Anot mokslininko M.Žalakevičiaus, klimato kaita vyko visais mums žinomais geologiniais periodais, bet pastarųjų dešimtmečių kaita pasižymi iki šiol neregėtu greičiu.
„Nors nesinorėtų to įvardinti, tačiau šiuo metu mūsų planetoje stebime žmonijos vykdomą savotišką drastišką bei cinišką eksperimentą, dėl kurio ekosistemos virsta vis labiau nedraugiškomis ne tik laukinei gamtai ir jos įvairovei, bet ir grasina pačios žmonijos išlikimui“, – sako ornitologas.
25-erius metus klimato kaitos ornitologija besidomintis M.Žalakevičius sako, kad Lietuvoje pasigenda susirūpinimo klimato kaitos problemomis.
-
Daugiau žiedadulkių, nauji alergenai namuose ir audrų poveikis: kaip klimato kaita daro įtaką jūsų alergijai
-
Kaip Niujorkas kovoja su klimato krize: valgiaraščiuose – mažiau mėsos
-
Ar atsakysite bent į 7 iš 10 klausimų apie klimato kaitą?
-
ES klimato stebėsenos tarnyba: sparčiai šylančiai Europai gresia daugiau vasaros sausrų
„Pasaulyje ir Lietuvoje viršų ima verslas, ekonomikos interesai. Manau, pats laikas patikėti mokslininkais ir realiai susirūpinti šiomis problemomis ir – savo išgyvenimu“, – sako mokslininkas.
150 milijonų metų žemėje gyvenantys paukščiai prisitaiko prie klimato kaitos, ir vis dėlto, spartūs pastarųjų dešimtmečių pokyčiai ryškiai keičia šių gyvūnų gyvenimą. Keičiasi paukščių migracijos laikotarpiai, ankstėja pavasarinio atskridimo į perėjimo vietas datos, anksčiau jaunikliai palieka lizdus. Klimato kaita daro įtaką netgi paukščių apdaro spalvoms ir kūno dydžiui.
„Sunku pasakyti, ar biologinės rūšys klimatui drastiškai toliau šiltėjant per tokį trumpą laikotarpį gebės prisitaikyti“, – nerimauja mokslininkas.
M.Žalakevičius negaili kritikos Lietuvos aplinkosaugos politikai.
„Lietuvoje turime ypač mažai ilgalaikių klimato kaitos poveikio ekosistemoms ir rūšims profesionalių mokslinių tyrimų, kadangi ši tematika, skirtingai nei Europos Sąjungos šalyse, nėra mūsų šalyje prioritetinė, jos neremia jokie fondai.
Tiek Aplinkos ministerija, tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos mokslo taryba nuo jų įsteigimo dienos neskyrė deramo dėmesio klimato kaitos poveikio Lietuvos ekosistemoms ir biologinei įvairovei tyrimams, o šioje tematikoje patvirtintoje nacionalinėje mokslo programoje vykdyti visai kiti, su ja nesusiję tyrimai, dėl ko aplinkos apsaugos darbai atliekami neatsižvelgiant į egzistuojančias realijas, neretai remiantis mėgėjų subjektyviais vertinimais“, – sako M.Žalakevičius.
Už neprofesionalumą dabar ateityje mokėsime didelę kainą, sako mokslininkas.
Ornitologas kritiškai vertina ir dabartines pasaulio pastangas kovoti su klimato kaita. Anot jo, norint apsaugoti biologinę įvairovę nuo klimato kaitos neužtenka sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.
Pasak M.Žalakevičiaus, šiuo metu pasaulyje taikomos įvairios priemonės ir mechanizmai, pavyzdžiui saulės, vėjo, vandens ar bioenergetika – turi savo kainą.
„Kai kurie mokslininkai mano, kad intensyvus klimato kaitos švelninimas, naudojant alternatyvias ir atsinaujinančias energijos rūšis, biologines rūšis ir populiacijas gali paveikti dar neigiamiau, nei pati klimato kaita“, – sako mokslininkas.
