Negelbėti
Sociologijos garbės profesorius Erichas Weede siūlo grįžti prie negelbėjimo principo. Europos centrinis bankas (ECB) turėtų liautis finansavęs vyriausybes tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai.
„Graikija turėtų palikti euro zoną ir devalvuoti savo nacionalinę valiutą (30-70 proc.). Greičiausiai euro tektų atsisakyti ir Portugalijai. Kuo greičiau euro zona sumažės, taps lengviau valdoma ir konkurencingesnė, tuo geriau (ir pigiau mokesčių mokėtojui)“, – teigia profesorius.
Anot jo, bendroji rinka ir keturios laisvės turi būti išsaugotos, o euras – nebūtinai.
Draustų skolintis
Dr. Timas Evasas iš Jungtinės Karalystės pirmiausia siūlo grįžti prie nacionalinių valiutų, susietų su auksu.
„Tada skubiai liberalizuočiau visas valiutų rinkas, kad konkurencingos privačios valiutos būtų susietos su tuo, ką pasirinks vartotojas. Panaikinčiau visas centrinės bankininkystės formas ir valstybinį palūkanų normų nustatymą. Pinigų kaina ir jos koordinavimas su investavimu turėtų būti nustatomi rinkos normomis, be jokio valstybinio įsikišimo“, – teigia profesorius.
Anot jo, pagal konstituciją vyriausybės turėtų gyvuoti savo pačių lėšomis ir jos neturėtų būti leista skolintis.
Visiškai privatizuota bankinė sistema esą vestų prie geresnių, rinkos valdomų reguliavimų. Bankų direktoriams ir vyresniesiems valdytojams neturėtų būti leista valstybiniais ribotos atsakomybės įstatymais socializuoti rizikos.
Griežti reikalavimai euro zonos narėms
Rinkos ekonomikos institutas siūlo tarptautinėms institucijoms teikti paskolas prasiskolinusioms šalims mainais už struktūrines reformas, o, jei šalys jų nevykdo, tiesiog leisti bankrutuoti.
Būtinos radikalios brangių, bet neefektyvių biudžeto finansuojamų sistemų reformos – einamosiomis įmokomis finansuojama pensijų sistema, sveikatos apsaugos, švietimo sistemos.
Rinkos ekonomikos institutas taip pat siūlo reformuoti ir darbo rinką sumažinant reikalavimus, mažinti socialinį aprūpinimą, kas skatintų šalies ūkio konkurencingumą.
Būtinos griežtesnės automatinės sankcijos tiems, kurie nesilaiko fiskalinės disciplinos.
Lokalizuoti skolų problemą
„Laimei, nėra Europos skolų krizės, o yra tik krizė atskirose Europos šalyse, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto, kuris taip pat priklauso „Iniciatyvai už laisvą ir klestinčią Europą“, ekspertė Rūta Vainienė. – Krizė liečia šalis, kurioms nepavyko subalansuoti pajamų, išlaidų – iš vienos pusės, ir skolintojus, kurie per daug rizikavo ir klydo – iš kitos pusės.“
Taigi pagrindinis kylantis klausimas – kas sumokės? Europos stabilumo mechanizmas (ESM) siūlo išdalinti kaštus Europos mokesčių mokėtojams, todėl jie nebus matomi ir skaudūs kreditoriams.
„Tačiau toks sprendimas pamina pagrindinius atsakomybės principus ir pradinius susijusių šalių lūkesčius“, – sako R.Vainienė.
Skaudus, tačiau mažiau žalingesnis nei dabartinė politika, slepianti tikrąją krizės kainą, ekspertės teigimu, būtų sprendimas lokalizuoti skolų problemą. R.Vainienė siūlo ne tik restruktūrizuoti skolas, bet ir grįžti įsiskolinusioms valstybėms prie nacionalinių valiutų. Be to, šalys turėtų sumažinti savo išlaidas.
Išsaugoti bankus
Prof. Rolandas Vaubelis siūlo įsipareigoti išlaikyti bankus ir pinigų pasiūlą.
„Neturėtume išleisti mokesčių mokėtojų pinigų, kad išvengtume užsienio vyriausybių nemokumo. Vietoj to turėtume užtikrinti, kad šie valstybių nemokumo atvejai nesukeltų bankų bankrotų. Tokiu atveju vyriausybės būtų atsakingos už savo klaidas ir tai atsieitų daug pigiau, nes tik nedidelė vyriausybės skolos dalis yra laikoma bankuose. Apskaičiuoti kaštai siekia 20 mlrd. eurų. Vyriausybės galėtų perkapitalizuoti savo išmokėti negalinčius bankus“, – teigia R.Vaubelis.
