Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kokios saugaus eismo problemos buvo Lietuvoje tarpukariu ir ar yra panašumų su dabartimi?

Privalomos lempos vežimams, dokumentai arkliams, vairavimo egzaminas – pokalbis su būsimuoju vairuotoju ir valanda „laisvo“ važiavimo egzamino laikymo apylinkėse – visa tai ir dar daugiau atskleidžia tarpukario spauda ir kiti istoriniai šaltiniai. Nors kai kurios Kelių eismo taisyklės, galiojusios to meto Lietuvoje, kelia šypseną, vis dėlto yra daug dalykų, kurie išlikę iki šių dienų. 15min kviečia susipažinti su tarpukariu Lietuvoje galiojusiomis saugaus eismo taisyklėmis, didžiausiomis eismo problemomis ir iššūkiais bei palyginti tai su dabartine eismo situacija.
Avarija Janonio gatvėje (1931 m)
Avarija Janonio gatvėje (1931 m.) / Asmeninio archyvo

Balandžio 6-oji Lietuvoje minima kaip Saugaus eismo diena. Tai diena, kai kiekvienas eismo dalyvis – pėsčiasis, vairuotojas, dviratininkas ar paspirtukininkas, keleivis – turėtų dar kartą susimąstyti apie žmogiškąsias vertybes: sąžinę, asmeninę ir visuotinę atsakomybę, taip pat – sveikatos ir gyvybės trapumą, taip priklausantį nuo kiekvieno iš mūsų elgesio kelyje. Pagrindinis nuo 2006 m. Lietuvoje minimos Saugaus eismo dienos tikslas – kad šalies keliuose nebūtų nė vieno nukentėjusio eismo dalyvio. Kol kas šis tikslas lieka siekiamybe.

Pirmųjų automobilių vairuotojai – turtingieji ir kariškiai

Asmeninio archyvo/Spaudoje – eismo aktualijos (1938 m)
Asmeninio archyvo/Spaudoje – eismo aktualijos (1938 m)

Tokios atmintinos dienos – puiki proga prisiminti ir mūsų šalies saugaus eismo istoriją, kuri labai glaudžiai susijusi su tuo, kada Lietuvoje atsirado automobiliai. Nors dabar, kasdien šalies keliuose matant tūkstančius automobilių, sunku patikėti, tačiau, kaip rašoma knygoje „Automobilis Lietuvoje: 1918–1940“, pirmasis Lietuvos automobilizacijos etapas prasidėjo tik 1896 m. Kurį laiką automobiliai buvo įperkami tik turtingajai visuomenės daliai – 1913 m. Vilniuje buvo 16 asmeninių automobilių, dar po keletą kituose didesniuose miestuose. Tiesa, tuo metu Vilniuje jau kursavo ir miesto autobusas, o netrukus atidaryti ir keli reguliarūs tarpmiestiniai autobusų maršrutai. Norintys galėjo automobilius ir išsinuomoti, kūrėsi autoservisai – viskas judėjo link to, ką turime dabar.

1913 m. Vilniuje buvo 16 asmeninių automobilių.

Vis sparčiau įsibėgėjančią Lietuvos automobilizaciją nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Pratęsti ją pavyko 1918 m., kai buvo įkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika. Tuo metu dažniausiai vairavo kariškiai, važinėję iš Vokietijos kariuomenės pirktais automobiliais ir motociklais, kurie buvo ganėtinai seni ir techniškai netvarkingi. Ne ką geresnės būklės buvo ir visuomeninis transportas, kurį besikurianti Lietuvos Respublika pirko ir savo poreikiams pritaikė iš to, kas buvo pigiausia: naudotų karinių sunkvežimių, autobusų, lengvųjų automobilių ir kt. Naujų automobilių Lietuvoje atsirado po dešimtmečio, šalyje įsikūrus pirmiesiems gamintojų atstovams – nebrangių masinės gamybos amerikietiškų automobilių pardavėjams.

Vežimai turėjo būti su lempomis, arkliai – su dokumentais

Asmeninio archyvo/Policija (1935 m)
Asmeninio archyvo/Policija (1935 m)

Nors ir iš lėto, bet daugėjant motorizuoto transporto, atsirado ir tvarkos keliuose poreikis. Kaip pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešojo administravimo katedros docentas dr. Kastytis Antanaitis, aktyviai besidomintis eismo istorija, Kelių eismo taisyklių užuomazgos buvo jau Rusijos imperijoje.

