Ką portugalas, keturių vaikų tėvas daro, kai uždirba tik 900 eurų per mėnesį? Jis nusprendžia emigruoti.
Kol kas 45 metų António Sàágua, kuris netrukus taps emigrantu dėl ekonominių priežasčių, saulėtą pavasario popietę sėdi pilkame ir niūrame „Ema Partners International“ biure. Į įdarbinimo agentūrą, įsikūrusią ramioje šoninėje gatvelėje netoli didžiojo Avenida da Libertade prospekto, dažnai skuba registruotis kvalifikuoti darbininkai ir vadovai.
A.Sàágua apsirengęs lyg eitų į interviu dėl darbo, su kostiumu: gerai iškrakmolytais marškiniais, auksiniais rankogalių segtukais ir nupoliruotais batais, rašo spiegel.de.
Kandidatas turi daug ką parodyti: jis yra baigęs ergonomikos mokslus bei turi rinkodaros vadybos daktaro laipsnį. Jis skaito paskaitas pirmaujančioje verslo mokykloje Portugalijos sostinėje. Be to, jis turi 20 metų patirtį kaip komandos lyderis sveikatos apsaugos pramonėje.
„Aš pradėjau organizuoti darbo procesus taip, kad jie teiktų daugiau naudos, tačiau tuo pačiu metu ir padėdavau sutaupyti išlaidų“, – pasakojo apie save A.Sàágua ir nusišypso. Nepaisant kvalifikacijos, dabartinėje pozicijoje, kurioje jam tenka rūpintis ligoninės netoli Lisabonos pertvarkymu, jis uždirba mažiau nei 1000 eurų per mėnesį. Tai reiškia, kad jis daugiau nebegali leisti vaikų į privačią mokyklą, išlaikyti šeimos butą miesto centre, pro kurio langus matosi žydinčių medžių vaizdas.
42 metų Jorge Fonseca pliaukšteli A.Sàágua per nugarą ir pavadina jį “amigo”. Tą dieną savo „draugui“ jis padės pasiruošti būsimajam darbo interviu viename iš agentūros nuošalesnių biurų. J.Fonseca, nešiojantis akinius auksiniais rėmeliais ir pernelyg išsipustęs, apsirengęs mėlynu kostiumu, kiekvieną klientą pasitinka taip pat.
Jis yra jų „karjeros patarėjas“, kompanijos duomenų bazėje jis susiranda 1 000 potencialių darbdavių ir pakoreguoja jų paraiškas. Ryšių visame pasaulyje turinti ekonomistas J. Fonseca dirba tai prie nešiojamojo kompiuterio, tai konferencijų salėje, spausdina kontaktų sąrašus ir sutrumpintas užsienietiškų karjeros patarimų knygų versijas. Jam svarbi kiekviena detalė, rengiant portugalų vadovus naujai profesinei ateičiai.
Daugumai jų ta ateitis bus toli nuo namų – vis dažniau Angoloje, buvusiojoje Portugalijos kolonijoje pietvakarių Afrikoje. Daugiau nei 10 proc. J.Fonsecos klientų praėjusiais metais išvyko dirbti į Angolą. A.Sàágua taip pat gali įsivaizduoti save kaip Angolos sveikatos apsaugos sistemos vadovą. Pavyzdžiui, farmacijos pramonėje jis gautų pasiūlymų dirbti už 8 000 – 10 000 eurų mėnesinį atlyginimą.
Vaidmenų pasikeitimas
Kadaise stiprios Vakarų Europos valstybės ir jos buvusios kolonijos, kuriai pavadinimą suteikė portugalų jūrų keliautojai, vaidmenys pasikeitė iš pagrindų. Kai po 1974 metų gvazdikų revoliucijos buvo nuversta diktatūra, o praėjus metams Angola paskelbė nepriklausomybę, šimtai tūkstančiai portugalų ir angoliečių prasidėjus išsilaisvinimo judėjimams grįžo namo į Europą ir pradėjo kruviną pilietinį karą.
Tačiau Portugalija išliko viena neturtingiausių žemyno šalių. Galiausiai, praėjusiais metais Portugalija taip įklimpo į skolas, kad turėjo pasinaudoti Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo finansine pagalba.
