„Nepatiktų – nedirbčiau. O didesnės algos juk kiekvienas visada norėtume”, – taip sako daugiau kaip pusę savo darbingo gyvenimo laiko prie vilkiko vairo praleidęs plungiškis V.Zajauskas. Jis gyvena tokiu ritmu – šešias savaites praleidžia kelyje, o vėliau tris savaites ilsisi namuose.
O kuris mūsų nenorėtų dar daugiau?
Neslepia – uždirba apie 2100 eurų per mėnesį. Jam pakanka. Gal norėtų daugiau? „O kas nenorėtų?”, – retoriškai paklausia vairuotojas, pabrėždamas, kad yra daug tokių, kuriems gyventi ir verstis sekasi žymiai prasčiau. Nėra ko skųstis.
Sako – užtenka. Pakako ir kai buvo mažiau. Dar primena, kad dažniausiai, kai mažėja atlyginimas, tai vyksta visoje šalyje ir visose profesijose. Todėl sau dėl to smarkiai nesuka galvos. Svarbu dirbti mėgstamą darbą ir jaustis prasmingai.
Svarbu dirbti mėgstamą darbą ir jaustis prasmingai.
O kaip pensija? Juk didžiąją pajamų dalį sudaro komandiruotpinigiai, kurie nėra apmokestinami. Čia vyras taip pat niekam neturi priekaištų.
„O kas nenorėtų daugiau? Pažiūrėkime logiškai. Apmokestinta atlyginimo dalis yra kiek didesnė už minimalią algą. Vadinasi – šiuo požiūriu esu toks pat kaip dauguma kitų Lietuvos žmonių. Ar turėčiau stengtis iškilti aukščiau visų? Padidės vidutinis atlyginimas – pakils ir pensija”, – paprastai į viską žvelgia vyras.
Ar sunkus vilkiko vairuotojo darbas? Ar tenka pačiam remontuoti automobilį? Visko pasitaiko. Pakeisti vilkiko padangą, anot pašnekovo, tikrai nėra sudėtingas remontas. O lįsti į šiuolaikinių automobilių variklius jau nebėra prasmės – tai atlieka tik tuo užsiimančios įmonės.
Darbas gal ir būtų sunkus, jei ne toks didžiulis įdirbis ir patirtis. Prancūzijoje šiam vairuotojui žemėlapio jau seniai nereikia. Tokie patyrę vairuotojai dažniausiai klaidų jau nedaro, todėl yra labai vertinami.
Pats V.Zajauskas su pagarba žiūri į tuos vairuotojus, kurie dirba Skandinavijoje. Mano, kad jie yra kiek geresni vairuotojai, nes sugeba vairuoti apledėjusiuose kalnuose.
Nė vieno incidento!
Viskas sekasi puikiai. Tik pastarieji metai kiek nuobodesni. Vyras po reisų nemažai laiko turi praleisti saviizoliacijoje. Tokios taisyklės. Tai savotiškai pablogina poilsį po ilgų darbo savaičių. Juk trys savaitės – jau beveik atostogos. O jei pusę laiko tenka lindėti namuose?
Dažnai visuomenėje pasklinda kokia istorija, kuomet tolimųjų reisų vairuotojas skundžiasi per didele atsakomybe. Kitaip tariant – buvo išskaičiuoti kompanijos patirti nuostoliai. Ar tikrai vairuotojas tiesiogiai atsakingas už krovinį, automobilį?
Čia V.Zajauskas labiau darbdavio pusėje. Jo patirtis rodo, kad kompanijos dažniau iškenčia patirtus nuostolius ir pačios juos padengia – kad tik vairuotojas, išmokęs pamoką, toliau sėkmingai dirbtų.
Kartais nuostoliai būna didžiuliai, o vairuotojas atsiperka tik tuo, kad turi atsisveikinti su darboviete. Teismai – ne išeitis. Brangiai kainuoja ir ilgai užtrunka.
Visko patyręs vairuotojas prisipažįsta – per visą karjerą nepatyrė nė vieno incidento, kuomet būtų sugadintas krovinys ar automobilis. Nė vienos baudos per žioplumą ar neatsakingumą.
Kokia to paslaptis? Jos yra dvi. Pirmoji – atsargumas, kuris ateina iš atsakomybės jausmo. Antroji – šiek tiek sėkmės. Tokiame darbe nelaimė gali ateiti visiškai netikėtai. Taip pat nebūtinai dėl jos kaltas vairuotojas.