Anot jo, vėjo jėgainės pražudo daugybę migruojančių ir tokių jėgainių parkų teritorijose perinčių paukščių, ypač plėšriųjų, bei šikšnosparnių, hidroelektrinių užtvankos, darydamos poveikį pakrančių ir šlapynių ekosistemoms ir buveinėms, paveikia ir su tomis buveinėmis susijusias paukščių rūšis.
„Taisydama vienas klaidas žmonija čia pat daro kitas“, – apgailestauja mokslininkas.
– Kas jus patį motyvavo domėtis klimato kaitos įtaka paukščiams? Kada pradėjote domėtis šia tema?
– Klimato kaitos poveikiu paukščiams pasaulyje pradėta domėtis prieš daugiau nei 30 metų, kai mokslo žurnaluose pasirodė pirmieji moksliniai straipsniai, publikuoti žymiausių Europos mokslininkų. Mane ši tematika sudomino prieš 25 metus, gal todėl, kad be jos naujumo ir aktualumo, ji buvo man pakankamai artima, tyrinėjant orų poveikį sezoninėms paukščių migracijoms.
Tuomet sprendėme paukščių migracijos valdymo klausimus, tyrėme valdymo mechanizmus, pasiūlėme naują migracijų valdymo teoriją, kurios pagrindu tapo vidinių endogeninių valdančių mechanizmų santykis su orų poveikiu. Žinojau, kad klimatas yra vienas svarbiausių ekologinių veiksnių, ribojančių gyvybę ir biologinę įvairovę mūsų planetoje.
Šiuo metu mūsų planetoje stebime žmonijos vykdomą savotišką drastišką bei cinišką eksperimentą.
Nors klimato kaita vyko visais mums žinomais geologiniais Žemės periodais, pastarųjų dešimtmečių kaita pasižymi iki šiol neregėtu greičiu bei siejama su žmogaus tiesioginiu poveikiu mūsų planetai, jos ekosistemoms ir buveinėms, čia gyvenančioms biologinės įvairovės rūšims bei bendrijoms, neišskiriant ir žmogaus – jo gyvenimo kokybei.
Nors nesinorėtų to įvardinti, tačiau šiuo metu mūsų planetoje stebime žmonijos vykdomą savotišką drastišką bei cinišką eksperimentą, dėl kurio ekosistemos virsta vis labiau nedraugiškomis ne tik laukinei gamtai ir jos įvairovei, bet ir grasina pačios žmonijos išlikimui...
Šioje srityje atliktų pasaulio mokslininkų darbų ir mano tyrimų rezultatų pagrindu Lietuvoje gimė nauja biologijos mokslo šaka – Klimato kaitos ornitologija, kuri pirmą kartą pristatyta trijose mano monografijose: „Ornitologijos raida: nuo pirmųjų sieninių olų piešinių iki klimato kaitos ornitologijos“ (2013), „Paukščių migracija“ (2015) ir „Klimato kaitos ornitologija“ (2017).
Monografijose pristačiau ne tik fundamentinių mokslinių tyrimų rezultatus, bet ir supažindinau su aplinkosauginiais instrumentais, taikytinais klimato kaitos poveikio atveju, bei aptariau žmonijos numatomų ir šiuo metu taikomų klimato kaitos švelninimo priemonių neigiamą poveikį paukščiams ir biologinei įvairovei bei būdus, kaip galima jo išvengti.
Klimato kaita turėtų stipriai rūpėti ornitologams ir aplinkosaugininkams Lietuvoje. Deja, to rūpesčio dar turime per mažai.
– Ar klimato kaita – pagrindinė grėsmė paukščiams šiandien? Ar tai didelis rūpestis ornitologams?
