120 pavadinimų knygų per metus išleidžiantis ir kelių milijonų apyvartą vykdantis leidėjas ir vėl užsidegęs nauja idėja, kaip visuomenę paskatinti drąsiam žingsniui – pertvarkyti šalies mokyklų pradinį ugdymą, įvedant modernų, temiškai integruotą mokymą.
Tokia verslininko logika neatrodo keista, jei prisimintume, kad literatūros kritikas Saulius Žukas į knygų leidybos verslą atėjo iš akademinio pasaulio, o kurti leidyklą jį paskatino mokslo žmonės, profesoriai, tarp kurių ir Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, visame pasaulyje garsus semiotikas Algirdas Julius Greimas.
 |
| „Baltų lankų“ nuotr./Tematiškai integruotas vadovėlis antrai klasei |
1991 m. kartu su laisvės gūsiu, kurį atnešė Atgimimas ir valstybingumo atkūrimas, iškilo didelis mokslinės ir edukacinės literatūros, kurios tada labai trūko, poreikis. Tad S.Žukas, nusižiūrėjęs į JAV lietuvių leidžiamus „Metmenis“, su draugais pradėjo leisti ir dabar dar einantį žurnalą „Baltos lankos“. Tai greičiau almanachas, nei žurnalas, kuriame daugiausia publikuojami laikui nepavaldūs, nesenstantys klasikiniai tekstai. Pats juokaudamas teigia, kad po metų įsteigta leidykla, gavusi šio almanacho vardą, atsirado tam, kad ir toliau būtų galima jį leisti.
Leidykla iš pradžių buvo sumanyta, kaip JAV lietuvių Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, kai leidyba daugiausia remiama mecenatų, tačiau amerikoniškas modelis neveikė, mat Lietuvoje buvo visai kitos ekonominės sąlygos. Norint užsiimti nekomercinės literatūros leidyba, reikėjo ieškoti savo kelio. Todėl daug bendrauta su Atviros Lietuvos, kitais užsienio ir vietos fondais. Vis tik pirmuosius 10 metų buvo daugiausia dirbama leidžiant klasikinę literatūrą ir klasikinius mokslinius tekstus.
„Pelningumas buvo ribotas, bet leidyba nebuvo nuostolinga. Tais laikais žmonės dar skaitė ir buvo kito lygio tiek Lietuvos, tiek Atviros Lietuvos fondų dotavimas knygų leidybai“, - savo verslo pradžią prisiminė S.Žukas.
Pirmas didelis smūgis leidyklą, kaip ir visą Lietuvą, pasiekė 1998-aisiais kartu su Rusijos krize. Ji sukrėtė knygas remiančius fondus. Per krizę „nusikirpo“ trečdalis apyvartos. Nebeliko tradiciškų užsakymų iš institucijų išleisti jų leidinius.
„Mūsų užsakovai tada buvo ir įvairios įstaigos. Mes netgi leisdavome bankų metines ataskaitas. Daug dalykų darėm, nes tuo metu ne tiek jau daug buvo leidyklų, leidžiančių aukštesnės kokybės leidinius“, - pasakojo „Baltų lankų“ vadovas.
 |
| „Baltų lankų“ nuotr./Tematiškai integruotas vadovėlis antrai klasei |
Vis tik leidykla, ieškodama kaip išgyventi, persiorientavo – iš vienos pusės buvo pasukta į komercinės, o iš kitos – į mokomosios literatūros, vadovėlių kūrimą ir leidimą.
„Apie 2000 metus jau pasirodė mūsų literatūros vadovėliai. Iki šiol juos leidžiame, gimnazijose tiek mūsų literatūros, tiek istorijos vadovėliai yra dominuojantys arba sudaro didelę mokymo priemonių dalį. Pradėjom leisti ir detektyvus, ir romanus, bet nepasakyčiau, kad tai vyko labai sėkmingai. Mus realiai palaikė mokomoji literatūra. Subūriau komandą iš akademikų ir mokytojų praktikų. Matyt, todėl šie mūsų projektai buvo gana sėkmingi ir paplito mokyklose“, - tvirtino S.Žukas.
Kai šalyje prasidėjo „akropolių“ bumas, 2002 metais „Baltos lankos“ priėmė iššūkį steigti knygynus. Ir ne bet kokius, o didelius, su didele pasiūla, tokius, kaip užsienyje, kur knygynas nėra tik parduotuvė, bet ir tam tikra kultūrinė erdvė. Užsimota sukurti didžiausią knygyną sostinėje ir kasmet buvo atidaroma po naują knygyną. Vyko labai intensyvi plėtra ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.
„Realiai esame pastatę 6 knygynus. Vilniuje knygynas buvo perstatytas, išplėstas per du aukštus. Tai buvo didelės investicijos. Turėjau viziją, kokio knygyno norėčiau, taip ir darėm. Nuo kitų knygynų skyrėmės pirmiausia didžiule knygų pasiūla. Geriausiais metais (2007 – 2008) savo knygynuose turėjom apie 24 tūkst. pavadinimų knygų. Suprato mus pirkėjai, knygų mylėtojai, patikėjo mumis – ėjo ir pirko“, - apie savo verslo plėtrą pasakojo S.Žukas.
