Tai, kaip ir ką daugiabalsiu choru į klausimus apie svarbiausius elgesio gatvėje dalykus gaudė Kaune, Panemunėje esančio sanatorinio lopšelio-darželio „Pušynėlis“ penkiamečiai, be abejonės turėjo paglostyti jų auklėtojų širdis. Pypliai iš tiesų puikiai žino, kodėl reikia gatvę kirsti perėjoje, o ne kur pakliuvo, kurio kelkraščio ir kodėl derėtų laikytis. Jie taip pat žinojo, kad tamsoje privalu turėti matomoje vietoje prisegtus atšvaitus. Deja, pasidairius po dviejų šio darželio grupių rūbines pasirodė, kad atšvaitus iš 34 vaikų turi 2, o dar dviejų mažylių striukėse yra šviesą atspindinčių įsiuvų. Visi likę tamsoje yra nematomi.
Nemyli, nes važiuojant į darželį nepasodini į kėdutę.
„Tiesą sakant, klasikiniai „pamokslavimai“ kodėl tamsiu paros metu visada ir visur – taip pat ir mieste – būtina nešioti atšvaitus, tėvelių arba nelabai veikia, arba jų pažadai pasirūpinti šios problemos sprendimu labai greitai būna užgožiami kitų kasdienių rūpesčių. Todėl kartais mes šiek tiek pagudraujame: pasistengiame, kad to paprašytų patys vaikai. Po vienos pamokėlės, kurios metu kalbėjome apie vaikiškas kėdutes, išgirdom tėvelių priekaištus, kad jų atžalos namuose pažėrė priekaištų „nemyli, nes važiuojant į darželį nepasodini į kėdutę“. Tačiau svarbiausia, kad tai veikia“, – atvirauja bendrovės „ARV-Auto“ neformalaus ugdymo būrelio mokytoja-ekspertė Lina Šembergė.
Šią savaitę L. Šembergė, drauge su pagalbininkais iš Kauno Kelių policijos valdybos bei techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“, surengė dar vieną tokią „manipuliaciją“. Panemunėje esančio sanatorinio lopšelio-darželio vaikams parodė, kaip tamsoje atrodo jų pačių drabužiai be atšvaitų ir su atšvaitais šviečiant prožektoriais. Pasivertę vairuotojais jie burgzdami tarsi tėčių mašinos vaikai „pasivažinėjo“ po gretimą patalpą, kurioje buvo iš rūbinės atneštos jų striukės.
Tada vaikai grįžo į žaidimų kambarį, pakamantinėjo pareigūnes Gretą Ševiakovienę ir Rasitą Henriot apie policininkų darbą (svarbiausia – ar jos turi antrankius?) ir vos nesutraiškė knygelių apie saugų eismą atgabenusio „Amsiaus“. Kiek nuslūgus džiaugsmo bangai, visas pulkas vėl virto vairuotojais ir sugarmėjo į tamsųjį kambarį ir išvydo šviesą atspindinčiais atšvaitais-garvežiukais (ačiū „Lietuvos geležinkeliams“ už dovaną) papuoštas striukes. Dabar šios tviskėjo, kaip Kalėdų eglutė, ką vaikai patvirtino kuo nuoširdžiausiu nuostabos šurmuliu.
„Nors iš šalies gali atrodyti, kad tokie žaidimai pernelyg paprasti, tačiau akivaizdu, kad 4-6 metukų vaikus tik taip galima sudominti kažkokia tema ir išlaikyti jų dėmesio koncentraciją. Paradoksalu, tačiau su vyresniais, jau pagrindinę mokyklą lankančiais, vaikais būna sudėtingiau, nes jiems rūpi kitos veiklos, norisi atrodyti „kietais“ ir t. t. Deja, tokiems vaikams dažnai trūksta elementariausių žinių – jie netgi per gatvę eidami nesivargina apsidairyti. Atkreipus į tai dėmesį jie stebisi „juk čia perėja“. O kur dar ausinukai su „vežančia“ muzika ar iš rankų nepaleidžiamas išmanusis telefonas“, – pasakoja L. Šembergė.
Panemunės darželio „Pušynėlis“ auklėtoja metodininkė Daiva Narkevičienė savo ruožtu pastebi, kad su mažesniųjų vaikų grupėmis geriausių rezultatų pasiekia, kai ugdymo programose numatytas pamokėles apie saugų eismą išdėlioja per visus metus ir „pririša“ prie aktualijų: pavasarį kalba apie dviračių šalmus, rudenį apie kėdutes ir saugos diržus automobiliuose, žiemą – apie atšvaitus ir pan. Vaikai apie tai visada pasakoja grįžę namo, todėl jei tėvai reaguoja adekvačiai bei patys savo elgesiu prisideda prie reikiamų įgūdžių formavimo, rezultatas būna tikrai neprastas.
