Šį čeką, dirbusį prezidento Vaclavo Havelo komandoje, JAV akademinis leidinys „Yale Economic Review“ pavadino vienu perspektyviausių pasaulio ekonomistų.
Be pareigų Prahos universitete, T.Sedlačekas dar yra Čekijos nacionalinės Ūkio tarybos narys ir vieno didžiausių šalies bankų ČSOB ekonomikos skyriaus vadovas. T.Sedlačeko teorija susidomėjo net Prahos teatras. „15min“ skaitytojams – žurnalo „Spiegel“ interviu su T.Sedlačeku.
Visa ko pradžia – godumas
– Garsus aktorius Michaelas Douglasas filme „Volstrytas“, vaidindamas biržos maklerį, ištarė provokuojantį neoliberalizmo teiginį: „Godumas yra gerai“. Bet ar pasaulinė finansų krizė mums neprimena, kad godulys yra viena iš mirtinų nuodėmių?
– Godumas maklerį iškėlė, godumas jį ir pražudė. Senoji žmonijos istorija mums rodo, kad godumas yra ir pažangos, ir nuosmukio priežastis. Nuolatinis nepasitenkinimas ir siekimas turėti daugiau yra įgimtas gamtos fenomenas mūsų širdyse. Ir mūsų civilizacijos išraiška.
Ievos ir Adomo pirmoji nuodėmė rojuje kilo iš godumo. Smalsumas ir geismas yra seserys. Uždraustas medis buvo džiugus reginys, kurio jie geidė. Pirmoji nuodėmė turi perteklinio vartojimo išraišką. Ji nėra natūrali. Ieva užsigeidė to, ko jai visai nereikėjo. Pirmiesiems žmonėms nieko netrūko, nes jie gyveno rojuje, ir Dievas jiems suteikė geriausias gyvenimo sąlygas. Bet jiems to buvo negana. Taigi godumas yra ne tik teoriniame ekonomikos krepšyje, bet ir žmonijos istorijos pradžioje. Godumas buvo visa ko pradžia.
– Tai galima sakyti, kad žmoniją nuolat kankina egzistencinis nepasitenkinimas?
– Pasitenkinimo viršūnė niekada nebus pasiekta. Kaip ir istorijos pabaiga. Vartojimas veikia kaip narkotikai. Sotumo riba nuolat yra už horizonto. Ievos troškimas, ekonomine kalba aiškinant, buvo paklausa, kurios neįmanoma patenkinti. Na, o Adomo pasiūlymas pasiekti viską savo prakaitu nebuvo įgyvendintas.
– Tačiau žmogus nuolat stengiasi išsivaduoti iš kasdienybės rūpesčių ir pasiekti pusiausvyros harmoniją. Prisiminimai apie prarastą rojų neišsitrynė.
– Pažanga ir pasitenkinimas yra antropologinė žmonijos dilema. Abu kartu jie eiti negali. Žmonės jodinėja ant pavojingo gyvulio. Jie vadovaujasi hedonistine programa, siekdami tenkinti nuolat augančius poreikius. Mūsų visuomenės monetarizavimas stiprina iliuziją, kad visus daiktus, kurių mes trokštame, galima įsigyti.
T.Sedlačekas: Biblija moko, kad kas septinti metai laukas turi ilsėtis nuo sėjos, o po 49 metų skolas reikia nurašyti
– Vakarų valstybių skolos per pastaruosius 30–40 metų atsirado ne iš augančio trūkumo, bet iš pertekliaus?
– Auksinio vidurio filosofas Aristotelis perteklių laikė didžiausia žmonių silpnybe, o saikingumą – dorybe.
Asmeninių interesų žala
– Gerai. Bet kas yra teisingas saikas? Ekonomistai meldžiasi augimui kaip vieninteliam ir švenčiausiam stabui. Ar ūkinį aktyvumą galima palyginti su dviračiu, kai nustojus minti pedalus nukrisi?
– Aš manyčiau, kad ūkį geriau lyginti su ėjimu. Galima sustoti ir nesuklupti. Kaip tik čia slypi biblinės Šabo ekonomikos esmė. Dievas sukūręs pasaulį per šešias dienas, septintą ilsėjosi ne todėl, kad buvo pavargęs, o todėl, kad buvo padaręs gerą darbą. Biblija moko, kad kas septinti metai laukas turi ilsėtis nuo sėjos, o po 49 metų skolas reikia nurašyti. Yra teisinga, kai sakoma, kad Geriausias arba Geriausiojo medžioklė yra Gėrio priešas.
