Trys jauni vyrai – neturintys nė trisdešimties. Jie vilkiko vairuotojais tapo per Užimtumo tarnybos ir darbdavių rengiamus projektus. Viena dalyvavimo tokiame projekte sąlyga – reikia atidirbti pagal įgytą profesiją pusę metų.
Daugelis viršija šį laiko terminą. Atrodo, galėtų lėkti pas konkurentus arba mesti šį darbą. Tačiau nenori – išmoko, priprato, atlyginimas tenkina.
Antrą dieną apvertė krovinį
Tomas dirba bendrovėje „Ogtransa“. Dar prieš tapdamas vairuotoju svarstė, ką pasirinkti. Ar pasukti virėjo keliu, ar vilkiko kabinoje gaminti maistą tik sau? Po kelių testų suprato, kad maisto gaminimas yra labiau pomėgis, kuris žavesį praras, vos tik tai taps prievole. Sėdo prie vairo.
Jau trečią mėnesį atlyginimas pakilo. Ne dėl to, kad jaunas vairuotojas įgavo patirties. Pakilo visiems įmonės darbuotojams. „Aš antrą darbo dieną apverčiau krovinį. Vadovybė tik pasiaiškino, kad taip nutiko jaunam vairuotojui. Jokių papildomų niuansų. Susitvarkome ir dirbame toliau, mokomės. Kam nepasitaiko“, – pamena pirmąsias šokiruojančias darbo dienas Tomas.
Jau po mėnesio aktyviame darbe jaunasis vairuotojas susipažino ne tik su bendradarbiais, bet ir gausybe klientų, iš kurių imami arba jiems gabenami kroviniai. Jau gavo pasiūlymų iš kitų įmonių pereiti pas juos.
Nesusigundė. Sako – daugelis siūlo panašų atlyginimą ir panašų darbo grafiką. Tomui patiko dabartinis darbdavys. Jis sudaro visas sąlygas uždirbti daugiau. Jaunas vyras užsibrėžė įsigyti savo būstą, todėl nori uždirbti pakankamai.
Aš per dieną uždirbu apie 50 eurų. Vykstantis į užsienį – apie 60.
Kol kas nusprendęs krovinius vežti tik po Lietuvą. Jis paskaičiavo, kad važiuodamas į užsienį uždirbs ne ką daugiau, tačiau praras nemažai laiko: „Man patinka kolektyvas, jauni progresyvūs vadovai, perspektyvi auganti įmonė. Aš per dieną uždirbu apie 50 eurų. Vykstantis į užsienį – apie 60. Žymiai didesnis atlyginimas tik tiems, kurie dirba kadencijomis – išvyksta mėnesiams. Tačiau tuomet reikėtų gerai paskaičiuoti, kiek tokioje kelionėje kainuoja maistas?“
Išvykti keliems mėnesiams Tomas nenori – turi veiklos vakarais. Nori džiaugtis gyvenimu. Ateityje – bus matyti. Kol kas labai daug mokosi. Juk dažnai tenka vairuoti vilkiką atbulomis užlenktais veidrodėliais – kitaip netilps. Kai įgaus daug patirties, gal ir išbandys save ekstremalesniuose reisuose.
Dabar Tomas stengiasi padidinti savo pajamas, dirbdamas viršvalandžius. Apie 17 valandą jau galėtų keliauti namo, tačiau užgaišta porą valandų papildomai – pasikrauna rytdienos krovinį.
Lietuva tiko labiau už Angliją
Lukas Sajus – vos 23-ejų jaunuolis, dirbantis „JBG logistic“. Nuo pirmųjų darbo dienų gauna tokį pat atlyginimą kaip ir kiti įmonės vairuotojai. Atlyginimu nesiskundžia. Sako, kad algą gauna už išdirbtas valandas. Kartais darbo laikas prabėga tiesiog laukiant terminale.
„Šiuo metu būna didžiulės eilės vežantiems grūdus. Tenka daug laiko praleisti eilėse. Nesiskundžiu. Kantrybės turiu. Iš pradžių gal kiek keista būdavo – kol pripratau. Dabar man toks darbas atrodo gana įdomus ir nenuobodus“, – pasakojo jaunas vilkiko vairuotojas.
Man toks darbas atrodo gana įdomus ir nenuobodus.