„Sunku pasakyti – jei darbdavys ant darbuotojo bando karti savo nuostolius – toks jis ir darbdavys. Jei darbuotojas nori, kad darbdavys sumokėtų baudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus arba krovinio vežimo taisyklių nežinojimą – toks jis ir vairuotojas.”
Apie tuos, kurie sėda prie vairo išgėrę, V.Zajauskas ir kalbėti nenori. Žino tokių atvejų, kuomet įmonei tai kainavo ypač brangiai, o iš kaltininko – vairuotojo – špygą išpeši. Nei turto, nei santaupų. Įmonė tiesiog nuryja nuostolių kartėlį ir dirba toliau.
Geriau „fura” nei viešbutis
Ką patartų tolimųjų reisų vilkas jauniems vairuotojams, kurie dar tik pradeda siekti šios profesijos. Svarbiausias dalykas – sužinoti, ar pačiam patinka šis darbas.
„Kito kelio nėra. Galima pabandyti kokį trumpesnį reisą su nedaug nakvynių. Galima tiesiog prisijungti prie kolegos ir palaikyti jam kompaniją. Jau po pirmo tokio važiavimo taps aišku, ar tau toks darbas” , – tvirtina pašnekovas.
Svarbiausias dalykas – sužinoti, ar pačiam patinka šis darbas.
Papasakoja vieną istoriją, kai jaunas žmogus apsisprendė lipti iš vilkiko visam laikui, nors turėjo geriausias sąlygas ir patikimiausius mokytojus.
Jam pavyzdžiu buvo tėvas, kuris dažnai jį pasiimdavo į keliones. Jam šis darbas atrodė kaip svajonė, kol nepabandė pats. Po kelių reisų ištarė – tėti, rodos šis darbas ne man.
Esminis dalykas, kuriuo vadovaujasi V.Zajauskas – nedirbti darbo vien dėl pinigų: „Galima sakyti, kad tai yra ir mano moto, gyvenimo šūkis. Jei tik dėl pinigų – tikrai nedirbčiau. Gal man pakaktų žymiai mažiau, tačiau mielesniame darbe? Kadaise šiame darbe žavėjo kelionių vaizdai. Dabar jau pripratau, bet vis tiek pavydžiu tiems, kurie lanko Ispaniją ar Norvegijos šiaurę.”
O ar bėgtų į kitą bendrovę, jei pasiūlytų pora šimtų daugiau? Vargu. Čia vyras patikslina – keisti darbo vietą – jokia nuodėmė. Jei netenkina sąlygos – eik pas kitą. Gal kitur tave labiau vertins ir gerbs.
Aš taip pat šiek tiek blaškiausi, kol radau tai, kas mane tenkina.
„Aš taip pat šiek tiek blaškiausi, kol radau tai, kas mane tenkina. Turbūt nekeisčiau darbo vietos, jei pasiūlytų ir žymiai daugiau. Juk būtų vėl nauji maršrutai, naujos taisyklės, kiti grafikai. Dabar aš pažįstu kelis savo maršrutus idealiai. Grafikas man patinka. Ariu savo vagą teisingai, o iššūkiai nelabai rūpi”, – paaiškino vairuotojas.
Dar daugiau. Vokiškai lengvais susikalbantis V. Zajauskas yra gavęs pasiūlymų ir iš Vokietijos kompanijų. Tokiu atveju žmogus bandai viską skaičiuoti. Galiausiai paaiškėja, kad pinigų išloši tik tuomet, jei oficialiai persikeli gyventi į Vokietiją su visa šeima.
Vyras tik numoja ranka – lai jaunimas šitaip rizikuoja ir ieško savo laimės. Gal jaunuolius suviliotų tokia Vokietijos tvarka – dešimt metų nepertraukiamo darbo stažo ir 70 procentų bazinės vokiškos pensijos jau garantuota?
Ar neišvargina darbinių kelionių ritmas? Pripranta. Šiam vairuotojui geriausia yra – sava lova namuose. Antra pagal gerumą – guolis vilkiko kabinoje: „Griežtėja taisyklės. Būna, kad esame verčiami miegoti pakelės viešbučiuose. Karta Vokietijoje policininko paklausiau – ar jis nenorėtų dabar nakvoti Mėnulyje? Pauzė. Nesuprato klausimo. Sakau –o kas man iš to viešbučio, jei iki jo turėsiu brangiai samdyti taksi, ilgai važiuoti, mažai miegoti ir vėl trenktis iki vilkiko? Mandagiai atsisveikino ir paliko ramybėje.”
