Iš tiesų 160 mlrd. dolerių kapitalą turinti bendrovė valdo kelias itin stiprias dukterines įmones, įskaitant energetikos kompanijas, kurios valdo Rusijos eksporto vamzdynus. Bendrovė turi galimybę milijonus Europos gyventojų palikti šalti, kaip kad tai buvo padaryta su Ukraina 2006 ir 2009 metais. „Gazprom“ taip pat priklauso kelios žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui, NTV – populiarus televizijos kanalas, anksčiau kritikavęs Maskvą, o dabar tapęs V.Putino advokatu. „Gazprom“ pelnas sudaro apie 10 proc. visos Rusijos bendrojo vidaus produkto (BVP).
Tačiau dabar V.Putinui pradedant savo šešerių metų prezidento kadenciją, „Gazprom“ jau nebėra tokia pati įmonė, kokia ji buvo prieš ketverius metus. Nepaisant geriausių Kremliaus pastangų, Rusijos dujų rinka tampa liberalesnė. Artimiausiais metais „Gazprom“ nebegalės išlikti energetikos verslo aukštumose, taigi ir V.Putinas negalės laikyti „Gazprom“ pagrindine savo jėga.
„Gazprom“ gimė iš sovietų naftos ir dujų ministerijos 1989 metais. Tuo metu 45 metų V.Putinas buvo užsiėmęs – gynėsi savo daktaro disertaciją. Tuomet dabartinis Rusijos lyderis pabrėžė – šalies sėkmė priklausys nuo to, kad pavyks sukurti nacionalines energetikos čempiones.
Į valdžią 2000 metais atėjęs V.Putinas to ir griebėsi. Vos prisiekęs jis paskyrė Dmitrijų Medvedevą „Gazprom“ valdybos pirmininku, kiek vėliau Aleksejus Milleris buvo paskirtas kompanijos valdymo komiteto pirmininku. Milleris, tarptautinės politikos patarėjas, buvo smarkiai kritikuojamas – esą neišmanė Rusijos naftos ir dujų rinkos. Nesvarbu. Taip Putinas sukūrė savo klaną.
Putino valdymo metais Dūma sustiprino „Gazprom“ pozicijas garantuodama bendrovei išskirtinę licenciją dujų eksportui. Kremlius taip pat pasirūpino, kad „Gazprom“ tą galėtų daryti pigiau. 2003–2010 metais kompanijos pajamų dalis, kuri keliaudavo į šalies biudžetą, sumažėjo nuo 26 iki 16 proc. V.Putinas pro pirštus žiūrėjo į „Gazprom“ monopolinį priėjimą prie vamzdynų. Tik Kremliaus dosnumas lėmė, kad „Gazprom“ išaugo į pasaulio vieną didžiausių gamtinių dujų tiekėjų.
Tačiau tai nereiškia, kad „Gazprom“ gyveno ramiai. 2000 metais įmonė jau susidūrė su nemenka problema – Vakarų Sibire mažėjo išgaunamų gamtinių dujų kiekis. Lengviausiai prieinamos dujos jau buvo išgautos. 2006 metai V.Putinas sugalvojo pakelti dujų kainas ir galų gale sulyginti jas su europinėmis. Per pastaruosius metus „Gazprom“ tiekiamų dujų kaina kilo vidutiniškai 15 proc. kasmet. Šis dujų branginimas kompensavo augančias „Gazprom“ dujų gavybos sąnaudas.
Tuo pat metu V.Putinas ragino kitas Rusijos energetikos kompanijas (tas, kurių sąnaudos buvo mažesnės), didinti produkcijos kiekį. Akivaizdu, kad Putino idėja buvo remti „Gazprom“ ir auginti ekonomiką bei sumažinti šalies priklausomybę nuo eksporto. Bet kokį dujų trūkumą „Gazprom“ gali užpildyti nepriklausomi dujų gamintojai. Svarbu, kad tik nesumažėtų „Gazprom“ dalis rinkoje. Galų gale iš nepriklausomų įmonių tikėtasi, kad jos spaus „Gazprom“ dirbti efektyviau.
Tačiau neišdegė. Putino ėjimas sumenkino „Gazprom“ poziciją ir liberalizavo dujų rinką.
Pirma Putino klaida buvo ta, kad tokios nepriklausomos įmonės kaip „Novatek“ ar „Itera“ buvo reguliuojamos ne to paties reguliuotojo kaip „Gazprom“. Jos galėjo nustatyti gamtinių dujų tarifą, artimą laisvosios rinkos tarifams.
Taigi Putinas sukūrė tokią rinką, kur „Gazprom“ bus priverstas dujas pardavinėti tokiomis kainomis, kokios bus prieinamos vartotojams. Vartotojai daugiausiai bus linkę mokėti 35 proc. daugiau nei pramonės vidurkis.