Ir dabar jis tvirtina, kad parduoti sunkiai kurtą knygynų tinklą buvo vienas labiausiai savalaikių sprendimų, kurį pats verslininkas vadina „nušvitimu“. Supratęs, kad, jei prasidės krizė, tikrai neišlaikys tiek knygų leidybos, tiek prekybos, jis knygynus pardavė. Kurį laiką jie dar buvo vadinami „Baltos lankos, o paskui pavadinimas pakeistas į „Pegaso“.
„Tuo metu supratau, kad mano, knygų pardavėjo, biznis yra šiek tiek šleivas, šiek tiek kreivas. Nes kiti knygų pardavėjai daugiau rėmėsi ekonomika, daugiau turėjo verslo logikos. O man gal daugiau buvo svarbios idėjos ir jos man trukdė daryti gryną verslą. Gal todėl ir nekėlėm per daug knygų kainų. Negalėjau kelti balso, diskutuodamas su leidėjais pats juo būdamas. Tikrai negalėjau pradėti grasinti, kad jų knygas išmesiu iš knygyno, jeigu man nepadarys nuolaidos. Griežtai kalbėti nemokėjau ir nenorėjau išmokti. Taip sakant, čia ne mano stilius. Save perlaužti nemačiau prasmės. Panašiai vyksta ir leidybos srity: man norisi leisti tai, kas atrodo vertinga, o ne tik gryną komerciją daryti. Šios dvi plotmės susikerta ir dėl to atsiranda ekonominės įtampos. Prieš gerą dešimtmetį pradėta vartoti „kultūrinių industrijų“ sąvoka. Jei galvoji, kad leidyba yra ne tik industrija, bet dar ir kultūra, kuri turi savo vertę (ne tik tai, kad tu sugebi kažką brangiau parduoti, bet dar ir kažką sukuri), jeigu įvedi šį parametrą, tada gali rasti pateisinimą savo veiklai, kuri kartais, verslo logikos požiūriu, atrodo nelogiška“, - samprotavo S.Žukas.
 |
| „Baltų lankų“ nuotr./Tematiškai integruotas vadovėlis pirmai klasei |
Su papildoma kultūrine verte „Baltų lankų“ leidyklos vadovui siejasi tiek jo paties, tiek ir kitų leidėjų dalyvavimas tarptautinėse knygų mugėse, kai užsienyje buvo pristatoma Lietuva. Dalyvauta Frankfurto, Gioteborgo, Turino, Bolonijos mugėse. S.Žukas tvirtino, kad realiai ten įdėta energija nebuvo adekvati tam, ką Lietuvos leidėjai uždirbo.
„Buvome Lietuvos vizitinė kortelė. Ūkio ministerija reikalaudavo iš mūsų duoti ataskaitas, kiek padidėjo mūsų eksportas. Leidyklų eksportas po tarptautinių mugių nepadidėdavo tiek, kiek norėdavo Ūkio ministerija, bet žinia apie Lietuvą pasklisdavo tokiu mastu, kokiu jokia kita verslo sritis negalėdavo padaryti. Frankfurto knygų mugės metu apie mus rašė visos Vokietijos spauda. Po mugės Turine, Romoje reziduojantis Lietuvos žurnalistas tvirtino esą nuo nepriklausomybės laikų Italijos spaudoje dar nėra buvę tiek gerų ir didelių straipsnių apie Lietuvą. Lygiai tas pats su Gioteborgo muge, kur pasirodėme visai Skandinavijai, ne tik Švedijai. Visi mus matė ir rašė, labai šiltai buvo sutiktas mūsų pasirodymas. Faktiškai dirbome kultūrinio ambasadoriaus darbą. Leidybos versle tas paradoksas nuolat lydi: iš vienos pusės skaičiuoji, kad nebūtų nuostolio, iš kitos pusės stengiesi, kad tas dalykas turėtų vertę. Tradiciškai žiūrint į kitus verslus ir lyginant save su kitais, galima sau priekaištauti, kad kažko nepadarai, ar galėtų būti geriau, tačiau šito verslo specifiką neapibrėžia vien tik finansinis pelnas. Dar reikia kažką kitą pridurti“, - knygų verslo subtilybes aiškino leidėjas.
Pasakodamas apie dabartinius darbus S.Žukas juokaudamas tvirtino, kad vėl yra kaip toj pasakoj, prie kojų prisirišęs rąstus ir negali bėgti greitai, nes daro vieną didelį projektą, skirtą pradiniam ugdymui. Tai ketvirti metai kuriamas naujų, temiškai integruotų vadovėlių komplektas „Vaivorykštė“ keturioms pradinėms klasėms.
