Kai norima pirmumo, tada susikuriamos savos „taisyklės“ ir jos primetamos kitiems. Tačiau jokios kitos taisyklės, išskyrus Kelių eismo taisyklės eismo nereglamentuoja, o jų laikymasis yra kultūringo vairuotojo bruožas.
Kieno pirmenybė?
Štai jums situacija: didelėje prekybos centro automobilių aikštelėje ieškote, kur pasistatyti automobilį, važiuojate į vieną pusę, į kitą, pirmyn, atgal? Kaip kertate tokių aikštelių mikrosankryžas? Greičiausiai įpročio vedami, taip, kaip ten važiuoja daugelis:
- tas, kas važiuoja tiesiai, to ir pirmumas;
- kieno kelias platesnis, to ir pirmumas;
- kieno kelias stovėjimo aikštelėje ilgesnis, to ir pirmumas;
- kas T formos sankryžoje važiuoja tiesiai, to pirmumas.
STOP! Meskite kuo greičiau šiuos keturis principus iš galvos, nes niekur Kelių eismo taisyklės taip neparašyta. Prekybos centrų stovėjimo aikštelėse, daugiabučių kiemuose ir panašiose vietose turėtų besąlygiškai veikti kiekvienam vairuotojui žinomas kertinis kelių eismo taisyklių principas – dešiniosios rankos taisyklė. Deja, dažnai neveikia, nes daugelis ją pamiršta.
Tą patį galima pasakyti ir apie eismą siaurose individualių namų kvartalų gatvelėse, nedidelėse gyvenvietėse, kur sankryžose dažnai nestatomi jokie ženklai, o tai reiškia, kad jos lygiareikšmės. Ar tikrai vairuotojai jas taip traktuoja? Toli gražu ne – jei sankryžoje susikerta platesnė ir siauresnės gatvės, kažkodėl platesnė automatiškai laikoma pagrindiniu keliu, nors nėra jokių, tą nurodančių ženklų. Įpročiai verčia vairuotojus važiuoti pažeidžiant kelių eismo taisyklės, o tai – blogo tono ženklas.
Dešinės rankos taisyklė visada galioja ten, kur nėra kelio ženklų ir šviesoforų, o mes kertame lygiareikšmę vienodos dangos sankryžą. Tik tais atvejais, kai nėra kelio ženklų, bet susikertantys keliai yra nevienodos dangos (pavyzdžiui, vienas kelias asfaltuotas, o jį kertantis – žvyrkelis), mes jau turime sankryžą, kurioje pirmumą turės važiuojantys asfaltuota danga.
Žinodami, kas lygiareikšmėse sankryžose turi pirmenybę, galite išvengti susidūrimų ir nemalonių incidentų. Prisimindami šią taisyklę, neturėsite problemų užsienyje, nes, tarkim, Čekijoje, jums gali pasirodyti, kad prekybos centrų aukštelėse važinėjama kitaip nei pas mus, bet ten gana griežtai laikomasi dešinės rankos taisyklės ir tiek.
Kokia yra dešinės rankos taisyklė kelyje?
Dešiniosios rankos taisyklė labai svarbi, kai eismas sankryžoje nereguliuojamas kelio ženklais ir šviesoforais. Tokiose situacijose pirmumo teisę turi transporto priemonė, kuri yra mums iš dešinės. Taisyklė paprasta, tereikia ją tvirtai įsikalti į galvą. Ji – neatsiejama vairavimo kultūros dalis,todėl turime atidžiai stebėti kelią ir leisti dešinėje esantiems automobiliams saugiai užbaigti manevrą, nepaisant to, ar jie važiuoja tiesiai, ar atlieka posūkį.
Jei visi laikytųsi dešinės rankos taisyklės, jokių dviprasmiškumų nebūtų. Pavyzdžiui, mažuose Suomijos miesteliuose, JAV didmiesčių priemiesčiuose daug sankryžų yra lygiareikšmės ir vairuotojai jas sėkmingai įveikia net tada, kai vienu metu prie sankryžos sustoja iš visų keturių pusių privažiavę automobiliai.
