Miuncheno oro uosto autobusas stabteli miesto centre ir išleidžia keleivius. Tarp išlipančių iš autobuso – ispanai Jose Sandino ir Juanas Alberto Fuente. Abu vyrai – trisdešimtmetį perkopę inžinieriai iš Malagos, esančios pietinėje Ispanijos dalyje. Jose ir Juanas turi ilgesnę nei dešimties metų darbo praktiką, tačiau Ispaniją užklupus ekonominei krizei, abu jie liko bedarbiai. Todėl buvo priversti tapti imigrantais.
Išlipę miesto centre, Jose ir Juanas nužingsniavo iki centrinės Miuncheno traukinių stoties informacijos centro, kur pirmą sykį išbandė savo negausias vokiečių kalbos žinias. Po ilgos kelionės ir klaidžiojimo Miuncheno gatvėse, jie galiausiai surado savo naujuosius laikinus namus – didžiulius jaunimo nakvynės namus.
Kambarys, kuriame apsigyveno ispanai – mažas ir tuščias. Jame stovi tik dvi medinės lovos, stalas ir spinta. Jose pasakojo, kad dabar sunku patikėti, tačiau dar visai neseniai konsultacijų bendrovė, kurioje jis dirbo Ispanijoje, mokėjo jam didelį atlyginimą. Tačiau krizė pakirto statybų sektorių, o netrukus ir sektorių, kuriame dirbo vyras. Sėdėdamas ant lovos jis sakė negalįs patikėti, kad vos prieš kelias valandas atsisveikino su savo mergina ir šeima.
Jei išsiunti daugybę gyvenimo aprašymų ir niekas net nepaskambina tau ir nepasikviečia į interviu, turi pats vykti ieškoti darbo. Negali tiesiog sėdėti nuleidęs rankas.
„Šis žingsnis buvo sudėtingas, – pasakojo jis. – Mano mergina laukiasi ir dabar yra viena. Mūsų kūdikis gims liepą. Tuomet jie abu atvyks pas mane. Čia mes nieko nepažįstame ir nieko nežinome!“
Jose Miunchene kol kas pažįsta vienintelį žmogų – savo kelionės draugą Juaną. Vyrai susipažino per intensyvius vokiečių kalbos kursus Malagoje ir nusprendė išvykti laimės ieškoti kartu.
Alberto sako galėjęs neribotą laiką gyventi su tėvais, žinodamas, kad juo bus pasirūpinta, tačiau tai nebuvo jo gyvenimo tikslas. „Jei išsiunti daugybę gyvenimo aprašymų ir niekas net nepaskambina tau ir nepasikviečia į interviu, turi pats vykti ieškoti darbo. Negali tiesiog sėdėti nuleidęs rankas“, – kalbėjo vyras.
Po pirmųjų kelių savaičių Vokietijoje abu ispanai pasakojo, kad vokiečių bendrovės buvo sužavėtos jų gyvenimo aprašymais, tačiau liepė susisiekti su jomis po to, kai jie jau kalbės vokiškai. Taigi šiuo metu vyrai stengiasi kaip įmanoma greičiau išmokti vokiečių kalbą.
Vyksta į šiaurę
Nedarbas gerą išsilavinimą turinčius ispanus, kaip antai Jose ar Juanas, iš šalies veja dešimtimis tūkstančių. Šiuo metu iš Ispanijos išvyksta daugiau žmonių nei į ją atvyksta. Tai – pirmą sykį per daugiau nei per vienos kartos gyvenimą vykstantis reiškinys.
Didžiosios dalies ispanų emigrantų pagrindinis tikslas – Vokietija. Tačiau tai nėra lengvas tikslas.
„Emigraciją į šiaurę vargu ar galima pavadinti valso šokimu“, – BBC sakė ilgą laiką Miunchene gyvenanti ispanė Cristina Rico. Pasak jos, nepasiruošusiems ispanams dažnai nepavyksta pasiekti savo tikslo.
Gerdama arbatą Miuncheno kavinėje moteris pasakojo, kad daugybė ispanų girdėjo, kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel praėjusiais metais pakvietė darbininkus atvykti į Vokietiją, nesuprasdami ką tai išties reiškia. „Ispanai turi iškreiptą įsivaizdavimą apie galimybes Vokietijoje susirasti darbą, – kalbėjo Cristina. – Jie mano, kad tai lengviau, nei išties yra. Mačiau žmonių, kurie vos atvykę čia apsisuko ir sugrįžo namo. Jie turėjo diplomus, tačiau nekalbėjo nei anglų, nei vokiečių kalbomis.“
Moteris pasakojo, kad per pastaruosius metus ji gavo tiek daug elektroninių laiškų iš darbo neturinčių ispanų, smalsavusių apie Vokietiją, kad socialiniame tinkle „Facebook“ įkūrė grupę, pavadintą „Ispanai Miunchene“. Čia kasdien žmonės užduoda klausimus apie darbus, gyvenamąjį būstą, sveikatos apsaugą, vokiečių kalbos kursus ir diplomus.
Vokietijoje net norint dirbti mažai įgūdžių reikalaujančius darbus, reikia turėti specialų apmokymą. Cristina pasakojo, kad, pavyzdžiui, tam, kad dirbtum gyvūnų parduotuvėje, turi įrodyti, jog buvai tinkamai apmokytas šiam darbui.
Kultūriniai skirtumai
22-ejų ispanė Patricia Cigala į Vokietiją atvyko prieš tris mėnesius ir įsidarbino maistą ir gėrimus tiekiančioje bendrovėje. Mergina pasakojo, kad vienas iš didžiausių iššūkių jai buvo priprasti prie to, kaip vokiečiai bendrauja tarpusavyje. „Kartais, būdamas netoliese savo pažįstamo namų, nori pas jį užsukti iš anksto jo neįspėjęs, – kalbėjo ji purtydamam galvą. – Nedarykite to!“
Patricia pasakojo, kad Ispanijoje draugai ir kaimynai nuolat lankosi vieni pas kitus neįspėję. Jie ne tik yra laukiami, bet ir visada pavaišinami kava, alumi ar bet kuo, kas būna po ranka. „Čia pasimatymą ar susitikimą turi paskirti, – kalbėjo ji. – Ir dėl šių susitikimų reikia susitarti prieš kelias dienas ar net savaites.“
20-metė auklė Ana Abad iš Madrido Miunchene gyvena jau metus ir pasakojo labai susidraugavusi su vokiečiais. „Iš pradžių vokiečiai atrodo labai uždari, – kalbėjo ji. – Tačiau galiausiai suvoki, kad jie visai nėra šalti. Čia susiradau tikrų, gerų draugų.“
