Graikijos tragedija pasiekė finišo tiesiąją – akivaizdu, kad šiemet arba kitąmet Graikija turės bankrutuoti ir palikti euro zoną.
Tai, kad skyrybos su euro zona yra nukeltos po parlamento rinkimų Graikijoje, šalyje nieko nepakeis ir ekonomikos augimo neatkurs, nes nauja valdžia yra taip pat įsikibusi į nepasiteisinusią taupymo ir struktūrinių reformų politiką. Graikija yra įstrigusi nemokumo, nekonkurencingumo, deficito ir nuolat gilėjančios recesijos rate. Vienintelis kelias, vedantis iš šio rato, yra tvarkingas bankrotas ir išėjimas iš euro zonos, kurį turėtų koordinuoti ir finansuoti Europos centrinis bankas, Europos Sąjunga ir Tarptautinis valiutos fondas. Taip, tikėtina, sumažėtų šių skyrybų kaina tiek Graikijai, tiek euro zonai.
Pastarasis finansinės paramos paketas Graikijai tikrai neleido lengviau atsikvėpti. Nepaisant to, kad sumažėjo šalies skolos našta, valstybė vis tiek negali artimiausiu metu sukurti ekonomikos augimo ir atkurti šalies konkurencingumo. O be augimo skolos našta bus netvari. Tuo metu visos priemonės, kurios galėtų atkurti šalies konkurencingumą, reikalauja valiutos nuvertėjimo.
Viena išeičių – smarkus euro nuvertėjimas, yra mažiausiai įmanoma, nes Vokietija yra stipri, o Europos centrinis bankas nevykdo agresyvios monetarinės politikos. Taip pat sunkiai tikėtina, kad bus mažinamas darbo užmokestis, o struktūrinėmis reformomis bus siekiama, kad našumas augtų smarkiau nei atlyginimai. Tokiu būdu Vokietijai prireikė 10 metų, kad atkurtų savo konkurencingumą. Graikija tuo metu negali gyventi recesijoje dar dešimt metų. Vidinė devalvacija – kainų ir atlyginimų kritimas, Graikijai reikštų penkerių metų gilią recesiją.
Taip Graikija dar kartą turėtų restruktūrizuoti savo skolą. Tai reikštų, kad privatūs investuotojai ir toliau būtų priversti rėžti Graikijos skolas, taip pat būtų paskelbtas palūkanų mokėjimo moratoriumas.
Procesas, žinoma, būtų trauma ne tik Graikijai. Europos pagrindinių finansinių institucijų kapitalas labai smarkiai sumažėtų. Per naktį Graikijos vyriausybės, bankų ir kompanijų įsipareigojimai smarkiai ūgtelėtų. Tačiau šias problemas galima išspręsti. Tą padarė Argentina 2001 metais, tai ji savo skolas doleriais pavertė į skolas pesetus. JAV kažką panašaus padarė 1933 metais, kai dolerio vertė buvo sumažinta 69 proc. ir atsisakyta aukso standarto.
Jei nė vienas šių kelių neįmanomas, vienintelė liekanti išeitis – palikti euro zoną. Grįžimas prie nacionalinės valiutos ir smarkus jos nuvertinimas greitai atkurtų šalies ekonomikos augimą ir konkurencingumą.
Jei Europos bankai būtų rekapitalizuoti tinkamai ir agresyviai, šį procesą jie iškentėtų. Rekapitalizuoti reikėtų ir Graikijos bankus – tam reikėtų tiesioginių Europos finansinio stabilumo fondo ir Europos finansinio mechanizmo injekcijų.
Kai kurie sako, kad Graikijos bendrasis vidaus produktas augtų mažiau tuo atveju, jei ji paliktų euro zoną. Tačiau tai padėtų šalies ekonomikos augimą atkurti tuojau pat ir taip išvengti kelerius metus truksiančios recesijos.
Graikijos nacionalinės valiutos devalvacija euro zonos prekybai smarkiai neatsilieptų, nes Graikijos BVP sudaro vos 2 proc. visos euro zonos ekonomikos.
Tie, kurie aiškina, kad Graikijos išėjimas iš euro zonos užkrės kitas valstybes, yra akli. Kitos periferinės šalys jau susidūrė su panašiomis į Graikijos problemomis. Pavyzdžiui, Portugalija anksčiau ar vėliau greičiausiai turės restruktūrizuoti savo skolas ir taip pat palikti eurą. Italijai ir Ispanijai reikės finansinės pagalbos nepriklausomai nuo to, ar Graikija paliks euro zoną.
Tarptautinio valiutos fondo, Europos stabilumo mechanizmo ir Europos centrinio banko finansinės injekcijos, Graikijos išėjimo atveju, galėtų apsaugoti kitas periferines šalis ir bankus nuo galimo poveikio. Tačiau nepriklausomai nuo to, ką darys Graikija, Europos bankai turės būti rekapitalizuoti.
Nors Graikijos išėjimas iš euro zonos ir sukeltų didelį ekonominį skausmą, tačiau netvarkinga ir lėta Graikijos griūtis yra žalingesnė tiek ekonomikai, tiek visuomenei.