– Nors šiandien tai nėra pagrindinė grėsmė paukščiams, tačiau tai yra didelė grėsmė, nes ji veikia ne viena. Ji veikia kartu su neigiamu antropogeniniu poveikiu, kuris Lietuvoje tyrinėjamas nuo seno. Tai turėtų stipriai rūpėti ornitologams ir aplinkosaugininkams Lietuvoje. Deja, to rūpesčio dar turime per mažai.
Laikas patikėti mokslininkais ir realiai susirūpinti šiomis problemomis ir – savo išgyvenimu.
Antropogeninis poveikis pervertinamas, kadangi šiuo metu šalyje gyvenančios rūšys ir bendrijos yra prisitaikiusios prie ūkininkavimo sistemos (rūšys, kurios nesugebėjo prisitaikyti, išnyko), tuo tarpu klimato ir jo kaitos poveikis įvertintas nepakankamai, be to, dar kartais stebime ir tam tikrą skepticizmą. Aišku, kad dėl to pasirūpina naftininkai, o dabar ir angliakasiai. Pasaulyje ir Lietuvoje viršų ima verslas, ekonomikos interesai. Manau, pats laikas patikėti mokslininkais ir realiai susirūpinti šiomis problemomis ir – savo išgyvenimu...
Be to, paukščius būtina tyrinėti ne tik vienoje ar kitoje šalies vietoje jų perėjimo laikotarpiu, bet ir viso jų metinio ciklo fazėse bei naudojamose teritorijose – perėjimo, klajonių, sezoninių perskridimų/migracijų, žiemojimo ir laikinų sustojimų sankaupų migracijos metu vietose.
Pas mus perinčių paukščių gausumas priklauso ne tik nuo Lietuvoje stebimų aplinkos sąlygų, bet ir nuo klimato kaitos, antropogeninio, plėšrūnų ar ligų poveikio migrantų žiemojimo ir migracijos vietose. Jei mūsų sparnuočių populiacijos sumažėja, priežastimi gali būti ne tik Lietuvos, bet ir Afrikos ar Viduržemio jūros, Vakarų Europos kraštų ekosistemų ir naudojamų buveinių pokyčiai dėl sausros, maisto trūkumo, plėšrūnų padidėjusio spaudimo, medžioklės ir kt.
– Kaip apibūdintumėte klimato kaitos įtaką Lietuvoje gyvenantiems paukščiams? Kaip ji stipriausiai pasireiškia – per naujų rūšių Lietuvoje atsiradimą, kintančius arealus, nykstančias buveines ar kitaip?
– Yra nustatyta, kad klimatas ir jo kaita veikia metinį paukščių gyvenimo ciklą, reprodukciją, lizdų krovimo laiką, kiaušinių dėčių dydį, inkubaciją, jauniklių buvimo lizde laiką, dėčių skaičių, reprodukcijos sėkmę, reprodukcijos atitikimą maisto gausos pikams, migracijų pradžią, eigą, pabaigą, migracijų trukmę, atskridimo į perėjimo vietas laiką, žiemaviečių vietas, migravimo kryptis ir sustojimo teritorijų migracijos metu pasirinkimą.
Klimato kaita lemia migracijos-sėslumo fenomeną (pavyzdžiui, daugybė vandens paukščių lieka žiemoti Lietuvoje), veikia paukščių morfologiją, apdaro spalvas ir kūno dydį.
Klimato kaita lemia populiacijų būklę ir dinamiką, interspecifinę konkurenciją, plėšrumą, šeimininkų ir parazitų santykius, kelia rūšių išnykimo pavojų. Dėl klimato kaitos keičiasi paukščių arealai, populiacijų būklė ir gausumas įvairiose jų užimamų arealų dalyse, ypač arealų paribiuose, keičiasi paukščių bendrijos.
