Jis pakartojo jau skambėjusią Europos Komisijos atstovų poziciją, kad Lietuvai nebus leista vykdyti pirkimų darbams savo teritorijoje atskirai nuo Latvijos ir Estijos, o visas projektas bus vykdomas per Latvijoje registruotą įmonę „RB Rail“.
M.Crameris siūlo neturėti iliuzijų, kad šimtai milijonų eurų jau atsidūrė Baltijos šalių vyriausybių kišenėse, nors Europos Komisija liepą patvirtino finansavimą šiam projektui. Jei susitarimo nepavyks pasiekti ir lėšos nebus pradėtos efektyviai naudoti, jos gali atitekti kitoms ES šalims.
Įtakingas politikas teigia, kad šiuo metu kyla rimtų abejonių, ar Baltijos šalys iš viso pajėgios vykdyti tokio masto projektus kartu. Pasak jo, žlugus šiam projektui, apie panašias sumas iš ES biudžeto Baltijos šalims teks pamiršti.
Lietuva siekia, kad lėšos, skirtos „Rail Baltica“ projektui, būtų leidžiamos ne centralizuotai, o kiekviena šalis galėtų rengti atskirus pirkimus darbams savo teritorijoje. Tą patį ragina daryti ir dalis Lietuvos verslininkų.
Užkulisiuose dėl milžiniškų sumų vyksta tikras karas, kuriame kol kas laimi Latvija. Būtent Rygoje įsteigta bendra įmonė „RB Rail“, todėl per šios šalies biudžetą greičiausiai keliaus europiniai pinigai ir čia gali likti įspūdingos mokesčių sumos.
Jau kurį laiką Latvija ir Estija per daug nesislėpdamos kaltina Lietuvą šantažu ir sąmoningu projekto stabdymu. Mūsų šalyje jau įgyvendintas pirmasis „Rail Baltica“ etapas, sujungęs Kauną ir Lenkiją. Užsimenama, kad antroji šio projekto dalis Lietuvai gali būti net neįdomi, jei mūsų valdininkai neturės galimybės skirstyti pinigų.
Kad ir kaip ten būtų, Latvijos pusėn stoja pinigus skiriančios Europos Komisijos, o dabar ir Europos Parlamento atstovai. Jų pozicija aiški – pinigai bus leidžiami centralizuotai, o Lietuva šiuo metu dėmesio centre ir jai gali tekti prisiimti atsakomybę, jei ir taip užsitęsęs projektas sustos.
– Kiek dėmesio Europos Parlamente sulaukia „Rail Baltica“ projektas?
– Kai 2004 metais buvau išrinktas į Europos Parlamentą, „Rail Baltica“ buvo vienas iš prioritetinių projektų. Visi puikiai supratome, kad turime sujungti Baltijos valstybes ir Europą. Taip pat šis projektas buvo skirtas Suomijai, Lenkijai, Vokietijai.
Jis labai svarbus ir šiuo metu, tačiau prarandama labai daug brangaus laiko diskutuojant, ar šis projektas turi būti tikrai europinis, ar kiekviena šalis turi jį įgyvendinti kaip vietinį. Visiškai akivaizdu, kad jis turi būti vykdomas bendrai.
Tai puikiai rodo Ispanijos pavyzdys, kurioje vyko lygiai ta pati diskusija tarp Ispanijos ir Portugalijos, kol ministras pirmininkas Felipe Gonzalezas aiškiai pasakė, kad darbai nebus vykdomi atskirai, o greitosios vėžės bus klojamos kaip bendras europinis projektas. Jis pradėjo nuo linijos Madridas–Barselona ir aiškiai parodė, kad tai efektyviausias būdas valdyti projektą. Likusi jo dalis buvo įgyvendinta tais pačiais principais.
Taip pat buvo sujungta Prancūzija ir Ispanija. Man nesuprantama, kodėl diskusijos dėl „Rail Baltica“ taip užsitęsė. Yra sukurta bendra įmonė. Baltijos valstybės tam pritarė. Kokia šios įmonės prasmė, jei Lietuva, Latvija ir Estija darbus atlikinės atskirai?
Baltijos šalys turi dirbti kartu. Reikia galutinio sprendimo, kurio vis dar nėra. Aš žinau, kad trūksta politinio sprendimo, kurį turi priimti Lietuvos Susisiekimo ministerija.
– Kas atsitiktų, jei derybos užsitęstų dar ilgiau?
– Visi turime suprasti, kad didžioji dalis pinigų skiriama Europos Sąjungos ir čia galioja aiškus principas: „Naudok arba prarasi“ („Use it or loose it“ – angl.) Jei šie pinigai nebus panaudoti Baltijos šalyse, jie nukeliaus į Vokietiją, Austriją arba Prancūziją.