Griežtos taupymo priemonės vis daugiau ir daugiau žmonių kainavo jų darbo vietas. Gegužės 16 dieną Portugalijos vyriausybė pranešė, kad šalies nedarbo lygis pasiekė 14,9 proc. Todėl tokie išsilavinę žmonės kaip gydymo įstaigų vadovas A.Sàágua nebegali rasti tinkamo darbo. Taip pat kaip jų protėviai nuslopindavo tenykščius žmones Afrikos ir Azijos kolonijose, portugalai dabar jaučiasi priklausomi nuo šiaurės Europos diktato.
Prieš 10 metų Angola tapo didžiausia Afrikos naftos gamintoja. Jos ekonomikos augimo tempai kelia pavydą visoms žemyninėms valstybėms, iš dalies dar ir dėl to, kad joje randama deimantų bei žemė yra labai derlinga. Angola anksčiau buvo trečia pagal dydį kavos eksportuotoja, tačiau karo metu laukai buvo užminuoti ir plantacijos sunaikintos, todėl dabar valstybė importuoja 90 procentų maisto produktų.
Dėka naftos kompanijos „Sonangol“ įplaukų, anksčiau buvusi pavergta tauta vyksta apsipirkti į Portugaliją. Angolos elitą sudaro 32 metus valdančio prezidento José Eduardo Dos Santos šalininkai.
Angoliečiai perka Portugalijos žiniasklaidos bendrovių akcijas ir geriausią nuosavybę Atlanto vandenyno paplūdimiuose, prabangų nekilnojamąjį turtą Lisabonoje bei dizainerių drabužius. Jie taip pat persivilioja darbuotojus.
Portugalijos premjeras, konservatorius Pedro Passosas Coelho vaikystėje augo Angoloje, kur jo tėvas dirbo gydytoju.
Angolos gyventojai perka Portugalijos žiniasklaidos bendrovių akcijas ir geriausią nuosavybę Atlanto vandenyno paplūdimiuose, prabangų nekilnojamąjį turtą Lisabonoje bei dizainerių drabužius. Jie taip pat persivilioja darbuotojus.
Beveik 150 tūkst. portugalų jau turi Angolos vizas.
„Kiekvienam sudužusiam laivui Portugalijoje yra gelbėjimosi valtis Angoloje. Čia – profesionali dykuma, o ten – oazė“, – šaukia Lisabonos savaitinio žurnalo „Visão” antraštė.
Dėl visų šių priežasčių įdarbinimo agentas J. Fonseca Angolos sostinę Luandą mato kaip naująjį aukso miestą Eldoradą, į kurį nuskristi tereikia vos 7 valandų.
Maždaug 40 proc. iš 18 mln. angoliečių yra neraštingi. Neturintys išsilavinimo ir darbo įgūdžių negali susirasti darbo, du trečdaliai šalies gyventojų išgyvena už dolerį per dieną. Tik nedidelė aukštesniosios klasės atstovų dalis turi universitetų diplomus, o dar mažesnė dalis yra įsigijusi labai vertinamą užsienietišką diplomą.
Tai ir tas faktas, kad portugalai nesusiduria su jokiomis kalbinėmis kliūtimis Angoloje, kurios valstybinė kalba yra portugalų, paaiškina, kodėl mokytojai, gydytojai, inžinieriai, agronomai čia turi tokią didelę paklausą. Bendrovės sudaro darbo sutartis pagal Portugalijos ir Angolos teisinius nuostatus ir darbuotojai iš savo gimtinės išsiunčiami į Angolą ir tampa emigrantais.
Šviesi ateitis Angoloje
„Jau nebegaliu pakęsti kalbų Portugalijoje apie krizę. Daugeliui mano kolegų portugalų reikalai eina prastyn“, – sako 39 metų Marta Gonzaga, stovėdama prabangioje „Bairro Alto“ viešbučio terasoje Lisabonoje. Per didžiulius, apvalius akinius nuo saulės ji stebi apylinkes nuo Camões aikštės iki Taguso upės.