– Adamas Smithas savo garsiajame veikale „Tautų gerovė“ aprašė, kaip veikia asmeniniai žmogaus interesai ir nematoma rinkos ranka. Jei nematoma rinkos ranka viena pati galėtų užtikrinti žmonių gerovę, nereikėtų valstybės reguliavimo?
– Kai asmeniniai interesai peržengia tam tikrą ribą, jie ima grėsti laisvajai rinkai. Visuomenė remiasi trimis stulpais – 1) morale (anstatu), 2) konkurencija, 3) valstybės nustatytais rėmais. Kuo silpnesnė visuomenės moralė, tuo stipriau į viską kišasi valstybė.
Šią pamoką skausmingai išgyvena visa Rytų Europa, pasukusi dereguliacijos linkme, kurdama rinkos ekonomiką. Visuomenė, kuri remiasi tik egoizmu, be moralės, yra pasmerkta anarchijai.
– Bet juk ne ekonomistų užduotis yra formuoti etines normas?
– Bet būtent etika ir apibrėžia ekonomikos pagrindus, kurie mus veda prie gero ir teisingo gyvenimo, kokiu jį įsivaizdavo Aristotelis. Laisvoji rinka be moralės yra zombių sistema. Robotai funkcionuoja puikiai, bet pabaigoje palieka išdžiūvusią dykrą. Mes turime sugrįžti prie esmės ir kalbėti apie ekonomikos sielą.
– Tačiau toks kvazireliginis požiūris tarp jūsų kolegų ekonomistų ir tarp politikų, kuriems jūs patarinėjote, yra svetimas.
– Nėra visiškai neideologizuoto ekonomikos mokslo, tokio laisvo nuo visko. Jau pats paskelbimas, kad esate visiškai laisvas, yra ideologinė pozicija. Kiekvienas pirkimas yra moralinis sprendimas.
– Ar ekonomikos mokslas yra tik kultūros fenomenas – be jokios matematikos?
– Vieni skaičiai nieko nereiškia. Paprastas pavyzdys. Kokia buvo Vokietijoje infliacija vasario mėnesį? Po tokio klausimo iš karto seka kitas: ką tai reiškia? Ar tai gerai? Ar tai blogai? Tiesa atsiskleidžia iš konteksto. Be to, tiesa nulemta kultūriškai, etiškai, visuomeniškai, o ne tik pinigų masės.
Ne didinti, o mažinti
– O ką jūs pasakysite apie dabartinę pasaulinę krizę ir valstybių skolas?
– Į klausimą atsakysiu klausimu. Ar godus gyvenimas yra geras gyvenimas? Ar mes tokio gyvenimo norime? Ekonomikos mokslas turėtų būti mokslas apie laimę. O laimingas gyvenimas pagal Aristotelį yra patenkintųjų gyvenimas.
– Atleiskite, bet tai skamba ir banaliai, ir be galo naiviai. Ar nebijote savo kolegų būti išvadintas moraliniu apaštalu?
– Dėmesys, kurį sukėlė mano tezės, rodo priešingai. Aš manau, kad tai suprato ir politikai, ir visi pragmatikai. Tiesa, juos sunku įtikinti, kad su sistema yra kažkas blogai, kol dar bent šiek tiek auga šalies bendrasis vidaus produktas.
– Ir tam reikalinga krizė, kad jie tai suprastų?
– Krizė yra tuo gera, kad galima pateikti teisingus klausimus. Mes turime atsisveikinti su mintimi, kad ekonomikos augimas yra savaiminis gėris. Turime pakeisti pagrindinius ūkio politikos tikslus. Atsisakyti produkcijos gamybos didinimo, o koncentruotis į skolų mažinimą. Ūkio politika, kuri orientuota tik į ūkio augimą, visada bus lydima skolų.
Skolos – tai pavojinga kelionė laike, o palūkanos yra baisiausias ginklas. Kas su jomis nesusitvarko, atsiduria viduramžiškame skolų bokšte. Taip atsitiko Graikijai. Kita krizė bus mirtina.
– Jūs atstovaujate egzistenciniam požiūriui ekonomikoje. Kaip jums, filosofui, sekasi tarp ekonomistų?
– Esu kaip margas paukštis, tačiau manęs klausosi, aš dažnai kalbu visuomenei. Mūsų laikams trūksta saikingumo. Mes turime daugiau stengtis save suvaldyti. Anglų poetas Johnas Miltonas yra taip parašęs: „Kas sugeba suvaldyti pats save, savo aistras, troškimus ir baimes, tas yra daugiau nei karalius.“