Čia reikėtų pabrėžti, kad dažniausiai klimato kaitos poveikis paukščiams yra netiesioginis. Jis veikia per paukščių naudojamų perėjimui buveinių, maisto resursų, tinkamų buveinių slėptis, žiemaviečių sąlygų pokyčius. Dažnai stebimas paukščių metinio gyvenimo ciklo sudedamųjų dalių sinchronizacijos su aplinka išsiderinimas laike: pasaulinis klimato atšilimas, lemdamas pokyčius ekosistemose, trikdo nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą.
Pavyzdžiui, ankstėjant maisto šaltinių pikams, tačiau tolimiesiems migrantams atskrendant į perėjimo teritoriją nepakankamai anksti, pritrūksta maisto išmaitinti išperėtas vadas ar tinkamai joms pasirengti rudens migracijai.
Tyrimais įrodyta, kad kintant klimatui sutrikusios ekologinės sinchronizacijos neigiamos pasekmės yra būdingos įvairioms miško (zylėms, musinukėms ir parulidiniams paukščiams), jūros (ragasnapiui mormonui, japoniniam kormoranui), pelkių ir seklių vandenų (paprastajai gagai, snieginei žąsiai), sausumos buveinių (dirviniam sėjikui, baltapilviui bėgikui) ir tropinių (mauriciniam pelėsakaliui) paukščių rūšims.
Europoje ir Šiaurės Amerikoje pavasarinio paukščių atskridimo datos ankstėja 0,31 dienos per metus (Lietuvoje vidutiniškai 0,4 dienos per metus), o paukščių naudojamų aplinkos komponentų pokyčiai yra didesni – pirmasis amarų skrydis paankstėjo 0,87, augalų pirmasis žydėjimas – 0,57, drugių pirmasis skrydis – 0,42 dienos per metus.
Tuo tarpu, vidutinės paukščių kiaušinių dėjimo datos Šiaurės pusrutulyje ankstėjo 0,24 dienos per metus, Didžiojoje Britanijoje – 0,19, ir šios datos atsiliko nuo dieninių drugių (0,35 dienos per metus) bei naktinių drugių (0,33 dienos per metus) skraidymo vidutinių datų ankstėjimo.
Jūros paukščiai yra vieni iš pažeidžiamiausių tarp sparnuočių
Dar sudėtingesnis mitybos grandinių suderinimas jūrinėje aplinkoje – čia paukščiai priklauso nuo daugybės įvairių veiksnių – fitoplanktono ar zooplanktono, žuvų ikrų, lervučių ir jauniklių, ančiuvių gausos ir jų pikų laikotarpių bei maistą atgabenančių vandenynų srovių, kurias formuoja didelio masto atmosferos cirkuliacijos procesai, pokyčių. Šie sudėtingi ryšiai lemia mokslininkų prognozes, kad jūros paukščiai yra vieni iš pažeidžiamiausių tarp sparnuočių.
– Kokios Lietuvoje gyvenančios paukščių rūšys šiuo metu yra labiausiai veikiamos ar jau paveiktos klimato kaitos? Kokias išskirtumėte kaip jautriausias, kam kyla didžiausia grėsmė?
– Lietuvoje globali klimato kaita neigiamai labiausiai veikia ir artimiausioje ateityje paveiks perinčias paukščių rūšis, kurių buveinės yra šlapiose vietose ir neištisiniuose (pertrauktuose) perėjimo arealuose, taip pat tas rūšis, kurių perėjimo vietos patenka į rūšies paplitimo geografiniame areale esančias pietvakarių ir pietų periferijas.
Labiausiai nukenčia ir traukiasi iš Lietuvos šiaurinės rūšys, tuo tarpu pietinės ateina į Lietuvą. Tokių šiaurinių rūšių (jų daugumą sudaro tilvikiniai paukščiai, vakarinis kurtinys, eurazinis tetervinas) turime trečdalį tarp 200 Lietuvoje perinčių paukščių rūšių. Tuo tarpu rūšies arealo centre perinčių ir ateinančių pietinių rūšių turime du trečdalius. Pastarosios rūšys klimatui šylant patiria teigiamą poveikį ir jų populiacijų būklė Lietuvoje gerėja, jos plinta toliau šiaurės rytų kryptimi.
