Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Tikra istorija: greitį viršijo nedaug, bet po to teko mokytis vaikščioti

Vairavimo pedagogas Artūras Pakėnas vienoje radijo laidoje paklaustas, ar jis „yra šventasis“, be nuodėmės, ar niekad neviršijo greičio, atsakė neigiamai. Ne šventasis. Tačiau, pasak pedagogo, viskas priklauso nuo to, kaip vairuotojas žiūri į savo padarytą pažeidimą, ar sugeba kritiškai vertinti savo veiksmus.
Avarijos vietoje
Avarijos vietoje - asociatyvinė nuotrauka / Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr.

Kartais nutinka taip, kad principingiau laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų priverčia gyvenimas. 20 metų vairavimo patirtį turintis Arūnas (pavardė redakcijai žinoma) sutiko pasidalinti savo istorija.

„Po to įvykio negalėjau ramiai miegoti, graužė sąžinė, kad nuskriaudžiau savo šeimą ir kitus žmones, nukentėjusius avarijoje. Susitarti su sąžine – labai sunku. Tas akmuo ant širdies man guli iki šiol“, – atviravo Arūnas.

Po to įvykio negalėjau ramiai miegoti, graužė sąžinė, kad nuskriaudžiau savo šeimą ir kitus žmones, nukentėjusius avarijoje.

Nevyniodamas žodžių į vatą, Arūnas pripažįsta: „Man ir pačiam po tos avarijos teko mokytis iš naujo vaikščioti. Ši patirtis labai svarbi, kitaip vertinu gyvybę. Nors visi likome gyvi, vis tiek manau, kad kaina yra per didelė.“

10 metų – nė vienos avarijos

Įvykio aplinkybės šiek tiek prieštaringos. Pirmuosius 10 savo vairavimo metų Arūnas nepadarė nė vienos avarijos. Niekam net prie prekybos centro į bamperį nebakstelėjo. Nors automobiliu keliavo labai daug – tuo metu dirbo pramogų srityje, tad magistralė Vilnius–Klaipėda buvo tapusi antrais namais. Arūnas neslepia, kad greitkelyje paspausdavo:

„Būdavo, kad vėluoji į koncertą. Tai mintyse sau sakai, čia gi nieko tokio viršyti iki 20 km/val. Toks kompromisas su sąžine. Arba situacinė moralė, kai sau bandai įrodyti, kad truputį viršytas greitis nesiskaito, nors kitus, kurie tave lenkia, bandai paauklėti.“

Tačiau per tuos 10 metų sąžinė, matyt aprimo, nes nieko blogo nenutiko.

Emocijos ar šaltas protas?

Tai buvo kaktomuša. Pats blogiausias scenarijus, koks tik galėjo nutikti.

Arūnas su šeima iš Kauno važiavo į Kėdainių pusę. Kelias buvo sausas, matomumas neblogas. Tačiau automobilių vilkstinės greitis (ta pačia kryptimi – tik viena juosta) buvo nedidelis. Kelyje netrūko krovininių automobilių, aplenkti juos buvo sunku, tad 70 km/val. greitį rodžiusi rodyklė Arūnui tiesiog badė akis – jo automobilis šiame kelyje tikrai galėjo važiuoti greičiau.

Tai buvo kaktomuša. Pats blogiausias scenarijus.

„Pagaliau priartėjau prie to vilkiko stabdžiusio eismą. Buvau įsiaudrinęs – kokį pusvalandį reikėjo vilktis iš paskos... Bet lenkti trukdė tai ištisinė linija, tai koks nors įžūlus vairuotojas įlįsdavo tarp manęs ir sunkvežimio.

Prisipažinsiu, užvirė kraujas. Norėjosi lėkti greičiau. Todėl, nutaikęs tinkamą momentą, atsilikau nuo sunkvežimio, kad būtų vietos įsibėgėti lenkimui. Bet... ir vėl į tarpą įlindo kitas automobilis. Iki šiol jį atsimenu.

Man tai labai nepatiko. Todėl, kai jis spustelėjo ir pradėjo lenkti sunkvežimį, pasileidau jam iš paskos. Tiesa, greitį teko viršyti, bet tai nebuvo naujiena, nes juk iki 20 km/val. nesiskaito (taip buvau įpratęs manyti).

Štai tuomet užvirė visiškas pragaras. Dar nebaigus lenkimo (o myniau akceleratoriaus pedalą gana smarkiai), priekyje išdygo kitas automobilis.

Tuomet ištariau – dabar tai šakės.

Labai netikėtai. Sunkvežimio dar nebuvau baigęs lenkti, greitis buvo didelis, tad priimti teisingą sprendimą buvo sunku: stabdyti, o gal spėsiu pralįsti?

Nespėjau. Staigiai stabdžiau. Gal sekundę, gal dvi? Prisimenu tik cypiančių padangų garsą. Ir kad lengvai suktelėjau vairą į dešinę, norėdamas sumažinti priešpriešinį smūgį. Tuomet ištariau „Dabar tai šakės“.

Trauminis šokas ir iškreipta realybė

Sunkvežimis nuvažiavo, o Arūno automobilis su iš priekio važiavusiu po smūgio atšoko vienas nuo kito. Iš pradžių Arūnas nesuprato, kas įvyko, nors sąmonės neprarado:

„Nesavu balsu šaukiau, kad žmona kuo greičiau liptų iš mašinos, nes užsidegsime. Kažkaip suvokiau, kad jos durelės sveikos. Gal todėl, kad paskutinę akimirką spėjau suktelėti vairą dešinėn.

