- Vokietijos kanclerė Angela Merkel visame pasaulyje giriama ir vadinama „ponia Europa“, vokiečių apklausose jos reitingai aukštesni nei bet kada anksčiau – iš dalies dėl to, kad kanclerė tarė griežtą ne planams dar daugiau Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigų skirti euro zonos pietinių valstybių gelbėjimui. Kodėl jūs manote, kad jos politika klaidinga?
- Aš žaviuosi kanclere A.Merkel kaip lydere, bet ji Europą veda neteisinga kryptimi. Euro krizei spręsti aš siūlyčiau dviejų etapų politiką – pirmiausia taupymo ir struktūrines reformas, tokias kaip Vokietijoje 2005-aisiais, po po to dar ir ekonomikos skatinimo programą. Jei Europai neparūpinsi stimulo, daugelį Europos šalių įstumsi į defliacinę skolų spiralę. O tai nepaprastai pavojinga.
- Ar naujos taupymo direktyvos tokios šalims kaip Ispanija, Italija ar Graikija yra pernelyg griežtos?
- Jos sukuria užburtą ratą. Deficitą turinčios šalys turi pagerinti savo konkurencingumą Vokietijos atžvilgiu, tad joms teks mažinti biudžetus ir karpyti algas. Dėl to sumažės pajamos iš mokesčių ir teks dar labiau taupyti, įsisukant į užburtą ratą. Rinkos neištaiso savo pačių klaidų. Paklausa arba per didelė, arba per maža. Ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas tą puikiai paaiškino pasauliui, tik kai kurie žmonės Vokietijoje jo nesiklauso. J.M.Keynesas paaiškino labai gerai – kai paklausa per maža, valstybė privalo stimuliuoti ekonomiką.
- Galų gale Vokietijai, ekonomiškai stipriausiai šaliai, teks nešti didžiausią tokių programų naštą. Nemažai vokiečių nebesutinka to daryti. Kodėl vokiečiai dabar turėtų duoti daugiau pinigų valstybėms, kurios akivaizdžiai nepaisė euro stabilumo kriterijų?
- Tai labai teisuoliška pozicija iš Berlyno pusės. Ir ne visiškai teisinga, nes Vokietija viena iš pirmųjų sulaužė euro zonos taisykles.
Vokiečiai taip pat nėra nekaltos avelės. Stabilumo pakto taisykles sulaužė visi.
- Vokietija kelis kartus viršijo nustatytą trijų procentų biudžeto deficito ribą, tačiau Graikija nuosekliai melavo apie savo finansus. Ar jūs rimtai norite lyginti Vokietiją ir Graikiją?
- Vokiečiai taip pat nėra nekaltos avelės. Stabilumo pakto taisykles sulaužė visi, o tai reiškia, kad nebuvo pasirūpinta efektyviu taisyklių vykdymo mechanizmu.
- Kodėl manote, kad reikia duoti dar daugiau pinigų krizės ištiktoms šalims?
- Brėžkime perskyrą tarp Graikijos ir likusių euro zonos narių. Graikijos atvejis išskirtinis – čia visa, kas galėjo nutikti blogiausio, ir nutiko. Graikai žvėriškai piktnaudžiavo naryste Europos Sąjungoje. Kai buvo išrinktas (buvęs) Graikijos ministras pirmininkas Georgios Papandreou, pasiūlęs reformų planą ir atskleidęs ankstesnės vyriausybės piktnaudžiavimus, graikai turėjo mokėti žvėriškai dideles palūkanas, kad išgelbėtų Graikiją.
Jis stengėsi kiek galėjo, bet to nepakako ir politinė dinamika nuo to laiko ėjo tik prastyn. Galingos verslo grupuotės nori savo mokesčių skolas mokėti drachmomis, o ne eurais, ir joms priklauso daug laikraščių. Kitos Europos šalys elgėsi daug geriau. Pavyzdžiui, Ispanija pabaigė nekilnojamojo turto bumą su santykinai mažesne skola ir dabar turi net geriau prižiūrimą bankininkystės sistemą nei Vokietija.