– Kokių naujų paukščių pastebima Lietuvoje? Ir kokia esama ar galima tų naujų rūšių įtaką Lietuvos gamtai?
– Visi pažįstame plintančius didžiuosius kormoranus, Lietuvoje jau kurį laiką stebime didžiųjų baltųjų garnių skaičiaus augimą. Tai pietinės rūšys, jau prieš kelis dešimtmečius okupavusios šalies teritoriją. Dėl jų sulaukiama ir žuvininkystės ūkių bei žvejų skundų dėl žuvų išgaudymo ar jų žalojimo tvenkiniuose, žuvų ligų pernešimo ir platinimo.
Daug prirašyta mūsų šalyje apie šių rūšių neigiamą poveikį kitoms rūšims, ekosistemoms ir buveinėms, net kai kurių vertingų miškų plotų naikinimui, pavyzdžiui, Neringoje ties Juodkrante arba šalia Drūkšių ežero, kitose vietose.
Atsiradusios naujos rūšys keičia rūšių bendrijų sudėtį. Dažnai sunku numatyti, kaip keisis santykiai tarp rūšių naujos sudėties bendrijoje, kaip nusistovės jų konkurenciniai ryšiai, kaip jie paveiks rūšis senbuves.
– Ar kyla grėsmės dažniau minimiems, lietuvio širdžiai artimesniems paukščiams, tokiems kaip gandrai, gervės, garniai, pelėdos, gegutės, zylės, sniegenos, žvirbliai ir pan.?
– Klimato atšilimas rūšims, jų populiacijoms ir bendrijoms daro tiek neigiamą, tiek teigiamą poveikį. Daugiau paukščių rūšių, perinčių Lietuvoje, patiria teigiamą poveikį.
Neigiamas poveikis būdingas daugumai griežtai saugomų šiaurinių rūšių. Vienos čia jūsų išvardintos rūšys patirs grėsmių, pavyzdžiui žvirblinė ir balinė pelėdos, dėl klimato šiltėjimo, kitos, kaip baltasis gandras, garniai, zylės, sniegenos, žvirbliai, – liks nepaveiktos arba bus daugiau veikiamos neigiamo antropogeninio preso ar ūkininkavimo pokyčių.
– Ar paukščiai lengvai prisitaiko prie klimato kaitos sukeliamų pokyčių?
– Taip, paukščiai prisitaiko prie aplinkos kaitos. Tai akivaizdu, nes jie jau gyvena planetoje virš 150 milijonų metų, per tą laiką klimatas ir aplinka nuolat keitėsi.
Tačiau šis prisitaikymas vyksta tam tikrose aplinkos kaitos ribose. Paleontologų duomenimis, Žemėje buvo daugybė periodų, kai masiškai išnykdavo biologinės rūšys, ištisos gentys ir net šeimos. Jas keisdavo kitos. Pagrindine priežastimi dažniausiai tapdavo staigi klimato kaita dėl asteroidų smūgių į Žemę ar vulkanų išsiveržimų.
Dabartiniam klimato atšilimui būdingas precedento neturintis staigus planetos oro temperatūros augimas per gana trumpą laiko tarpą. Žinoma, kad iki mūsų laikų išgyvenusios rūšys vykstant evoliucijai per milijonus metų yra įgijusios tam tikrus prisitaikymo mechanizmus, apimančius visą informaciją apie ankstesnius aplinkos pokyčius ir gebėjimą juos išgyventi.
Dabartiniam klimato atšilimui būdingas precedento neturintis staigus planetos oro temperatūros augimas per gana trumpą laiko tarpą.
Tačiau dabartiniai globalūs klimato pokyčiai šiuolaikinėms rūšims yra naujas iššūkis ir dėl kitų priežasčių, pirmiausia – stipriai pakitusios planetos aplinkos, jos ekosistemų, rūšių naudojamų buveinių, rūšims judėti trukdančių barjerų. Todėl sunku pasakyti, ar biologinės rūšys klimatui drastiškai toliu šiltėjant per tokį trumpą laikotarpį gebės prisitaikyti.
