Molėtų rajone, Kazlų kaime, ūkininkas Tomas Juozapas Gintila, padedamas dukros K.Baltrušaitienės, jau ketverius metus puoselėja kaimo turizmo sodybą. Turizmo sezonas trumpas, todėl šį sausį ūkininkas su dukra pasiryžo išbandyti naują verslą – auginti afrikines Helix aspersa maxima sraiges.
Lietuviai jas paprastai veisia rūsiuose, tvartuose, apleistose fermose, kurias apkamšo vata ir apklijuoja celofanu, tačiau Kazlų kaime sraigės žiemą ir pavasarį gyvena „apartamentuose“ – naujame mediniame name gamtos apsuptyje, o birželį persikelia į „vasarnamį“ – milžinišką tunelį.
Išlaidos – šimtai tūkstančių
Pasak K.Baltrušaitienės, Europos Sąjunga kol kas neremia sraigių ūkių. Lietuvos bankai skeptiškai žiūri į šį verslą – verslininkais patikėjo tik Šiaulių bankas, kuris suteikė kreditą pasistatyti ir įsirengti 300 kv. m ūkinį pastatą. Kitus pinigus teko sukrapštyti patiems.
„Savomis lėšomis iš karto visko gerai padaryti negalėtum, pradėtum nuo tų tvartelių, kaip daugelis Lietuvos sraigių augintojų. Taip jie murkdosi daug metų, kol galų gale išgali kažką geresnio susiręsti. Tikras verslininkas pinigų turi turėti iš karto – kad galėtų vystyti verslą. Apyvartinių lėšų mums trūksta ir dabar, nes investicijos didelės – pradedi auginti žiemą, o sraigės užauga tiktai rudenį“, – aiškino K.Baltrušaitienė.
Vien į motininių sraigių bandą buvo investuota ne viena dešimtis tūkstančių litų. Dar pašarai, darbo jėga, tunelių lauke įrengimas – taip susidarė 100 tūkst. Lt. Į šią sumą neįskaičiuotos išlaidos ūkinio pastato statyboms ir įrengimui.
Dirbtinai sukurta aplinka
Ūkininkas su dukra savo sraigėms turėjo sukurti specialų mikroklimatą. Jie įrengė geoterminį šildymą, kad nuolat būtų šildomos grindys, nes afrikinėms sraigėms ir jų kiaušinėliams inkubatoriuose reikia nuo 18 iki 25 laipsnių šilumos. Nakties metu temperatūra gali būti keliais laipsniais žemesnė.
Drėgmė patalpose turi būti ne mažesnė nei 70–80 proc., o tam reikalinga drėkinimo sistema. Taip pat teko statyti rekuperatorių, nes vėdinimas – be galo svarbus, kitaip kauptųsi dujos, amoniakas, kurie būtų pražūtingi sraigėms.
Sraigių augintojams dar teko ištirti vandenį, skirtą patalpoms drėkinti ir sraigėms plauti. Nustatyta, kad jis netinkamas – per daug geležies, tad prireikė filtrų.
Ėda viena kitą
Įsirengus patalpas, kitas darbų etapas – motininės sraigių bandos įsigijimas žiemą. Kristina su tėvu jas pirko iš keturių tiekėjų – taip siekė sumažinti riziką įsigyti sergančių gyvūnų.
Sraigės-motinos – vadinamosios reproduktorės – deda kiaušinėlius iki penkių kartų. Vienu kartu padeda maždaug 100 kiaušinėlių. Išsiritę sraigių jaunikliai sudedami į plastikines dėžutes ir kurį laiką ten auginami. Dėžutės atrodo it aplipusios virtomis kruopomis. Tik toms „kruopoms“ po truputį auga ūsai ir jos pradeda krutėti.
Pirmus metus sraigių ūkį puoselėjantys verslininkai netikėtai sužinojo, kad sraigės – kanibalės, todėl reikia į vieną indelį jų per daug nepridėti. Antraip išsiritę sraigiukai pradeda stumdytis ir ėsti vienas kitą. Kartais net reproduktorės suėda savo vaikus.
Iš pradžių verslininkai sraiges šėrė vištų ir paršelių kombinuotais pašarais. Prieš trejetą mėnesių jie atrado vietą, kur iš Lenkijos vežamas natūralus, sraigėms skirtas trijų rūšių pašaras: jauniklėms, paaugusioms sraigėms ir reproduktorėms. Tikimasi, kad šeriant specialiu pašaru afrikinių sraigių augimo ciklas sutrumpės nuo devynių iki šešių mėnesių.