- Vokietijos vyriausybė tvirtino, kad krizės ištiktas valstybes imtis skaudžių reformų privers tik aukštos palūkanų normos. Jei euro zonos valstybės skirs daugiau paramos, palūkanų normos smuks ir sumažės spaudimas imtis reformų. Kas tame negerai?
- Dabar didžiausia problema yra ne italų ar graikų politikų nekompetencija, o žvėriškai aukštos palūkanų normos. Graikijos pavyzdys tą puikiai parodė. Vokietija padarė klaidą gelbėjimo operacijoje, pasiūlydama paskolą už žvėriškas palūkanas, kurios įstūmė Graikiją į skolas. Štai kodėl šiandien Graikijos nebeįmanoma išgelbėti.
- Tačiau būtent „pigių pinigų“ gausa ir sukėlė pastarąją finansų krizę. Ar nekartotume tos pačios klaidos užtvindę krizės ištiktas šalis naujais milijardais?
- Žinau, atrodo, kad kartojame lygiai tą pačią klaidą. Tačiau palyginkime padėtį pasaulio finansų rinkose su slystančiu automobiliu. Kai mašina ima slysti, pirmiausia reikia pasukti vairą slydimo kryptimi. Ir tik suvaldęs automobilį gali vėl grįžti į vėžes.
Krizė dar nesibaigė ir mums teks išleisti dar daugiau biudžeto pinigų, kad sustabdytume šį slydimą. Tik tada galėsime keisti kryptį.
Pasaulio ekonomika išgyveno 25 metų bumą. Po to 2008-aisiais prasidėjo krizė. Finansų rinkos žlugo ir turėjo būti gaivinamos milžiniškomis valstybių įsikišimo priemonėmis. Euro krizė yra tiesioginis 2008-ųjų griūties padarinys. Krizė dar nesibaigė ir mums teks išleisti dar daugiau biudžeto pinigų, kad sustabdytume šį slydimą. Tik tada galėsime keisti kryptį. Kitaip pakartosime tas klaidas, kurios įstūmė Ameriką į 1929-ųjų depresiją. Angela Merkel to paprasčiausiai nesupranta.
- Per savo fondus jūs investavote ne vieną milijardą į finansų rinkas. Ar nebūtų įžūlu suabejoti, kad galbūt jūsų duodami euro krizės sprendimo patarimai atitinka jūsų asmeninius interesus.
- Aš suprantu tokias abejones ir manau, kad jūsų klausimas visiškai teisėtas. Bet aš iš principo duodu patarimus, kurie tarnauja ne mano asmeniniams, o bendriems interesams. Manyčiau, kad iki šiol dėl to abejonių nekilo.
- Bet jūs, pavyzdžiui, raginate mažinti palūkanų normas arba parūpinti „pigių“ pinigų. Abu šie žingsniai jums kaip investuotojui būtų naudingi.
- Tai tiesa. Tačiau būtų naudingi ir kitiems investuotojams bei padėtų išsaugoti pasaulio finansų sistemą. Ta prasme man išties rūpi mano paties interesai. Tačiau aš jau pasitraukiau iš veiklos ir pats nebevaldau fondo. Vis dėlto aš manau, kad galbūt suprantu finansų sistemą geriau nei dalis valdžioje esančių žmonių. Tad kaip pilietis jaučiu turintis teisę duoti patarimą. Aš bandau įtikinti, kad mano remiama politika yra geresnė, ne tam, kad uždirbčiau pelno. Aš savo patarimuose iš principo viešą gėrį iškeliu aukščiau savo asmeninių interesų.
- Jūs, kaip ir daugelis amerikiečių ar JAV vyriausybė, norėtumėte, kad euras būtų išgelbėtas užpilant ant problemos dar daugiau pinigų. Kodėl JAV nedidina savo paramos per Tarptautinį valiutos fondą?