Rūšims prisitaikyti prie klimato kaitos trukdo dėl žmogaus veiklos atsirandanti vis didesnė joms tinkamų buveinių fragmentacija. Persikelti į naujus arealus trukdo nauji keliai, žemės ūkio naudmenų monokultūrų plotai, iškirsti miškai, pastatyti miestai ir pastatai, gamyklos, dėl buveinių fragmentacijos ateinančios naujos invazinės rūšys ir plėšrūnai, kiti barjerai, tarp jų natūralūs – kalnai, vandens telkiniai, jūros.
– Ar klimato kaita keičia paukščių migracijos maršrutus?
– Tikrai taip. Paukščiai migruoja ne tiesiomis linijomis, jungiančiomis jų perimvietes su žiemojimo vietomis, bet virš jiems palankių teritorijų, kur jie gali sustoti poilsiui, pasimaitinti, papildyti energijos atsargų bei slėptis nuo plėšrūnų. Priklausomai nuo riebalų migracijai kaupimo strategijos, sustojimo vietos labai skirtingos įvairioms rūšims ir net jų populiacijoms.
Dėl klimato kaitos didėjančios sausros, dažnėjantys ekstremalių orų atvejai keičia planetos veidą ir sukelia naujus pavojus rūšių išgyvenimui. Įprastus migracijos metu naudojamus mitybos plotus paukščiai turi keisti į kitas tinkamas poilsiui ir energijai papildyti teritorijas, tuo pačiu kinta ir migraciniai keliai.
– Ar pastebėjote kokių nors paukščių elgsenos ar poravimosi įpročių pokyčių, susijusių su klimato kaita?
– Dėl klimato kaitos Lietuvoje keičiasi paukščių migracijos laikotarpiai, ankstėja pavasarinio atskridimo į perėjimo vietas datos, anksčiau jaunikliai palieka lizdus.
Pavyzdžiui, dabar varnėnų jaunikliai lizdus palieka trimis savaitėmis anksčiau gegužės pabaigoje, nei tai stebėjome XX a. aštuntame dešimtmetyje, kada jaunikliai lizdus palikdavo birželio pirmoje pusėje. Tai susiję su augalų vegetacijos pradžios ankstesnėmis datomis bei jų naudojamų vabzdžių ankstesniu veisimosi ciklu. Vabzdžialesiai paukščiai privalo išmaitinti jauniklius gausaus jiems prieinamo maisto – vikšrų – pikų laikotarpiais.
Ekosistemose viskas yra glaudžiai susiję: klimatui šylant ir paukščiams neankstinant kiaušinių dėjimo laiko, vikšrai laimi, tačiau nukenčia medžiai, nuo kurių lapų priklausomi patys vikšrai. Mažėjant maisto, sumažėja ir vikšrų gausumas. Mažėjant vikšrų pikams, paveikiamos paukščių populiacijos – jos turi laike tiksliau prisiderinti prie maisto pikų. Mažėjant paukščių, nukenčia plėšrieji paukščiai.
Tyrimai rodo, kad šylančio klimato sąlygomis anksčiau atskrendantys paukščiai patiria teigiamą poveikį, nes užima geresnes perėjimui ir maitinimuisi reikalingas teritorijas, o anksčiau perinčios poros patiria teigiamą poveikį, priešingai nei perinčios vėlai, nes ankstesnės vados jauniklių maitinimas sutampa su vikšrų piku.
Rūšys, kurios nesugeba prisitaikyti prie ekosistemose vykstančių pokyčių, patiria didžiausią populiacijos sumažėjimą, pasitraukia į tinkamesnio klimato ekosistemas arba išnyksta.