Tokia situacija jau dviprasmiška, nes sankryžoje niekas neturi pirmenybės? Kaip elgtis, jei kiekvienoje lygiareikšmės sankryžos gatvėje stovi po automobilį ir visi nori važiuoti tiesiai? Tai situacija, kurios nereglamentuoja taisyklės, bet kurią aiškiai nusako nerašytos vairavimo kultūros taisyklės – greitas akių kontaktas, vienas vairuotojas aiškiu rankos judesiu duoda kelią kitam ir vienam automobiliui kirtus sankryžą, likusiems tą padaryti, laikantis dešinės rankos taisyklės, nesunku.
Dešiniosios rankos taisyklė labai svarbi, kai eismas sankryžoje nereguliuojamas kelio ženklais ir šviesoforais.
Įvairių draudimo bendrovių ekspertai vieningi: daugiabučių kiemuose, automobilių stovėjimo aikštelėse minėta taisyklė kažkur išgaruoja, ne taip retai policijos pareigūnams dėl paprasto susidūrimo tenka vykti į daugiabučių kiemus, aiškintis, kuris vairuotojas buvo kaltas. Kartais nutinka taip, kad vairuotojai patys užpildo eismo įvykio deklaraciją, sutaria dėl visų jos detalių, tačiau draudimo ekspertai pamato, kad kaltas visai kitas vairuotojas.
Nepamirškite, kad dešinės rankos taisyklė veikia ir tada, jeigu ta pačia kryptimi važiuojančios transporto priemonės persirikiuoja kartu. Tokiu atveju vairuotojas privalo duoti kelią dešinėje esančiai transporto priemonei, išskyrus jei dešinėje važiuojantis automobilis yra greitėjimo juostoje, skirtoje įvažiuoti į kelią.
Dešinės rankos taisyklė veikia taip, kad nesvarbu, ar tu suki, ar nesuki, ar tavo kelias yra tiesus ar kreivas, ar platesnis, ar siauresnis, ar tai T formos sankryža – lygiareikšmių kelių sankryžoje visada turi duoti kelią, jei dešinėje yra kliūtis. Ši taisyklė yra viena pamatinių vairavimo kultūrą formuojančių taisyklių.
Važiuoju atbulas ir nieko nematau
Tiek kiemuose, tiek automobilių aikštelėse susiduriame su automobiliais bandančiais atbulomis išvažiuoti iš savo stovėjimo vietos. Nors KET aiškiai nurodo, jog važiuodamas atbulas vairuotojas visuomet privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tačiau kai kurie vairuotojai šį nurodymą ignoruoja. Išvažiuodami iš savo vietos, jie neretai skuba, pamiršta apsidairyti bei pažiūrėti per veidrodėlius, nepagalvoja apie galimas skubėjimo pasekmes, pajuda drąsiai ir tai tampa techninių avarijų priežastimi.
Gerai, jei automobilio galiniame bamperyje yra detektoriai fiksuojantys iš šono atvažiuojančius automobilius, o jei tokių nėra, jei mažesnis automobilis stovi tarp dviejų didesnių, matomumas tikrai labai prastas. Situaciją apsunkina ir tai, kad kai kurie vairuotojai aikštelėse juda pakankamai dideliu greičiu, tarsi ten būtų gatvė – apsižiūri, kelias lyg laisvas, o tik pradedi judėti atbulomis, jau girdi pravažiuojančio automobilio signalą.
Tokios situacijose reikėtų vadovautis ne tik KET taisyklėmis, bet ir elgtis pagal nerašytas kultūringo vairavimo taisykles – tiesiog padėti kitam atlikti manevrą: sustabdyti savo automobilį ir jei užsidegė kito automobilio balti, atbulinės eigos žibintai, išleisti jį iš stovėjimo vietos. Įsijauskite į jo situaciją (tokioje juk esate buvę ne kartą ir žinote, kad nelengva) ir sustokite, nepaisant to, kad turite pirmumą.