O toliau viskas vyko kaip sulėtiname kine. Iš pradžių negalėjau suvokti, kas nutiko, vis dar įkalintas prie vairo galvojau, kur reikės naują priekinį stiklą užsisakyti.

Kokį stiklą?! Juk iš „Audi“ priekio liko tik blynas, o aš, nors ir segėjau diržą, ranka nulaužiau vairą, kojas užspaudė deformuotas kėbulas, stiklas prakirto veidą.

Iš visų galūnių sveika buvo likusi tik viena – dešinė koja.

Pamažu grįžtant sveikai nuovokai ir praeinant trauminiam šokui, supratau, kad negaliu pajudėti iš vietos. Kairė ranka visai neklausė, dešinę labai skaudėjo, bet ja kažkaip lūžusią savo sėdynę sugebėjau atlošti atgal. Taip iš pedalų mišrainės ištraukiau vieną koją, paskui kažkaip iš metalo krūvos išlupau ir antrą.

Kol nusigavau iki užpakalinių dešinių durelių (jos buvo pradarytos), praėjo amžinybė, atvyko ugniagesiai, vėliau ir medikai.

Tik iškišęs galvą pro galines duris ir įkvėpęs gryno oro, galutinai suvokiau, kas nutiko: pats išlipti iš automobilio negalėjau, nes iš visų galūnių sveika buvo likusi tik viena – dešinė koja.“

Operacijos teko laukti tris dienas

Vienintelė paguoda Arūnui, kad jo šeimos nariai liko sveiki, atsipirko tik nubrozdinimais ir mėlynėmis. Kito automobilio keleivių situacija visai kita: ne visi keleiviai galinėje sėdynėje buvo prisisegę saugos diržais. Todėl neišvengė kaulų lūžių ir to paties trauminio šoko, kuris aptemdo sąmonę.

„Girdėjau nerišliai kažką kalbančią ir meldžiančią pagalbos sužeistą moterį – lūžusio raktikaulio skausmas jai temdė sąmonę. Greitosios pagalbos automobilis į rajoninę ligoninę mus vežė kartu. Tos kelionės nepamiršiu niekad: nuo kiekvieno krestelėjimo plyštantis iš skausmo kūnas ir klykianti kito automobilio keleivė, – prisimena Arūnas. – Savo skausmus ir bejėgiškumą priėmiau kaip bausmę už greitį, už ne iki galo apgalvotą lenkimą. Bet tuomet ėmiau suvokti, kaip įskaudinau tuos niekuo dėtus žmones.“

Arūno kūnas buvo taip sumaitotas, kad rajoninės ligoninės medikai nedrįso operuoti. Kraujuojančią barzdą siuvęs chirurgas taip ir pasakė: „nežinau, ar rankas, ar koją tau operuoti“.

Dėl kompleksinių sužeidimų jis buvo pervežtas į Vilnių. Tačiau ten teko dar tris diena laukti chirurgų verdikto – lūžių vietose rankos ir kojos buvo per daug sutinusios. Nuo kančių gelbėjo tik nuskausminamieji.

„Visą gyvenimą prisiminsiu tą bejėgiškumo jausmą. Ir iki operacijos, ir dar daugiau nei mėnesį po jos negalėjau NIEKO daryti. Net plaukų nuo akių nubraukti ar šaukšto rankoje nulaikyti.

Gulėjau kaip daržovė ir galvojau. Apie tai, kas įvyko Kėdainių kelyje.

Gulėjau kaip daržovė ir galvojau. Apie tai, kas įvyko Kėdainių kelyje. Apie tai, kad iki tos akimirkos labai skubėjau, bėgau, pamiršdamas aplankyti artimus žmones, draugus. Ir su baime laukiau pirmųjų vaikščiojimo pamokų – nors kaulai buvo sutvirtinti metalo plokštėmis, labai skaudėjo sąnarius, bijojau pajudėti.

O iš tos baimės, jau vėliau, pradėjus stypčioti ant vienos kojos, tekdavo išgriūti vidury kambario“, – prisimena gyvenimo pamokas.

Kas pasikeitė?

Ar ši avarija Arūną atgrasė nuo vairavimo, kaip toks sukrėtimas pakeitė požiūrį į automobilius?

„Avariją iki šiol primena sutinusi koja, sunkiau valdomos rankos ir likę randai. Keista, bet vairuoti labai norisi. Tačiau mikroschemą galvoje šitas įvykis pakeitė. Dabar stengiuosi ne lėkti, o mėgautis vairavimu. Nesikarščiuoti prie vairo. Neviršyti leistino greičio. Prieš kiekvieną manevrą magistralėje ar lenkimą rajoniniame kelyje kelis kartus įsitikinu, ar saugu, ar geras matomumas, nėra kliūčių.

Aš noriu gyventi.

Susiformavo toks sąlyginis refleksas, kuris verčia kiekvieną kartą saugotis. Kiti tegul lekia, o aš noriu gyventi“, – šypsosi Arūnas.

Ir dar vienas dalykas. Kiekvieną kartą žinių reportažuose matydamas reportažus apie kaktomušas, jis dėkoja likimui, kad liko gyvas, kad gali vaikščioti. Ir kad jam atleido tie žmonės, kuriuos sužalojo apmaudžios avarijos metu.

Brangink gyvybę. Rinkis saugų greitį

Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs