Kinijos modernizacija turi ir savo juodąją pusę: menkaverčius saugumo standartus ir didelę korupciją. Kaip rašo „The Economist“, toli gražu ne tokios pasigėrėtinos, kaip skelbiama oficialiai, yra ir privatizuotos šalies įmonės.
Valdant Mao, viskas buvo paprasta. Viską kontroliavo Vyriausybė, ir šalis ritosi į duobę. Tačiau tos dienos praėjo. Nuo 1993 metų Pekinas skatina politiką, skirtą valstybės nuosavybėje esančių įmonių veiklos principų keitimui.
Nuo 1995 iki 2001 metų valstybės nuosavybėje esančių ir valstybės kontroliuojamų įmonių skaičius sumažėjo beveik dviem trečdaliais (nuo 1,2 mln. iki 480 tūkst.). Miesto darbuotojų proporcija valstybės sektoriuje nukrito beveik perpus (nuo 59 iki 32 proc.).
Tačiau ši politika taip pat sukūrė didžiulę įvairovę „mišrių įmonių“. Kinijoje yra rinkos sričių, kurias vyriausybė laiko strateginėmis: tokios kaip bankininkystė, telekomunikacijos ar transportas. Šių sričių firmos gali būti pardavusios mažą dalį rinkos privatiems investuotojams, tačiau jos funkcionuoja kontroliuojant valstybei. Tokios veiklos pavyzdžiu galėtų būti Kinijos Statybų bankas (didžiulis infrastruktūros projektų finansuotojas). Iškart po to seka kooperacija privačių (dažniausiai užsienio) kompanijų ir Kinijos valstybės užnugarį turinčių organizacijų. Dažniausiai užsienio firmos siekia diegti tam tikras technologijas, o kompanijos vietinis partneris suteikia galimybę įeiti į Kinijos rinką. Kompanijų susijungimas dažniausiai pastebimas tokiose srityse kaip mašinų gamyba, logistika arba agrokultūra.
Trečioji firmų grupė renkasi būti visiškai privačios. Tokių kompanijų vadovai nėra politikų paskirti asmenys, todėl sulaukia apdovanojamo už komercinę sėkmę, o ne už politinius pasiekimus. Tačiau bet kuriuo atveju tokios firmos yra dažnas taikinys valstybei, kuri siekia kištis į jos veiklą. Jeigu kompanija yra privilegijuota, valstybės nuosavybėje esantys bankai teiks joms pigias paskolas ir biurokratai apgaudinės jų užsieniečius konkurentus. Toks kišimasis dažnai pasitaiko energetikos ir interneto rinkose.
Ketvirtoji privilegijuotų Kinijos firmų grupė yra aprūpinama vietinės vyriausybės investicijomis iš savivaldybei priklausančio jungtinio kapitalo arba privačių nešališkų fondų. Tokie fondai dažniausiai remia verslą, kuris dirba technologijų srityje arba samdo vietinius darbuotojus.
Šios firmos, kurioms daroma įvairiausia valstybės įtaka, turi keletą kozirių. Jos investuoja kantriai, neįgyvendindamos trumpo termino fondų biržos reikalavimų. Jos padeda Vyriausybei vykdyti ilgo termino tikslus, tokius kaip alternatyvų ieškojimas iškastiniam kurui. Tokios firmos stato kelius, tiltus, užtvankas, uostus ir geležinkelius, kurių Kinijai reikia, kad išlaikytų spartų ekonomikos augimą.
Kaip bebūtų, valstybės viršenybė rinkoje turi savo kainą. Pirmoji yra korupcija. Kai vietiniai didieji tūzai pasirašinėja sutartis su firmomis, kurias jie patys valdo, kyšininkavimas plinta kaip paukščių gripas. Kartais susikooperavusios firmos daro didelę aferą ir perkelia darbą subtiekėjams su ribotu dėmesiu standartams. Antroji problema yra ta, kad didelės, valstybės užnugarį turinčios įmonės išstumia mažąsias įmones iš rinkos. Jos suryja kapitalą, kurį Kinijos privačios firmos galėtų panaudoti daug efektyviau. Įspūdingai didelės skolos galiausiai taps Kinijai pražūtingos.
Mažosios privačios firmos dažnai nėra tikros, ar tai, ką jos daro, apskritai yra legalu. Vietinės vyriausybės korporacijų fondų kilimas sukuria dar daugiau galimybių piktnaudžiavimui. Kai kurie iš tokių fondų investuos išmintingai, tačiau didžioji dauguma sieks nekomercinių tikslų, tokių kaip nereikalingų darbo vietų kūrimas arba draugų finansinės būklės pagerinimas.
Jokia iš anksčiau išvardintų problemų nesustabdė Kinijos augimo svaiginančiu tempu. Tačiau augimo kokybė turi reikšmės, kaip kad pastebėjo Džedziango miesto viduriniosios klasės protestuotojai. Kinijos vadovai turėtų saugotis nematomos šalies kapitalizmo kainos.