„Visuotinės, tokios, kokias mes dabar suprantame, buvo paskelbtos tik 1920 metais ir lietė vieškelių autotransportą. Vis dėlto tikros taisyklės atsirado tik 1929 metais. Jų pavyzdį galima rasti ČIA“, – pasakojo pašnekovas.

Tuo metu eismo dalyviais buvo „autovežimai“ t.y. automobiliai, motociklai, sunkvežimiai ir autobusai, bei arklių traukiami vežimai ir dviračiai.

„Ko niekada nerodo dabartiniuose filmuose apie tarpukarį, bet to meto eismo taisyklėse buvo detaliai aprašyta: vežimai turėjo būti su lempomis ir stabdžiais. Arkliui reikėjo turėti jo įsigijimo dokumentus, o vežimams ir dviračiams (juos labai vogė) buvo privaloma lentele su numeriais – be jų iš karto sustabdydavo policininkas“, – apie Kelių eismo taisykles tarpukariu pasakojo docentas.

Dviračiams (juos labai vogė) buvo privaloma lentele su numeriais – be jų iš karto sustabdydavo policininkas.

Pasak jo, automašinų vairuotojams reikėjo išsilaikyti teises, bet „bilietų“ nebuvo – su vairuotoju tik pasikalbėdavo. Vis dėlto, be pokalbio egzamino ir važiavimo pratimų, buvo dar vienas, kurį vargu ar dabar daugelis be klaidų išlaikytų: 1 valandą važinėti egzaminų laikymo apylinkėse“, – istorijos įdomybes atskleidė pašnekovas.

Pirmieji kelio ženklai – eismo dalyvius informuojantys užrašai

Asmeninio archyvo/Aktualijos spaudoje (1937 m)
Asmeninio archyvo/Aktualijos spaudoje (1937 m)

Tarpukariu atsirado ir pirmieji kelio ženklai. Tai, anot dr. K.Antanaičio, buvo visokie užrašai, ką galima daryti, o ko ne kurioje nors kelio dalyje. Juos pagal savo supratimą rašė ir statė vietos savivalda. Taigi, skirtingose savivaldybėse eismo taisyklės galėjo skirtis.

„Dažniausiai tai lietė tiltus ir keltus, pvz.: buvo kelio ženklas, kuriame užrašyta, per kokį tiltą arklį su vežimu reikėjo vesti, o ne važnyčioti; galėjo drausti raitam jodinėti kokiame nors miesto parke ir t.t.“, – sakė mokslininkas.

Po 1929 metų priimtų Kelių eismo taisyklių atsirado visoje šalyje vienodi kelio ženklai, kurie buvo panašūs į dabartinius, tik jų buvo dešimtis kartų mažiau.

„Tokius kelio ženklus Lietuva pasirinko, nes 1930 metais pasirašė tarptautinę automobilių judėjimo konvenciją“, – pažymėjo eismo istorijos žinovas.

Jei yra taisyklės, būtina užtikrinti ir jų kontrolę – tai darė Transporto policija. Istoriniai šaltiniai rodo, kad joje dirbantys pareigūnai 1934 ir 1935 metais rinko duomenis apie eismo įvykius ir darė kai kurias išvadas, t.y. atliko tyrimus, vedė statistinę apskaitą, pvz., kokiu paros metu įvykdavo daugiausia avarijų ir pan.

Asmeninio archyvo/Eismo avarijos (1935 m)
Asmeninio archyvo/Eismo avarijos (1935 m)

Teko mokyti pėsčiuosius saugiai eiti per gatvę

Daugėjant motorizuoto transporto, pamažu augo ir eismo įvykių skaičius. Tai, anot pašnekovo, tuometiniai šalies valdžiai leido suvokti, kad eismo dalyviai yra ir pėstieji.

„Tuo metu pėstieji elgdavosi, kaip išmanė: kur nori, kada nori ir kaip nori eidavo per gatves ir dažnai pakliūdavo po ratais“, – pastebėjo VDU atstovas.