„Integruoto ugdymo programa yra tokia, kai visos disciplinos vienu metu kalba apie tą patį dalyką, vieną temą, pavyzdžiui, vėjas arba naujiena, arba šviesa ir tamsa. Vaikai skaito apie tai, skaičiuoja, piešia, dainuoja, šoka. Pateikiamas ir kitos plotmės požiūris, ką tai reiškia etine prasme – ką reiškia „nauji vėjai“, juk taip kalbam apie kokias nors naujienas ir pan. Visa tai yra sudėliota remiantis dabartine ugdymo programa, patvirtinta Švietimo ir mokslo ministerijos, bet tai jungiam su tarptautinio bakalauriato programomis. Pirmoje klasėje yra septynios disciplinos, antroje – aštuonios. Visos disciplinos yra sudėtos į vieną krūvą, vaikui mėnesiui yra įteikiama viena knygelė ir tik vienas pratybų sąsiuvinis, kur yra viskas“, - taip apie integruoto mokymo projektą pasakojo S.Žukas.
Pasak jo, jau prieš dešimt metų teikta švietimo ministro rekomendacija pereiti prie integruoto mokymo pradiniame ugdyme, bet tai nebuvo padaryta, nors pasaulis eina šito, visuminio aplinkos suvokimo link. Tai naujas dalykas, į kurį leidykla investuoja ir viską daro vien tik savo lėšomis, nors apimtys didžiulės. Vieniems mokslo metams yra skirtos 9 knygos, 9 pratybų sąsiuviniai, 5 kompaktiniai diskai, garso medžiaga, mokytojo knyga ir dar kuriamas elektroninių mokymo priemonių papildas.
„Praėjo pora metų nuo pirmųjų mūsų elektroninių mokomųjų priemonių sukūrimo, o jau turime juos perkelti ant kitos platformos, nes atsirado nauja kompiuterinė technika. Dabar jau mačiau pavyzdžius, kur mūsų medžiaga gali būti panaudojama įvairiausiomis elektroninėmis priemonėmis. Šių metų rugsėjui mokyklos gaus trečios klasės vadovėlius, o dar po metų ir ketvirtos. Pasikrapštai makaulę ir sakai sau – be šio projekto daug lengviau gyventum, bet... gerokai nuobodžiau. Juk reikia ne tik visa tai sugalvoti ir parašyti, bet ir rasti lėšų. Juk bankai tokiais dalykai nelabai pasitiki, reikia įtikinti ministerijos ekspertus, išmokyti šiuo naujovišku būdu dirbti mokytojus, pakviesti į talką tėvus, “ - tvirtino S.Žukas.
S.Žuko manymu, apie vaikus mums reikėtų kur kas daugiau galvoti. Triukšmai žiniasklaidoje apie patyčias, lozungai apie kūrybiškumo skatinimą yra formalūs, proginiai, o problemos yra labai rimtos. Pasak jo, tarptautiniai palyginimai yra beviltiški lietuviams: neseniai paskelbtas UNICEF tyrimas, pagal kurį Lietuvos vaikų padėtis yra vienoje paskutinių vietų tarp 30 kitų tyrime dalyvavusių šalių.
„Mūsų vaikai yra apleisti, jie labai blogai jaučiasi, nes patyčių yra daugiausiai, tarp paauglių daugiausia savižudybių. Tėvai Lietuvoje vaikams skiria labai mažai laiko per dieną. Bet ne šie, dabar išgirsti skaičiai verčia ką nors daryti. Pavyzdį ir įkvėpimą turiu greta – savo dukrą, kuri šiuo metu yra penktokė. Per ją gerai pažinau pradinio ugdymo bėdas ir retus džiaugsmus. Šis, iš arti stebimas pradinės mokyklos gyvenimas mane motyvuoja, be to džiaugiuosi sutikęs bendraminčių, kurie ir sudaro fantastišką kūrybinę grupę – akademikai ir praktikai, kaip visuomet. Taigi imiesi neįmanomo dalyko – bent iš dalies pakeisti pradinį ugdymą. Iš pradžių siūlai naujus vadovėlius, o vadovėliuose kvieti pažiūrėti į pasaulį vaiko akimis. Atkreipi dėmesį į gabiuosius vaikus ir duodi specialias užduotis. Siūlai keisti pradinio ugdymo procesą - jis turi būti žaismingas ir įdomus.“ - dėstė savo požiūrį S.Žukas, kuris gerai žino, kad ir šis jo projektas biznio požiūriu rizikingas . – „Ekonominę leidyklos padėtį šiuo metu tai apsunkina, bet kuo toliau, tuo labiau šiuo projektu tikime ir džiaugiamės, kad atsiranda vis naujų jo gerbėjų bei skatintojų ne tik Lietuvoje. Taigi klausėte, ar aš sėkmingas verslininkas. Atsakymas priklausys nuo to, ką pavadinsime sėkme“.