Taigi pagrindiniai ekosistemos nariai glaudžiai susiję, o šylantis klimatas išderina tarp jų nusistovėjusią pusiausvyrą. Todėl visos ekosistemos grandys privalo iš naujo prisitaikyti prie naujos aplinkos arba pakitusią aplinką keisti į tinkamesnę.
Šiame nuolat kintančiame modelyje vienos grandys ir rūšys patiria teigiamą poveikį, kitos – neigiamą, atsiranda rūšių išnykimo pavojus. Rūšys, kurios nesugeba prisitaikyti prie ekosistemose vykstančių pokyčių, patiria didžiausią populiacijos sumažėjimą, pasitraukia į tinkamesnio klimato ekosistemas arba išnyksta.
– Ar yra kokių nors ypatingų iššūkių, susijusių su klimato kaitos įtakos paukščiams tyrimais Lietuvoje, palyginti su kitais regionais?
– Tikrai taip. Lietuvoje turime ypač mažai ilgalaikių klimato kaitos poveikio ekosistemoms ir rūšims profesionalių mokslinių tyrimų, kadangi ši tematika, skirtingai nei Europos Sąjungos šalyse, nėra mūsų šalyje prioritetinė, jos neremia jokie fondai.
Tiek Aplinkos ministerija, tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos mokslo taryba nuo jų įsteigimo dienos neskyrė deramo dėmesio klimato kaitos poveikio Lietuvos ekosistemoms ir biologinei įvairovei tyrimams, o šioje tematikoje patvirtintoje nacionalinėje mokslo programoje vykdyti visai kiti, su ja nesusiję tyrimai, dėl ko aplinkos apsaugos darbai atliekami neatsižvelgiant į egzistuojančias realijas, neretai remiantis mėgėjų subjektyviais vertinimais.
Nors kitos šalys tokius tyrimus intensyviai vykdo, ką kiekvienas gali pasitikrinti įvairių pasaulio šalių (tiek turtingų, tiek besivystančių) pastarųjų dešimtmečių parengtose Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo nacionaliniuose pranešimuose (ataskaitose). Šie pranešimai yra laisvai prieinami IPCCC portale.
Manau, kad Lietuvoje būtina keisti požiūrį į šiuos tyrimus, būtina efektyviai panaudoti šalies mokslo potencialą. Nors tai gali būti ir pavėluota.
Ką dar reikėtų čia pabrėžti, tai faktą, jog kitų šalių ar regionų patyrimas, gauti mokslinių tyrimų rezultatai negali būti pilnai panaudoti Lietuvoje dėl ekosistemų, buveinių, bendrijų, rūšių specifiškumo bei skirtingos jų reakcijos į klimato kaitą.
– Kaip manote, kaip klimato kaita paveiks paukščių populiacijas Lietuvoje artimiausiais metais ir dešimtmečiais?
– Mūsų moksliniai tyrimai rodo, kad vykstant klimato kaitai tik apie 15 proc. dabartinių paukščių apsaugai svarbių teritorijų (PAST), išskirtų Lietuvoje, gali būti perspektyvios.
Dar daugiau – prognozuojama, kad iki šio amžiaus pabaigos 60 proc. saugomų paukščių rūšių, perinčių 78 Lietuvos PAST, turėtų iš jų pasitraukti. O tai reiškia, kad reikės keisti šių teritorijų lokacijas, naikinti dabartines, gal būt, jas perkelti į šiauresnius regionus ar net į mūsų šiauresnes kaimynines šalis. Šis darbas pareikalaus naujų didžiulių išlaidų. Už neprofesionalumą mokėsime didelę kainą.
– Kaip manote, kokie galimi sprendimai yra perspektyviausi siekiant sušvelninti klimato kaitos poveikį paukščiams Lietuvoje?
– Pasaulyje ir neretai Lietuvoje tarp politikų klajoja gajus mitas, kad norint apsaugoti biologinę įvairovę nuo globalinės klimato kaitos užtenka sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir problema išsispręs savaime. Deja, taip nėra.
