Rimvydas Agurkis: ar vaikus atiduodame bepročiams?
Žemiau pateikiame Rimvydo Agurkio surašytos istorijos fragmentus.
Pirmadienį važiuoju sau pasišvilpaudamas iš kaimuko link Prienų – katanukams pieno, cucakui mėsgalių. Vienžo kasdieninė rutina. Važiuoju žvyrkeliais, kol jų koalicijos partneriai dar visiškai neužasfaltavo. Per Alksniakiemį – tokis kaimas Prienų rajone. Iš tolo šviečia keistai priparkuotas geltonas mokyklinis autobusiukas išmuštu ratu ir šalia stovinti apgadinta audukė visakelė (Allroad, kam neaišku).
Keista... Kelias lygus kaip styga, jokių posūkių, greitis pagal ženklus turėjo būti ne daugiau 50 km/val. Arčiau privažiavęs pristabdau – įdomu gi, avarija. Abu vairuotojai šnekučiuojasi, nesimuša, vaikai sėdi busike – lyg ir viskas OK, galima važiuot toliau.
Staiga iš mokyklinio autobusiuko iššoka keli perbalę bambliai ir lekia manęs linkui. Ogi čia kaimynų Jonukas ir Grytutė (vaikų vardai pakeisti, bo nu nes ten kažkaip dėl kažko vaikų duomenų apsauga ar kažkas...).
Tai va, sako, vežė mus iš mokyklos namo ir avarijon papuolėm. Tai ką dabar – vešiu jus namo ir papasakosit smulkiau. Dar surinkom iš autobusiuko vieną bernioką, kuris gyvena pakeliui į mūsų kaimą ir pajudėjom.
Vaikai išsigandę, bet pilni įspūdžių – pirma avarija gyvenime. Ne pati geriausia patirtis, bet patirtis. Ok, sakau, bent jau gyvi/sveiki, vairuotojas jūs turbūt apžiūrėjo, paklausė ar ko neskauda. Ane?
Visi vienu balsu pradėjo pasakot, kaip vairuotojas iššoko, kaip puolė keiktis ir koliotis su audukės visakelės vairuotoju, kaip skėryčiojosi, bet į vaikus nei dėmesio kreipė, nei pasidomėjo yra sužeistų ar ne...
Mergaitei sutrenkta galva, ausis visa raudona, lyg ir pykina, broliukas kažkuria galvos vieta į metalą vožė...
Na tai ką, imuosi aš šios misijos. Ir? Mergaitei sutrenkta galva, ausis visa raudona, lyg ir pykina, broliukas kažkuria galvos vieta į metalą vožė, bet labai neskauda, mėlynių nėr, nepykina. Pakeliui gyvenantis berniokas niekuo nesiskundžia. Gal drovisi – manęs gi nepažįsta.
Nieko nelaukęs skambinu tėvams, informuoju apie situaciją ir sutariu, kad parvežu vaikus, o jie jau toliau spręs, kokion įstaigon juos veš apžiūrėti.
Kad kelias neprailgtų, pradedam aiškintis kas ir kaip čia su ta avarija. Tai kad lėkė kaip beprotis tas vairuotojas – vienbalsiu išpyškina vaikai. Jis visada taip laksto, mums kiekvieną dieną baisu su juo važiuoti – jau darosi įdomu.
Ai, ką ten tie vaikai supranta apie lakstymą – jie gi greičio suvokimo neturi. Darom eksperimentą – klausiu, ar vairuotojas taip lekia, kaip aš dabar (važiuojam žvyrkeliu, greitis ~60 km/val.)? Nea, juokiasi visi iš mano „lėkimo“, mes dabar vos judam lyginant su mokyklinio autobusiuko judėjimo greičiu.