Kaip gyvenime atsirado mintis vairuoti vilkiką? Nuo seno traukė šį profesija: „Mėgau vilkikus nuo pat vaikystės. Mano pusbrolis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Kartais važiuodavau kartu su juo į Vokietiją. Pats į užsienį dar nevairuoju – tik po Lietuvą. Laikas parodys, kaip bus.“
Įdomu tai, kad Lukas jau yra dirbęs užsienyje – Anglijoje. Sako, kad dėl pinigų didelių bėdų nebuvo, tačiau per keletą metų suprato, kad toks gyvenimas jam visiškai netinka. Kam kankintis? Sugrįžo namo.
Ar sunku buvo išmokti vairuoti vilkiką? „Iš pirmo karto išlaikiau visus egzaminus. Be to, man kainavo tik „Regitros“ mokesčiai. Visa kita – iš projekto jaunimui lėšų. Esu labai patenkintas, kad gavau tokią galimybę.“
Lukas neabejoja, kad čia pasiliks ilgesniam laikui. Kol kas nekilo mintis pakeisti darbdavį ar kolektyvą. Sunkiau buvo tik pirmosiomis savaitėmis: „Viską su laiku galima išmokti.“
Ramybė kelyje – vertybė
25-erių Rimantas Staniulis dirba UAB „Baltic transline transport“. Vaikinas jau važiuoja į užsienį. Tiesa, dar artimąjį. Iš pradžių iš tiesų buvo sunku, tačiau palengva išsiaiškino, kur yra pagrindiniai krovinių gabenimo taškai, kur patogiausia ieškoti nakvynės.
Priprato ir prie didžiulio automobilio: „Dabar tarsi jaučiu, kuria kelio vieta rieda galiniai ratai. Anksčiau labai atsargiai įveikdavau kelių eismo žiedus, o dabar nebūtina ir į galinio vaizdo veidrodžius žiūrėti.“
Kol kas vaikinas nenori keisti maršrutų ir vykti toliau į Europą. Sako – reikės viską iš naujo mokytis. Savo maršrutuose jis žino absoliučiai viską – iki smulkmenų, todėl pokyčiai galimi tik tuomet, kai nusibos tie patys keliai, užsimanys iššūkių.
Vaikino darbo grafikas – penkios dienos kelyje, o savaitgalis laisvas. Sako, kad gyvenimo draugė jo darbo ypatybes toleruoja, supranta, tačiau pati tokių mašinų baiminasi – nenori keliauti kartu.
Iš tiesų vairuojant daugiau protas dirba. Juk reikia galvoti kelis kilometrus į priekį.
Rimantui nesudėtinga gyventi kabinoje. Po darbo dienos ant gulto miega kietai. Fizinio nuovargio nejaučia: „Iš tiesų vairuojant daugiau protas dirba. Juk reikia galvoti kelis šimtus metrų ar kelis kilometrus į priekį. Čia juk ne lengvasis automobilis, bet kur neapsuksi.“
Kai darbai įsivažiavo, penkios darbo dienos prabėga lyg dvi – čia pirmadienis, o čia jau ir penktadienis. Šiandien Rimantą galima vadinti jau patyrusiu vairuotoju. Jis dirbti pradėjo kaip tik per didžiuosius šalčius ir snygį. Tuomet vien vairuoti buvo iššūkis, tačiau – su laiku išmoko visko.
Naujas darbas privertė šiek tiek išmokti ir rusų kalbą, nes Latvijoje ir Estijoje vyresnio amžiaus darbuotojai angliškai kalba prastai. Rusiškai jiems lengviau. „Nemokėjau nė žodžio. Dabar bent jau suprantu, ką sako ir vieną kitą žodį galiu atsakyti. Nauja patirtis.“
Kur vairuotojo stiprybė? „Ramybėje. Visada išlikti ramiam, nes iš bet kurios situacijos vis tiek reikės išvairuoti. Nuo emocijų aiškiau ir lengviau nebus. Niekada neskubu. Pavyzdžiui, beveik niekada tą pačią dieną nevažiuoju iki tikslo. Gal tai būtų įmanoma labai skubant, tačiau žymiai saugiau surasti saugią man ir kroviniui nakvynės vietą, o ryte – aš jau ramiai išsikraunu.“