Visų šalių politikai turi aiškiai suvokti šią situaciją ir neturėti iliuzijų. Taip, yra skirtumų tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, bet projektą įmanoma įgyvendinti tik tokiu atveju, jei jis bus vykdomas bendrai. Čia labai svarbus ir Lenkijos dalyvavimas.
– Tikrai manote, kad grėsmė netekti finansavimo yra reali?
– Žinoma. Tai labai reali grėsmė. Tokių pavyzdžių taip pat yra. Šalys parodo puikias iniciatyvas, pinigai numatomi, tačiau nepavyksta susitarti dėl jų efektyvaus panaudojimo. Būtent dėl tokios prastos praktikos atsirado bendras principas „naudokite ar prarasite“.
Negalvokite, kad pinigai jūsų lauks, jeigu nieko nebus daroma. Aš nesuprantu, kodėl Lietuva dvejoja? Ji turėtų rodyti aktyvumą. „Rail Baltica“ projekto koordinatorė Catherine Trautmann tai aiškiai išsakė. Ji turi daug patirties, yra dirbusi transporto ministre ir buvo atsakinga už greitąją geležinkelio liniją iš Paryžiaus į Strasbūrą.
Nepakanka geležinkelio iš Lenkijos į Kauną. Jis turi tęstis iki pat Latvijos sienos ir toliau per kitas Baltijos šalis.
– Tačiau Lenkija iki šiol nerodė itin didelio susidomėjimo „Rail Baltica“.
– Man teko diskutuoti su Lenkijos transporto ministru. Jie sunerimę dėl aplinkosauginių problemų, nes geležinkelio vėžė turėtų eiti ir per saugomas teritorijas, tačiau jie pateikė naujų siūlymų, kurie šią problemą sprendžia.
Po šio susitikimo esu įsitikinęs, kad Lenkija suinteresuota šiuo projektu ir tikrai netaps jo stabdžiu, tačiau matau kitą problemą. Estija nieko nedaro, nes laukia, ką darys Latvija. Latvija sako, kad laukia sprendimo Lietuvoje. Lietuva delsia, nes sako, kad nėra aiškus Lenkijos dalyvavimas.
Taip toliau tęstis negali. Estija ir Latvija rodo savo ryžtą. Man visiškai aišku, kad turi būti greitoji geležinkelio linija ir ji turi sujungti visas šalis.
2003 m. man teko traukiniu keliauti iš Berlyno į Taliną. Keletą kartų teko keisti traukinius laukiant stotyse, pasinaudoti autobusu, o Estijos ir Latvijos sieną aš iš viso turėjau kirsti pėsčiomis. Tai užtruko 60 valandų. Aš pažiūrėjau, kiek tokia kelionė truko prieš karą. 27 valandas. Mes nebegalime aplenkti garinių lokomotyvų. Ar tai normali situacija?
– Ar Europos institucijose kyla abejonių dėl „Rail Baltica“ ateities?
– Europos Parlamente ir kitose institucijose neabejojama „Rail Baltica“ projektu. Visi supranta jo svarbą, tačiau kyla rimtų abejonių, ar Baltijos šalys pajėgios dirbti kartu, kad jis būtų įgyvendintas. Mes matome, kaip sunku buvo sukurti bendrą įmonę. Dabar tai padaryta ir mes visi privalom prisiimti įsipareigojimus. Tiek Lietuva, tiek Latvija, tiek Estija.
Šiuo metu tai yra vienas svarbiausių projektų visai Europai. Jeigu jis bus sužlugdytas, ateityje tokie pinigai panašaus masto projektams Baltijos šalims tiesiog nebus skiriami. Lietuva turi susikoncentruoti ir dėti visas pastangas, kad bėgiai eitų ne tik iki Kauno, bet iki Latvijos sienos.
– Lietuvos verslininkai teigia, kad pirkimus vykdant centralizuotai, jie bus nepajėgūs konkuruoti ir didžioji dalis darbų atiteks didelėms užsienio įmonėms?
– Vietinės kompanijos neturi bijoti konkurencijos. Puikiai mačiau, kaip buvo modernizuojama geležinkelio linija Berlynas–Hamburgas. Tai didelis kompleksinis projektas, kuriame darbų užtenka visiems.
– Vos prieš kelias dienas jūs pats lankėtės Lietuvoje. Dviračiu keliavote Palangoje?
– Taip. Man labai patiko jūsų šalis. Jos gamta ir istorija yra itin turtinga. Aš čia dėl dar vieno savo projekto. Tai beveik 10 tūkst. kilometrų dviračių maršrutas nuo Barenco iki Juodosios jūros, kuris žymi geležinės uždangos ribas. Jis driekiasi per 20 valstybių, iš kurių 6 nėra ES narės.
Jei apie šį projektą jums būčiau papasakojęs anksčiau, būtumėt sakęs, kad aš pakvaišęs. Dabar jis virto realybe. Tam reikėjo daug bendradarbiavimo, bet viskas pasiekiama, jeigu yra noras.