Pakentėsit – statau automobilį
Prekybos aikštelėse atsiskleidžia tikroji eismo dalyvių kultūra bei temperamentas. Atrodo, kad vos įvažiavus į stovėjimo aikštelę daugeliui vairuotojų nustoja galioti ne tik Kelių eismo taisyklės, bet ir išsijungia elementarūs atsargumo instinktai, o sausakimšoje aikštelėje išvydus tuščią vietą, užverda kraujas. Statydamas automobilį aikštelėje, vairuotojas visada turi galvoti apie kitus eismo dalyvius. Automobilio statymas reikalauja ne tik gerų vairavimo įgūdžių, bet ir vairuotojų kultūros. Svarbu įvertinti ar per arti kito pastatytas automobilis nesudarys papildomų sunkumų kitam vairuotojui įlipti į savo automobilį.
Prekybos centrų aikštelėse rekomenduojama automobilį statyti galu tam, kad išvažiuojant jūsų matymo laukas būtų geresnis, o manevras – saugesnis, tačiau labai dažnai statantys galu, galvoja tik apie savo manevrą ir nieko daugiau: staiga automobilis (nerodydamas jokių ženklų, o juk pagal KET, ir stovėjimo aikštelėse reikia rodyti posūkius, juos reikia rodyti ir važiuojant atbuline eiga) pasukamas skersai, o po akimirksnio jau pradeda judėti atbulomis. Bet juk galima lukterėti, pažvelgti į veidrodėlius, praleisti kitus automobilius ir tik tada manevruoti. Žinoma, standartinių situacijų nebūna, tačiau šioje vietoje turi būti abipusė pagarba tarp statančiojo automobilį ir laukiančio, kol kelias atsilaisvins. Kartais ilgokai tenka palaukti kol galu statančiajam iš penkto karto pavyksta įgrūsti automobilį. Na, jis galėjo prieš atlikdamas manevrą jus praleisti, bet supraskite ir jį – nepataikęs iš karto, nervinasi, prakaituoja.
Žanro klasika vis dar nenyksta
Norą privažiuoti prie prekybos centro durų ir ten išleisti keleivius, galima vadinti žanro klasika – įjungiamas avarinis signalas, tarsi jis būtų leidimas tokiam veiksmui. Kartais taip arti privažiuojama, kad nelengva į parduotuvę patekti.
Žanro klasika galima vadinti ir automobilių statymą aikštelėse prie geltonos linijos, rodančios, kad automobilio čia palikti nevalia ir kuri dažniausiai nupiešiama siauresnėse vietose, kad kiti vairuotojai galėtų laisvai išvažiuoti iš savo statymo vietų. Tą patį galima pasakyti it apie automobilių statymą nepažymėtose aikštelės vietose taip, kad kitiems beveik neįmanoma išvažiuoti.
Kai pernai rugpjūčio 1 d. įsigaliojo gyventojų apsaugos nuo diskriminacijos naujovės, šeimų vietos prie prekybos centrų tapo tik rekomendacinio pobūdžio, tad labai dažnai jose stato kas tik nori. Bet tos vietos praplatintos tam, kad iš automobilio salono lengviau būtų išimti vaiko kėdutę ar vėžimėlį, ką padaryti standartinėje ankštoje vietoje labai sunku. Palikime tas vietas tiems, kam jos skirtos.
Neleiskime užvirti kraujui, pamačius laisvą vietą: neužlįskime prieš nosį lėčiau statančiam automobilį, nevažiuokime ten, kur ant asfalto nupieštos rodyklės rodo priešingą kryptį, nestatykime automobilio ant vietų suskirstymo linijų, o dar blogiau užimdami dvi vietas. Nepamirškime, kad visose stovėjimo aikštelėse leidžiamas greitis yra 20 km/h.
Konkurencija aikštelėse visada lemia sumaištį ir skubą ir tai neturi nieko bendro su kultūringu vairavimu, bet daug bendro turi su agresijos demonstravimu. Ar tikrai labai skubame ir privalome konkuruoti?