Nemėgsta druskos
Pagal naują, iš lenkų perimtą technologiją sraigės iš ūkinio pastato balandžio pabaigoje perkeliamos į šiltnamį. Ten jos gyvena iki birželio pradžios, o tada perkeliamos į specialius tunelius (voljerus su stogu), ir ten būna iki rugsėjo pabaigos. Po to per savaitę-dvi yra surenkamos.
70 m ilgio ir 4 m pločio tunelio įrengimas kainuoja apie 5 tūkst. Lt. Šiuo metu ūkyje jų yra du, o kitais metais planuojama įrengti daugiau.
Kad sraigės iš tunelio nepaspruktų, jo sienelės ir pastoliai patepami druskos prisodrintu klampiu skysčiu, nes sraigės, pajutusios sūrumą, atsitraukia. Šiltnamiuose ir tuneliuose stovi mediniai padėklai – vadinamosios šėryklos, ant kurių sraigėms pribarstoma pašaro. Išvedžiota ir laistymo sistema, užaugintos specialios kultūros: rapsai, garstyčios, aliejiniai ridikai, baltieji dobiliukai ir lapiniai augalai, atvežti iš Lenkijos, kurie yra kaip maisto priedas.
Spalį verslininkai sraiges išdžiovins su visu kiautu. Dalį sraigių pasiliks kaip reproduktores, dalį pasiūlys kaip motininę bandą pradedantiems sraigių augintojams. Šios sraigės bus užmigdytos iki kito sezono pradžios. Kitos sraigės bus paruoštos pardavimui kaip pirminė žaliava ir eksportuotos gyvos.
Būtina kooperuotis
„Mums kiekvienas etapas yra naujas, vis važiuojame pas ką nors pasižiūrėti, pasikonsultuoti, bet Lietuvoje technologijos, sraigių auginimo būdai, investicijos skiriasi, nėra vieningos nuomonės, kaip geriau, – pasakojo K.Baltrušaitienė. – Šalyje didelių augintojų praktiškai nėra ir jie iki šiol nėra radę tiesioginio išėjimo į Europos rinką, viskas parduodama per tarpininkus lenkus. Lietuvoje jokios sraigių rinkos nėra. Tiekti atskiriems restoranams dvidešimčiai porcijų per savaitę neapsimoka.“
Kristina įsitikinusi: kad būtų galima sraiges parduoti tiesiogiai ir už didesnę kainą, Lietuvos sraigių augintojai turi kooperuotis, nes kiekvienas atskirai jų užaugina per mažai produkcijos. Nė vienas užsienietis neperka, pavyzdžiui, 5 tonų. Jam reikia 20–30 tonų, kad visam sezonui būtų apsirūpinęs.
Didžiąją dalį pasiima tarpininkai
K.Baltrušaitienė su tėvu kol kas nepriklauso nė vienai sraigių augintojų asociacijai ir kooperuotis ketina su atskirais augintojais, kad pasiūlytų tiekėjams kelias dešimtis tonų sraigių. Moteris mano, kad šiemet turės bent 10 tonų sraigių, o kitąmet šį skaičių padvigubins ar patrigubins. Per lietuvių bendruomenę ji bendrauja su Austrijoje, Anglijoje esančiais tarpininkais, taip pat žino, kad lenkai supirktų net mažas sraiges – tokias, kurios sveria mažiau nei 16 g.
Tarpininkai superka iš sraigių augintojų žaliavą ir veža į užsienį perdirbėjams. Lenkų tarpininkai už 1 kg sraigių lietuviams siūlo 2–3,5 euro (apie 6,8– 11,9 Lt), tačiau parduodant tiesiogiai perdirbėjams galima gauti net 12 eurų (40,8 Lt).
Kristina konkurencijos nebijo: „Pasaulinėje rinkoje patenkinama tik 35 proc. paklausos. Visa Lietuva gali pradėti auginti sraiges, ir tai neužpildys pasaulinės rinkos.“ Tokiam darbui, anot sraigių augintojos, reikia verslumo, stiprios motyvacijos ir šeštojo pojūčio – turi laiku suprasti, ko sraigėms reikia.