiasi koordinacija.
Neapsigaukite, visi šie procesai vyksta ne tik tada, kai kraujyje nustatyta 1,5 promilės ir daugiau. Šie procesai vyksta pavartojus net ir labai nedidelį alkoholio kiekį, tik jie ne taip stipriai jaučiami. Tačiau jie lygiai tiek pat pavojingi, kai kalbame apie pasirinkimą sėsti prie vairo esant apsvaigus nuo alkoholio.
Procesai vyksta pavartojus net ir labai nedidelį alkoholio kiekį, tik jie ne taip stipriai jaučiami.
– Ar konsultacijų metu dažnai skambėjo pasiteisinimas, esą atstumas, kurį vairuotojas ketino nuvažiuoti neblaivus, buvo toks trumpas, jog „nieko čia tokio, be to, tikrai nebuvau apsvaigęs“? Ko gero, būtent trumpus maršrutus tokie vairuotojai dažniau ir renkasi, ar klystu?
– Ir sutikčiau, ir nesutikčiau su tokia mintimi. Manyčiau, jog yra įvairiai. Dalis neblaivių vairuotojų vairuoja trumpus maršrutus, trumpiausia, ką esu girdėjusi konsultacijose – apie 60 metrų, t. y. nuo alaus barelio gatvėje iki už jo esančio kiemo. Tačiau yra tikrai nemaža dalis neblaivių vairuotojų, kurie vairuoja ilgus atstumus, vežasi su savimi šeimos narius ar draugus. Deja, apie tokius atvejus mes dažnai girdime kaip apie tuos, kurie baigėsi tragiškai. Kuo žmogus yra labiau apsvaigęs nuo alkoholio, tuo net trumpiausias maršrutas gali virsti didele tragedija, jei ne pačiam vairuotojui, tai kitiems jo ar jos kelyje pasitaikiusiems eismo dalyviams.
– Sėsti prie vairo apsvaigus visada yra blogas sprendimas, kokios būna pasekmės nutikus eismo įvykiui?
Prie vairo sėsti apsvaigus visada yra pats blogiausias sprendimas, koks tik gali būti.
– Leisiu sau performuluoti jūsų sakinį ir drįsčiau sakyti dar kategoriškiau. Prie vairo sėsti apsvaigus visada yra pats blogiausias sprendimas, koks tik gali būti. Ir taip yra žiūrint tiek iš paties vairuotojo, tiek iš kitų eismo dalyvių perspektyvos. Nutikus eismo įvykiui, tiek pats vairuotojas, tiek jame nukentėję kiti eismo dalyviai patiria daugybę finansinių, fizinių, socialinių, ir, be abejonės, psichologinių sunkumų. Bet kalbant tik apie neblaivius vairuotojus, kai jie renkasi šį itin rizikingą elgesį ir yra sulaikomi dažniausiai išgyvenama didžiulė įtampa, nerimas, kaltė ir gėda, kartais bejėgiškumas. Tačiau neretai šie jausmai slopinami ir žmogus nuo šių emocijų prieš save ir kitus ginasi demonstruodamas atsainumą, priešiškumą, bandydamas tarsi taip save pateisinti. Kita vertus, tokie vairuotojai pelnytai gauna nemažai neigiamų emocijų iš aplinkos, kurias irgi turi „atlaikyti“, kas paskatina dar labiau gintis.
– Kodėl tuomet daliai vairuotojų įvykis, kai jie buvo neblaivūs sulaikyti prie vairo, taip ir tampa vieninteliu atveju gyvenime, tačiau tikrai ne visiems – kiti įkliūna vėl ir vėl. Tas pirmas kartas taip jiems ir nesukėlė jokio sukrėtimo?
– Gali būti ir taip, kad tie, kurie vairuoja neblaivūs ir už tokį elgesį yra sulaikomi ir nubaudžiami ne pirmą kartą, nebūtinai nepatiria sukrėtimą. Jie gali patirti ir patiria vidinį sukrėtimą, tik nebūtinai tai drįsta pripažinti. Bet jeigu žmogus turi žalingą alkoholio vartojimą ar priklausomybę alkoholio vartojimui, sukrėtimas, bauda, teisių atėmimas, automobilio konfiskavimas kaip nuobaudos nėra veiksmingos. Tokiam žmogui pirminė problema yra priklausomybė nuo alkoholio, o ne rizikingas vairavimas. Tad ir pagalba tokiems vairuotojams turėtų būti orientuota pirmiausiai į profesionalią pagalbą gydytis priklausomybę ar keičiant žalingo alkoholio vartojimo įpročius.
-
Psichoterapeutė apie žūtis keliuose: „Kaltė — labai sunkus jausmas“
-
Ką požiūris į vairavimą pasako apie žmogaus mąstymą? Pokalbis su buvusiu lenktynininku
-
Kad pasivaikščiojimas šalikele nesibaigtų tragedija: 4 būdai įspėti vairuotojus
-
Vairuodamas – vairuok: ką apie susikaupimą prie vairo galvoja Rytis Zemkauskas ir Česlovas Norvaiša?
– Kai kalbame apie apsvaigusius vairuotojus, dažnai savaime suprantama, jog tai alkoholis. Kiek dažnai tai būna apsvaigimas narkotinėmis medžiagomis, galbūt ir medikamentais?
– Geras pastebėjimas, kad apsvaigimas nebūtinai gali būti tik nuo alkoholio, bet ir nuo kitų psichotropinių medžiagų ar netgi psichiką veikiančių medikamentų. Bet visgi, tiek pasaulio, tiek Lietuvos statistika rodo, kad vairavimas apsvaigus nuo alkoholio fiksuojamas žymiai dažniau, nei vairavimas apsvaigus nuo kitų psichotropinių medžiagų.
– Kokia jūsų nuomonė, ar žmonės pakankamai žino, jog vartojant tam tikrus vaistus, kartais net visai „nekaltus“, geriau išvis nevairuoti?
– Manau, kad mokslinių tyrimų ir žinių kaip atskiros narkotikų ir medikamentų grupės veikia žmogaus psichikos procesus ir elgesį yra, tačiau gaila, kad ja visuomenė mažai domisi. Tarsi susidaro įspūdis, kad kitų psichotropinių medžiagų vartojimo nei alkoholis ir vairavimo problema visuomenėje yra menkesnė, ne tokia aktuali ar svarbi. Tačiau aš su tuo nesutikčiau, nes eismo įvykių tikimybė vairuojant apsvaigus nuo psichotropinių medžiagų – narkotikų ar medikamentų – išlieka lygiai tokia pat, kaip ir apsvaigus nuo alkoholio. Be to, tokių eismo įvykių sukeltos neigiamos pasekmės vairuotojui ir eismo dalyviams lygiai taip pat svarbios ir reikšmingos nepriklausomai nuo to, ar buvo vartotas alkoholis, ar pavyzdžiui kokainas, ar migdomieji, raminamieji vaistai.
Brangink gyvybę. 0 promilių geriausias pasirinkimas
Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija
