J.Liepuonius šiuo metu yra ginkluotos apsaugos „Sea Guardian“ lengvosios fregatos tipo laivo kapitonas. Šis laivas dabar nuolatos dirbs itin probleminiame regione – Gvinėjos įlankoje prie Nigerijos ir Kamerūno krantų ir saugos naftos platformas, pasak kapitono, nuo „blogiukų“, kurių tame regione gausu.
Čagoso salyne (Chagos archipelagas) – tik apie trys tūkstančiai gyventojų ir daugiau kaip 60 salelių ir atolų. Kontrolė čia dar kol kas prasta, tad salynas puiki vieta slėptis pasaulio nusikaltėliams.
Čagosą užplūdo nelegalai
XVII a. Čagoso salas atrado portugalai, vėliau jos tapo Didžiosios Britanijos kolonija ir jai priklausė iki 2019 m. vasario 29 d. Tądien Tarptautinio Hagos tribunolo sprendimu 60 Čagoso salelių ir atolų buvo perduotos Mauricijaus valstybės (Rytų Afrikos šalis, esanti saloje) jurisdikcijai. Ši valstybėlė, turinti 1 mln. 250 tūkst. gyventojų, yra Indijos vandenyne 900 jūrmylių atstumu į rytus nuo Madagaskaro. Be minėto salyno, Mauricijui dar priklauso 9 nedidelės salelės, iš kurių didžiausia yra Rodrigeso. Atstumas nuo Mauricijaus salos iki Rodrigeso salos – 240 jūrmylių, iki Čagoso salyno – beveik 1 000 jūrmylių.
Pasak kapitono J.Liepuoniaus, laivo, kuriame jis dirba, savininkui ir Mauricijaus vyriausybei susitarus tarpusavyje dalinantis patirtimi, jam atsirado galimybė išsamiau susipažinti su dabar jau Mauricijaus valstybei priklausančiu Čagoso salynu.
Lietuvos kapitono teigimu, teritorijų perdavimo laikotarpiu buvo susilpnėjusi teritorinių vandenų kontrolė ir tai labai greitai pajuto žvejai brakonieriai iš Azijos šalių. Kurį laiką jie netrukdomi žvejojo Čagoso salyno regione.
Mauricijus sustiprino kontrolę
J.Liepuoniaus teigimu, nuo praeito rudens Mauricijaus kranto apsaugos laivai pradėjo griežčiau kontroliuoti savo vandenis. Mauricijaus kranto apsauga jau yra sulaikiusi nemažai pažeidėjų: vien tik Port Luiso uoste stovi daugiau kaip 20 sulaikytų laivų.
Beveik per mėnesį, kai dirbo J.Liepuoniaus vadovaujamas laivas, sulaikyti 6 nelegaliai šiuose vandenyse žvejoję Taivanio, Seišelių salų žvejybos laiveliai ir trys valtys su įtartinais asmenimis.
Salynas yra puiki vieta slėptis pasaulio nusikaltėliams.
„Beveik visą sausį kartu su Mauricijaus kranto apsaugos laivais „Baracuda“ ir „Patria“ mūsų laivui teko patruliuoti Čagoso arhipelago ir Rodrigeso salos rajone ir gaudyti nelegalius žvejus, įvairaus plauko nusikaltėlius, bandančius pasislėpti šioje Indijos vandenyno platybėse pasimetusių salų grupelėje. Mūsų laivas greitaeigis, jo greitis – iki 40 mazgų, tad pasivyti, sulaikyti ir perduoti kranto apsaugos laivams pažeidėjus nesudarė mums didelių sunkumų. Man yra tekę taip dirbti pagal panašią programą ir su prancūzų kranto apsaugos laivu prie Rytų Londono, esančio Pietų Afrikos Respublikoje“, – pasakojo J.Liepuonius.
Prie Čagoso salų gausu gerų, visur labai vertinamų žuvų: tunų, marlinų, bonitų, doradų. Daugelyje pasaulio solidžių restoranų jos yra labai pageidaujamas patiekalas.
Pasak J.Liepuoniaus, jau daugelį metų į aplinkinius salyno vandenis bando patekti gausybė žvejų brakonierių iš Azijos: Taivanio, Mianmaro, Seišelių ir kitų valstybių ir gaudyti čia vertingas bei brangias žuvis.
Anot kapitono, panaši situacija buvo ir Somalyje: kai neliko centrinės valdžios kontrolės, brakonieriai atėmė iš pakrančių žvejų pagrindinį pragyvenimo šaltinį – žvejybą. Todėl kai kurie žvejai ten kovodami su brakonieriais, ko gero, suprato, kad ne sunkus žvejo darbas jūroje, o piratavimas gali duoti nemažą pelną.
Sąlygos pasibaisėtinos
Prie Čagoso salyno žvejoja nedideli 25–60 metrų ilgio laiveliai, turintys 20–30 ir daugiau įgulos narių. Laivai seni, gyvenimo sąlygos juose baisios, technika primityvi.
„Po Indijos vandenyną plaukioja laivai, kurie neatitinka net elementarių saugumo jūrose reikalavimų. Juose nėra gelbėjimosi valčių, plaustų ar liemenių, jau nekalbant apie hidrokostiumus ir pan. Tuose laivuose dirba daugiausia jaunimas, gyvenantis labai sunkiomis, dažnai antisanitarinėmis sąlygomis.
20–-25 įgulos nariams laive – tik vienas tualetas ir paprastai nė vieno dušo. Žarna ant laivo denio su užbortiniu vandeniu – štai ir visi patogumai. Dažnai dviem jūrininkams skirta viena lova, kurią tradicine lova būtų sunku pavadinti. Beveik visuose laivuose nešvara“, – pasakojo J.Liepuonius.
Jo teigimu, tiems žvejams „negalioja“ svarbiausios jūrininkams konvencijos: nei SOLAS (dėl žmonių gyvybės jūroje išsaugojimo), nei MLC 2006 metų konvencija dėl darbo jūrų laivyboje, nei konvencija, skirta jūrų žvejams, nes ten niekas nevykdo jų reikalavimų. O ką jau ir kalbėti apie kitas svarbias jūrų laivyboje konvencijas, kurių griežtai privaloma laikytis normaliose Europos, Amerikos ar Azijos valstybėse.
Jau daugelį metų į aplinkinius salyno vandenis bando patekti gausybė žvejų brakonierių iš Azijos.
Salyne 37 automobiliai
Pasak kapitono, Mauricijaus ekonomika paremta turizmu, cukraus švendrių auginimu ir cukraus gamyba. Visada šiltas ir drėgnokas klimatas palankus ir žemės ūkiui, ir turizmui. Daugiatautė salų visuomenė, kurių pagrindinę dalį sudaro išeiviai iš Indijos, gana draugiška ir geranoriška. Čia vyrauja kelios religijos, kurios iš pirmo žvilgsnio sutaria neblogai. 2019 m. rugsėjį čia lankėsi Romos popiežius ir buvo sutiktas labai iškilmingai.
J.Liepuonius sako, kad čia atvykstantiems turistams iš viso pasaulio sukurtos labai geros sąlygos, nes laikomasi labai griežtos tvarkos: pagrindiniuose miestuose ir turistų lankytinose vietose gausybė vaizdo kamerų.
Kapitoną nustebino griežtoki eismo taisyklių reikalavimai – baudžiama net viršijus 5 km nustatytą greičio limitą. J.Liepuonius sako, kad keliai ten geri. Salyne oficialiai priskaičiuojami 37 automobiliai ir yra 19 km gruntuotų kelių.
Locmanus atskraidina sraigtasparniai
Pasak J.Liepuoniaus, plaukiant į Durbano ir kitus Pietų Afrikos Respublikos uostus – Ričards Bay arba Keiptauną, kai prireikia locmanų, jie atskraidinami sraigtasparniu. Mat čia, pasak kapitono, susieina dviejų vandenynų srovės, yra dideli temperatūrų skirtumai, gana dažnai siaučia stiprūs vėjai.
„Šį kartą plaukiant į Durbano uostą vėjo greitis buvo 29 m/s, beveik uraganinis. Tokiu oru be locmano plaukti į uostą neleido, tai locmanas pas mus atvyko tradiciškai sraigtasparniu. Tai greita ir patogu.
Prisimenu 2014 m., kai dirbau „Panamax“ tipo balkeryje „Hermann Schoening“, teko užeiti į Durbano uostą maža eiga – 5 mazgų greičiu, nes pagrindinis variklis buvo „damuštas“ prieš tai laive dirbusių kinų mechanikų. Oras irgi buvo blogas, atskrido sraigtasparnis, kurį valdė jauna moteris. Laivo priekyje išlaipino labai garbaus amžiaus locmaną – tada jam buvo 75 metai. Kartu su juo esant prastai pagrindinio variklio būklei ir pučiant 20 m/s vėjui užėjome į uostą.
Uoste tada prastovėjome 40 dienų, nes teko daryti beveik kapitalinį pagrindinio variklio remontą, nors pats laivas buvo tik vienų metų senumo. Deja, tokių „specialistų“, kurie sugeba sugadinti techniką, dar pasitaiko nemažai“, – pasakojo kapitonas.
Įdarbinami vietiniai gyventojai
Dabar laivo, kuriam vadovauja Lietuvos kapitonas, įgulos nariai yra australai, o paskui, pasak J.Liepuoniaus, bus tradiciškai: kapitonas ir vyriausiasis mechanikas – baltieji, visi kiti įgulos nariai – vietiniai nigeriečiai ar kamerūniečiai.
J.Liepuoniaus vadovaujamas laivas priklauso kompanijai, turinčiai 12 ginkluotos apsaugos laivų. Ši kompanija priklauso galingai JAV korporacijai „Chevron“, turinčiai nemažą įtaką Nigerijos Federacijoje: turi privačias krantines, net uostelius, sraigtasparnių aerouostus, naftos ir dujų perdirbimo įmones, kelias gyvenvietes savo darbuotojams ir nemažai įvairios paskirties laivų ir laivelių. Daugelyje korporacijos laivų (iš viso apie 43 įvairios paskirties laivai) iki 80 procentų jūrininkų – vietiniai gyventojai nigeriečiai.
„O kiek dirba Lietuvos jūrininkų tanklaivyje-dujų saugykloje „Independence“? Manau, mūsų valdžiai turėtų ausys rausti ir būti gėda, jeigu Lietuva tikrai yra jūrinė valstybė“, – mano J.Liepuonius.