- TVF išvis nėra būtinybės įtraukti. Tai tik Europos ir ypač Vokietijos – nes Vokietija vadovauja – politikos nesėkmės rezultatas. Europa apskritai yra išorinės pusiausvyros būklės ir turėtų sugebėti pati išsispręsti savo vidaus problemas.
- Jūs ne kartą raginote išleisti euro obligacijų. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäube į tai atsakė: „Euro obligacijos duoda blogas paskatas, nes tada „leidi pinigus, kurių neturi, kad apmokėtum kitų sąskaitas.“
- Tokie žmonės kaip W.Schäube nesuvokia, kad dabar žiauriai prasiskolinusios šalys turi vieną milžinišką kliūtį: jos įsiskolino užsienio valiuta – euru. Jos jo nekontroliuoja, todėl yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir Lotynų Amerikos šalys devintojo dešimtmečio pradžioje, kai įsiskolino doleriais. Tokia padėtis ten atnešė prarastąjį dešimtmetį. Dabar prarastasis dešimtmetis gresia ir Europos Sąjungai. Todėl mums ir reikia euro obligacijų bei naujos ES fiskalinės sutarties.
- ES jau turėjo fiskalinę sutartį, tiesiog jos taisyklių nebuvo laikomasi. Kas pasikeistų sudarius naują sutartį?
- Anksčiau nebuvo mechanizmo priversti laikytis taisyklių. Skolinantis euro obligacijomis, didžioji finansavimo dalis tektų vienodomis sąlygomis Ispanijai ir Vokietijai. Bet jei ispanai norėtų pasiskolinti daugiau, tą turėtų daryti leisdami ispaniškas obligacijas ir tai būtų nepaprastai brangu. Euro obligacijos sukurtų mechanizmą, leisiantį kontroliuoti, kiek skolinasi kiekviena atskira šalis.
- Bet vokiečių politikai stoja piestu prieš euro obligacijas.
- Jau nebe. Žinoma, buvęs finansų ministras Peeras Steinbrückas sakydavo: „Euro obligacijos? Jokiu būdu.“ Šiandien socialdemokratų sunkiasvoris Frankas Walteris Steinmeieris sako tą patį, ką ir aš – kad A.Merkel siūlomos priemonės euro krizei spręsti yra būtinos, tačiau nepakankamos.
Europai greitai teks pumpuoti dar daugiau milijardų į Graikiją, kad išvengtų staigaus jos nemokumo.
- P.Steinmeieris dabar nėra valdžioje.
- Tenoriu pasakyti, kad opozicija euro obligacijoms jau nebėra visos Vokietijos pozicija. Tai tik dabartinė konkrečios šiuo metu valdžioje esančios vyriausybės pozicija.
- Ką reikėtų daryti su Graikija?
- Europai greitai teks pumpuoti dar daugiau milijardų į Graikiją, kad išvengtų staigaus jos nemokumo. Aš manau, kad pinigų bus surasta, nes ES dar tinkamai nepasiruošė Graikijos bankrotui. Netvarkingas nemokumas atneštų tiek žalos, kad būtų naudingiau dabar sumokėti, o bankrotą nukelti į ateitį.
- Jei Graikija taptų nemoki dabar, ar užkratas neišvengiamai pasiektų ir kitas euro zonos šalis?
- Italijos ir Ispanijos vyriausybės galėtų būti apsaugotos ilgalaikio refinansavimo operacija, kurią parūpino Europos centrinis bankas. Bet aš nerimauju dėl bankų ir bankų indėlių. Jei graikų indėlininkai praras pinigus, gali nepavykti užkirsti kelio masiniam indėlių atsiėmimui iš Italijos ir Ispanijos bankų – o taip galų gale gali iširti ir visa euro zona.
- JAV, kurios taip mėgsta dalinti patarimus europiečiams, ir pačios yra ne geriausios formos. „Okupuokime Volstrytą“ judėjimas atkreipė dėmesį į milžinišką socialinę nelygybę Amerikoje. Ką jūs, kaip pasaulinio garso investuotojas su didesniu nei 22 mlrd. dolerių turtu, manote apie šį judėjimą?