Asmeninio archyvo/Eismo taisyklės pėstiesiems (1932 m)
Asmeninio archyvo/Eismo taisyklės pėstiesiems (1932 m)

Jau minėta avarijų statistika, kurią vykdė transporto policija, rodo, kad nemaža dalis eismo įvykių kildavo ne tik dėl pėsčiųjų kaltės, bet ir dėl prastos mašinų techninės būklės.

„Į Lietuvą buvo privežta visokių modelių automobilių, kurių techninė būklė buvo labai nekokia, nors techninė apžiūra buvo privaloma ir gana griežta, bet dalis avarijų kildavo dėl netvarkingos techninės būklės automobilių“, – teigė pašnekovas.

Dar viena avarijų priežastis tarpukariu – neatsakingas vairavimas. „Neretai vairuotojai bausti už tai, kad imdavo lėkti motociklu visu greičiu nuo Kauno Parodos kalno, leisdavo pavairuoti kokiai pažįstamai, kuri prie vairo pirmą kartą. Kai kurie sugalvodavo pervažiuoti Nemuną autobusu ir t.t.“, – istoriniais faktais apie eismo įvykius tarpukario Kaune pasidalijo dr. K.Antanaitis.

Kelių gaideliai“ skraidydavo ir tarpukariu

Pasak jo, pačios kruviniausios avarijos kildavo dėl keleivių vežiojimo sunkvežimių priekabose.

„Yra aprašytos kelios tokios. Tai cirko „Aušra“ avarija ar pačia kruviniausia avarija to meto laikotarpiu iki šiol vadinamas Šiluvos maldininkų sunkvežimio nuvirtimas. Abi jos kilo ir dėl vairuotojų lengvabūdiško vairavimo ir dėl keleivių vežimo sunkvežimiais“, – kalbėjo pašnekovas.

To meto sunkvežimiai buvo nedideli, galintys vežti 1–1,5 tonos krovinio. „Tačiau į jas sugebėdavo prigrūsti tiek keleivių, kad vienos avarijos metu (laimei, be didelių aukų), kai apsivertė katalikų angelaičių organizacijai priklausantis sunkvežimis, jame buvo 40 vaikų“, – pasakojo istorijos žinovas.

Jo teigimu, „kelių gaidelių“ – greitų ir eismo taisyklių nepaisančių vairuotojų, kaip ir visada, taip ir tada buvo.

„Tik tuomet tai buvo dabar išnykusi jų atmaina – kaimiečiai mieste. Atvažiavę į turgų, sėkmingai pardavę ir užsidirbę pinigų, jie tradiciškai išgerdavo magaryčias. O tada didesnio miesto (Kaune ar Klaipėdoje) gatvėse ir pasirodydavo paklydę vežimai ar rogės, kurie lakstė nesilaikydami ne tik kad jokių eismo taisyklių (kurių ir nežinojo), bet ir paprasčiausios dešinės kelio pusės“, – pasakojo dr. K.Antanaitis.

Trūksta sąmoningumo, atsakomybės ir gebėjimo įvertinti eismo situaciją

Apžvelgus istoriją, pats laikas panagrinėti dabartį ir palyginti, ar saugaus eismo temos ir problemos pasikeitė?

Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, per 31-erius atkurtos nepriklausomybės metus (t.y. 1990–2020 metais) Lietuvoje įvyko 144 000 eismo įvykių, kuriuose nukentėjo žmonės: žuvo 17 599 eismo dalyviai, daugiau nei 168 900 sužeista. Pavyzdžiui, 1991 metais, žuvusiųjų skaičius, tekęs vienam milijonui gyventojų – 316.

Saugaus eismo statistika Lietuvoje

  • 1990 m. 5135 eismo įvykiai, žuvo 1100 žmonių;
  • 2000 m. 5807 eismo įvykiai, žuvo 641 žmogus;
  • 2010 m. 3266 eismo įvykiai, žuvo 296 žmonės;
  • 2020 m. 2872 eismo įvykiai, žuvo 175 žmonės.

Analizuojant statistiką matyti, kad, kryptingai gerinant infrastruktūrą, šviečiant eismo dalyvius bei vykdant kontrolę, per nepriklausomybės laikotarpį įvyko milžiniškas saugumo keliuose gerėjimo pokytis. Lietuvoje iškelta „vizija 0“, t.y. siekis, kad mūsų keliuose būtų nulis mirčių eismo įvykiuose.

