Kinijos prezidentas Xi Jinpingas nori sustiprinti ryšius su Azija, Europa, Artimaisiais Rytais ir Afrika. Būtent jis pasiūlė „Šiuolaikinio Šilko kelio“ idėją savo vizitų Kazachstane ir Indonezijoje metu dar 2013 m.
„Šilko kelio“ strategija yra viena iš sudedamųjų X.Jinpingo vizijos paversti Kiniją geopolitine galybe 2049 m. dalių.
Vis dėlto, kalbant apie šį projektą naudoti žodžio „kelias“ vienaskaitą būtų netikslu, kadangi vizijose numatytas sausumos kelias per Euraziją ir jūrinis maršrutas, kuris jungtų Kinijos uostus su Afrikos bei Europos Viduržemio jūros pakrantėmis.
„Šilko kelio“ strategija yra viena iš sudedamųjų X.Jinpingo vizijos paversti Kiniją geopolitine galybe 2049 m. dalių. Tais metais bus minimos šimtosios Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo metinės.
Šiai transporto iniciatyvai plėtoti Pekinas jau paskyrė 40 mlrd. dolerių, be to, stambią sumą skyrė ir Azijos infrastruktūros investicijų bankas (AIIB).
Ekspertai ragina nepamiršti, kad įgyvendinamas „Šilko kelio“ projektą, kuris apimtų kelių, traukinio linijų, uostų ir vamzdynų statybą, Pekinas siekia savų interesų.
Be to, Kinija, būdama stipria karine ir ekonomine jėga, galėtų dar labiau spausti kaimyninių, silpnesnių valstybių vyriausybes ir jų ekonomikas.
Kitaip tariant, visiems keliams vedant į Pekiną, Kinija valdytų savotišką imperiją visoje Eurazijoje.
Kinijos iniciatyvą jau oficialiai palaiko arba yra pasirašiusios dvišalius susitarimus su Pekinu dėl „Šilko kelio“ projekto palaikymo apie 60 šalių Azijoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose bei Europoje.
Europos Komisija pasirašė vadinamąjį supratimo memorandumą su Kinija.
Vis dėlto, ne visos Kinijos kaimynės yra patenkintos naujuoju Pekino projektu.
Štai Japonijos atstovai retoriškai klausia – jeigu Pekinas naująjį projektą vadina išimtinai ekonominiu, kodėl į jį neįtrauktos tokios stambios ekonomikos kaip Pietų Korėja ir Japonija?
Tiesa, Vidurio Azijos gyventojai Pekino projektu atžvilgiu nėra nusiteikę taip skeptiškai, o viena iš to priežasčių – silpnesnis ūkinis šalių išsivystymas. Tokios šalys kaip Tadžikija ar Kirgizija teigiamai vertina bet kokias atkeliaujančias investicijas į infrastruktūrą.