- Aš suprantu jų pyktį, nes jie yra aukos. Investuotojai Volstryto investiciniuose bankuose susigriebė visą naudą, kai bankai dirbo pelningai. Bet kai tik jie prarasdavo daug pinigų, nuostolius būdavo priversta prisiimti valstybė. Tai labai neteisinga ir nuostolius patyrusių žmonių – jie neteko darbų ir turėjo mokėti didesnius mokesčius – skundai yra labai teisėti.
- Ar jūs pritariate ir idėjai – kurią iškėlė okupuotojų judėjimas – kad turtingi žmonės kaip jūs turėtų mokėti didesnius mokesčius?
- Taip. Todėl aš neremiu respublikonų, norinčių mane apsaugoti nuo mokesčių mokėjimo.
- Koks yra dabartinis jūsų mokesčių tarifas?
- Mano mokesčių tarifas yra palyginti žemas, bet tik todėl, kad aš kasmet 50 proc. savo pajamų skiriu savo fondui.
- Jei remiate didesnius mokesčius, kodėl tiesiog jų nemokate, užuot atidavęs pinigus savo fondui?
Jei kiekvienas turtingas žmogus 50 proc. savo turto atiduotų labdarai, tikrai nesakyčiau, kad reikia jiems didinti mokesčius.
- Nes manau, kad mano fondas juos naudoja efektyviau nei šalies vyriausybė. Šiaip ar taip, mokesčius aš moku.
- Iš esmės sakote, kad esate gudresnis už vyriausybę.
- Na, aš turiu didesnę veiksmų laisvę nei biurokratija. Be to, man labiau rūpi tikslai, kuriuos remiu.
- Bet kaip tada galite staiga sakyti kitiems turčiams, kad jie turėtų mokėti didesnius mokesčius?
- Jei kiekvienas turtingas žmogus 50 proc. savo turto atiduotų labdarai, tikrai nesakyčiau, kad reikia jiems didinti mokesčius.
- Esate ištikimas Demokratų partijos rėmėjas, tačiau neseniai pareiškėte, kad tarp galimo respublikonų kandidato į prezidentus Mitto Romney ir Baracko Obamos nėra didelio skirtumo. Ar kalbėjote rimtai?
- Pacituota buvo tik nedidelė mano atsakymo dalis. Kiekvienas iš jų su savimi atsivestų skirtingus žmones ir nominuotų kitokius teisėjus. Tačiau ir be to aš nepaisiau kai kurių svarbių jų skirtumų. Pavyzdžiui, B.Obama norėtų didesnių mokesčių nei M.Romney. Štai kodėl mano kolegos investicinių fondų savininkai palaiko M.Romney, o ne B.Obamą.
- Jis jiems imponuoja ir tuo, kad išdidžiai pabrėžia savo kaip verslininko pasiekimus. Ar šiuo didelių socialinių įtampų laikotarpiu kitu JAV prezidentu derėtų išrinkti rizikos kapitalistą?
- M.Romney tvirtina žinantis, kaip kurti darbo jėgas, tačiau savo investicijomis į privačias akcijas jis greičiausiai sunaikino daugiau darbo vietų nei sukūrė, nes siekė maksimizuoti pelną.
- Ar ketinate kovoti su M.Romney ir remti prezidentą B.Obamą milijonais dolerių, kaip darėte praeitos kampanijos metu?
- Ne,ketinu aukoti taip pat dosniai.
- Esate nusivylęs B.Obama?
- Greičiau praradęs iliuzijas. Jis yra veikiau sekėjas nei vedlys – daug prastesnis lyderis nei, tarkime, A.Merkel. Bet ir ji Europą vedą klaidinga kryptimi. Todėl aš bandau priversti ją apsigalvoti. Aš vis dar tikiu, kad vokiečius galima perkalbėti argumentais.