M.Gonzaga yra vieniša mama, auginanti dvylikametę dukterį, ji žavisi senąja Lisabona ir turistus lyg magnetas traukiančia kavine „Café A Brasileira“. Ji norėtų likti čia gyventi. Tačiau ji laukia skambučio iš Angolos dėl darbo. M.Gonzaga ateitį Afrikos valstybėje mato šviesiomis spalvomis. Gegužės pabaigoje M.Gonzaga padės suorganizuoti „TEDx“ renginį Luandoje.
TED pažodžiui reiškia „Technologijos, pramogos, dizainas“. Fotografė ir reklamos profesionalė M.Gonzaga paskyrimą Angoloje vadina „laimingu atsitiktinumu“. Ji gimė 1972 metais Luandoje. Jos tėvai ir seneliai iš abiejų pusių gyveno Afrikos kolonijose, dirbo mokytojais ir valdžios pareigūnais. M.Gonzagos motina buvo žurnalistė. Po gvazdikų revoliucijos suprato, kad baltieji turi pasitraukti iš šios valstybės.
Šeima, kartu su dviem mažais vaikais, grįžo į Portugalijos sostinę. Tuo metu į Portugaliją iš Angolos grįžo dauguma iš 350 tūkst. Angoloje gyvenusių portugalų. Jos motina taip niekada ir nepriprato prie tankiai gyvenamų gimtosios šalies kvartalų.
„Portugališka svajonė“ Angoloje
Kai prieš kelis mėnesius M. Gonzaga grįžo į Luandą pirmą kartą nuo tada, kai ji ten gyveno iki trejų savo gyvenimo metų, ji neturėjo jokių sunkumų apsiprasti su kita šalimi. „Dabar viskas yra visiškai kitaip. Tačiau vis tiek labai pažįstama“, – ji sako, kad labai pasikeitė Luandos miesto centro pastatai, pastatyti prabangūs restoranai su vaizdu į vandenyną, gatvėje vyksta chaotiškas eismas bei pastatytas naujas žiedinis kelias aplink miestą. Pajutusi sodrų žydinčių medžių kvapą ji pasijuto lyg akimirksniu būtų grįžusi į vaikystę.
M.Gonzaga Angolą apibūdina kaip „portugališką svajonę“. Tačiau ji supranta, kad daugeliui vietinių gyventojų gyvenimas čia yra labai sudėtingas. Aukštas nusikalstamumo lygis ir nevaldoma korupcija atbaido daugelį Portugalijos ekonominių emigrantų vykti su šeimomis į Afriką. M.Gonzaga taip pat planuoja Luandoje praleisti 10 dienų per mėnesį ir mano, kad naujoji jos darbo vieta yra nesaugi jos paauglei dukrai.
Luandos tarptautinėse mokyklose yra labai brangios ir mažai kam prieinamos. Puodelis jogurto prekybos centre kainuoja 4 eurus, o paprasti pietūs restorane – 100 eurų žmogui.
Užsieniečiai paprastai gyvena uždarose bendruomenėse kartu su savo apsaugos tarnyba. Daugelis į darbą važiuoja su šarvuotais automobiliais ir su asmens sargybiniais. Be viso to, Luanda yra vienas brangiausių pasaulio miestų, išsinuomoti butą gerame rajone čia kainuoja 15 tūkst. dolerių per mėnesį.
Luandos tarptautinėse mokyklose yra labai brangios ir mažai kam prieinamos. Puodelis jogurto prekybos centre kainuoja 4 eurus, o paprasti pietūs restorane – 100 eurų žmogui. Todėl didelės bendrovės darbuotojams apmoka maistą ir gyvenamąją vietą.
Dauguma portugalų nori kiek įmanoma labiau sutaupyti iš savo algos Angoloje. Tokį tikslą turi ir A.Sàágua, gydymo įstaigos vadovas, jei jam pavyktų gauti viliojantį pasiūlymą Angoloje. Jis su žmona kruopščiai sudarė savo derybų strategiją. Jie susitarė, kad į Angolą jis išvyks vienas trims ar penkeriems metams, o vakarus buvusiojoje kolonijoje vyras planuoja leisti namuose su knygomis ir „Skype“ programa“.
Jo vienintelė sąlyga darbdaviui – nemokamas skrydis namo kartą per šešias savaites.