Darosi dar įdomiau – padidinu greitį iki ~80 km/val. Ir? Nea, vėl visi vienbalsiai. Tai sakau aš didinu greitį, o jūs man pasakysit, kai pasieksim tokį, kokiu jus vežioja tas vairuotojas. Greitėjam. Dar greitėjam. Va, va dabar! Dabar toks greitis, kokiu mus veža – vėl visi kaip susitarę. Žiūrim spidometran – rodo ~ 100 km/val. Taip taip, sako, tokiu tikrai. Tai jis jau nuo pernai mus taip vežioja, visi vaikai bijo, sako pakeliui gyvenantis berniokas, kuri jau antrus metus tame busike kratosi. Norisi riebiai nusikeikti, bet susilaikau – vaikai gi mašinoj.
Sakau, o tai kaip čia su ta avarija buvo? Tai kad sako taip ir turėjo būt. Jie važiavo kurį laiką vienas šalia kito. Kaip lenktynėse, vienas šalia kito ir greitai! Po to tas suko, mes nudaužėm jam veidrodėlį, tas trenkėsi ir tada avarija. Sunku susidaryt tikrą vaizdą, bet viešpatie su visais viešpačiukais – čia vaikai pasakoja kelionę namo mokykliniu autobusiuku! Vėl norisi riebiai nusikeikti, bet susilaikau – vaikai gi mašinoj...
Po truputį darosi aišku, kaip kelyje, kuris lygus kaip styga, leistinas greitis 50 km/val., dvi viena kryptimi važiuojančios transporto priemonės gali susipliekti. Privaloma sąlyga – už vairo turi būti nors vienas berazumis...
Einam toliau, gilinuosi apie sumušimus. Tai kaip jūs sugebėjot susitrenkt – buvot diržų neprisisegę? Jūsų to nemokė? Tai kad ne, buvo visi prisisegę, bet... bet diržai tame autobusiuke tik dėl vaizdo – jie nepritaikyti vaikams, nesusiveržia, kabo laisvai...
Tada pradėjo ir mane pykinti...
Dar įdomi detalė – mokyklinio autobusiuko vairuotojas pranešė apie įvykį policijai, vaikų net nepaklausęs, kaip jie jaučiasi, ar nėra sužeistų.
Tikiuosi, kas nors išnarplios šią situaciją, tikiuosi kažkas imsis veiksmų, kad tokių vairuotojų neliktų prie mokyklinių autobusiukų vairo, tikiuosi, saugos diržai autobusiukuose bus pritaikyti vaikams vežti.
Gal Lietuvos policija kažkaip nuodugniau pasidomės šio įvykio detalėmis? Gal Prienų „Žiburio“ gimnazija pasikalbės su vaikais, su jų tėvais apie šio autobusiuko vairuotoją ir daugiau neberizikuos vaikų gyvybėmis atiduodama jas bepročiui į rankas? Gal Prienų rajono savivaldybė irgi bus kažkiek atsakinga už mokyklinių autobusų vairuotojų parinkimą?
„Žiburio“ gimnazijos direktorė: lenktynių nebuvo
15min susisiekus su Prienų savivaldybe, buvo pasiūlyta kalbėtis tiesiogiai su „Žiburio“ gimnazijos direktore Irma Kačinauskiene. Kol vyksta policijos tyrimas, direktorė taip pat nedaug galėjo pakomentuoti. Ji patikslino, kad autobusiukas vežė ir „Ąžuolo“ progimnazijos mokinius. Jokių sankcijų prieš vairuotoją kol kas nesiimta, nes jo kaltė neįrodyta.
Pasak direktorės, ji įsitikinusi, kad lenktynės vieškelyje nevyko. I.Kačinauskienės žiniomis, tokių autobusiukų maksimalus greitis elektroniniu būdu apribotas iki 80 km/val. Ratas autobusiukui, direktorės teigimu, taip pat nebuvo nulūžęs – tik oras išėjęs, todėl padanga subliuško. Vaikams medikų pagalbos suteikti taip pat nereikėję.
Vairuotojas direktorei taip pat užtikrino, kad po avarijos pirmiausiai pasidomėjo vaikų sveikata.