Pareigūnų teigimu, pagrindinė problema išlieka ta pati: tai – Kelių eismo taisyklių nepaisymas. Be to, nemažai daliai eismo dalyvių trūksta sąmoningumo ir atsakomybės. Taip pat nereti atvejai – atsainus suaugusiųjų požiūris į savo atžalų elgesį kelyje.

„Vaikams ir jaunimui turi būti rodomas tinkamas ir sektinas (teigiamas) pavyzdys. Tėvai savo vaikams turėtų nuo mažų dienų skiepyti atsakomybės jausmą“, – pabrėžė pareigūnai. Pasak jų, už saugumą kelyje esame atsakingas kiekvienas – didelis ir mažas, jaunas ir vyresnio amžiaus žmogus, transporto priemonės vairuotojas, pėsčiasis, taip pat ir keleivis.

Per nepriklausomybės laikotarpį įvyko milžiniškas saugumo keliuose gerėjimo pokytis.

Pasak pareigūnų, labai svarbu keisti požiūrį ir supratimą apie saugų dalyvavimą eisme. Reikia įsisąmoninti, kad ne kas nors kitas yra atsakingas už tavo elgesį ir saugumą kelyje, bet didele dalimi – tu pats.

Pagrindinė eismo dalyvių pareiga – savitarpio pagarba ir atsargumas

Kviesdami kartu minėti Saugaus eismo dieną, policija ir saugaus eismo ekspertai dar kartą priminė: už savo ir aplinkinių saugumą atsakingi ne tik motorizuotas priemones vairuojantys asmenys, bet visi eismo dalyviai.

Dalyvaudami eisme, nedrausmingi būna ir pėstieji, dviračių vairuotojai, o pastaraisiais metais – ir elektrinių paspirtukų vairuotojai. Neatsargus važiuojamosios kelio dalies kirtimas, neįsitikinus, kad eiti ar važiuoti saugu; važiavimas dviračiu per pėsčiųjų perėją, šviesoforo signalų nepaisymas, posūkio nerodymas ranka; dviračiu, elektriniu paspirtuku važiavimas šaligatviu keliant pavojų pėstiesiems – tai vieni dažniausių pažeidimų, kuriuos padaro šie eismo dalyviai.

Kai kurie eismo dalyviai vis dar nenaudoja saugos priemonių, pvz., dviračių, paspirtukų vairuotojai nedėvi ryškiaspalvių liemenių su šviesą atspindinčiomis juostomis, pėstieji – atšvaitų, kitų šviesą atspindinčių elementų. O juk tamsiu paros metu „nematomi“ pėstieji – vieni dažniausiai nukenčiančių ar net žūstančių kelyje.

Suprasti akimirksniu

  • Lietuvos kelių policijos tarnyba pateikia 10 didžiausių šiuo metu Lietuvoje egzistuojančių saugaus eismo problemų:
  • Transporto priemonės vairuotojo nesugebėjimas įvertinti realios ir besikeičiančios eismo situacijos;
  • Saugaus važiavimo greičio nepasirinkimas;
  • Neatsakingas manevravimas;
  • Taisyklių važiuojant per sankryžas nesilaikymas;
  • Saugaus atstumo iki kitos transporto priemonės nesilaikymas;
  • Šviesoforo signalo nepaisymas;
  • Kelio ženklų (ženklinimo) reikalavimų nesilaikymas;
  • Įspėjamųjų signalų nerodymas;
  • Vairavimas išgėrus ir vairavimas neturint teisės tai daryti. Policijos pareigūnai atkreipia dėmesį, kad vis dar pasitaiko atvejų, kai su tokiu asmeniu važiuoja kiti žmonės – artimieji, pažįstami. Būna ir taip, jog neblaivūs tėvai veža savo vaikus;
  • Vairavimas kalbant telefonu, rūkant, užkandžiaujant, klausantis garsios muzikos ar užsiimant kita dėmesį blaškančia veikla. Pareigūnų teigimu, tokie veiksmai netoleruotini, nes atitraukia vairuotojo dėmesį nuo jo pagrindinio darbo – saugaus transporto priemonės vairavimo.

Brangink gyvybę. Saugok save ir kitus kelyje


Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?