Šiuo metu pasaulyje taikomos įvairios priemonės ir mechanizmai, siekiant stabdyti ar mažinti klimato šiltėjimą. Bandoma iškastinio kuro naudojimą keisti saulės, vėjo, vandens ar bioenergetika. Tačiau šios alternatyvos turi savo kainą – finansinę, socialinę ir aplinkosauginę. Beveik visos dabar taikomos technologijos kelia tam tikrą pavojų biologinei įvairovei, nes dėl jų didėja rūšių mirtingumas ar išnaikinamos joms tinkamos buveinės.
Todėl kai kurie mokslininkai mano, kad intensyvus klimato kaitos švelninimas, naudojant alternatyvias ir atsinaujinančias energijos rūšis, biologines rūšis ir populiacijas gali paveikti dar neigiamiau, nei pati klimato kaita.
Juk vėjo jėgainės pražudo daugybę migruojančių ir tokių jėgainių parkų teritorijose perinčių paukščių (ypač plėšriųjų) bei šikšnosparnių, hidroelektrinių užtvankos, darydamos poveikį pakrančių ir šlapynių ekosistemoms ir buveinėms, paveikia ir su tomis buveinėmis susijusias paukščių rūšis.
Neigiamą poveikį paukščiai patiria naudodamiesi su hidroelektrinėmis besiribojančiomis sausumos buveinėmis, kurios dažniausiai užsemiamos, suardomos, pertvarkomos. Potvynių ir atoslūgių bei bangų energijos panaudojimo poveikis biologinei įvairovei taip pat akivaizdus dėl dugno pertvarkymo įrengimo metu, nuosėdų kaupimosi pokyčių, buveinių ardymo, poveikio maisto šaltiniams, kuriais paukščiai minta.
Taisydama vienas klaidas žmonija čia pat daro kitas.
Masinė bioenergijos gamyba reikalauja plėsti žemių plotus, naikinant pusiau natūralias ir natūralias buveines, miškus, nes žemės ūkio paskirties žemių naudojimas nėra pageidautinas. Dėl to mažėja rūšims tinkamų buveinių plotų. Taigi, taisydama vienas klaidas, žmonija čia pat daro kitas.
Klimato kaita priverčia keisti aplinkos apsaugos strategiją ir politiką, taikomas apsaugos priemones ir būdus. Bandoma prisitaikyti prie klimato kaitos, naudojant įvairias naujas aplinkosaugines priemones.
Taigi, kokiais keliais reikėtų eiti, siekiant sušvelninti klimato kaitos poveikį? Pirmiausia būtina vykdyti profesionalius ilgalaikius ekosistemų, buveinių, rūšių ir bendrijų ekologinius ir biologijos mokslinius tyrimus. Tyrimai ir ateities klimato modeliai rodo, kad veikiamos klimato šiltėjimo dauguma rūšių nyks jau paveiktuose dabartiniuose arealuose.
Todėl ypač svarbu išsiaiškinti, kurios rūšys konkrečiose teritorijose visose metinio gyvenimo ciklo fazėse jautriausiai reaguoja į klimato kaitą. Vienas iš rūšies kaitos rodiklių yra populiacijos dydis, kuris rodo dabartinio poveikio ir gresiančių pavojų mastą. Kuo mažesnė populiacija, tuo ji yra pažeidžiamesnė.
Neturėdami gilesnių žinių, kaip reikėtų valdyti rūšis, veikiamas klimato kaitos praeityje ir dabartyje, būtina stiprinti profesionalią stebėseną ir ilgalaikius mokslinius tyrimus bei mokytis iš dabar stebimų pavyzdžių.
Siekiant apsaugoti rūšis nuo didėjančio poveikio, svarbios priemonės turėtų būti rūšių apsaugai teikiama pirmenybė ir inovatyvi politika, pagrindinių saugomų teritorijų tinklo apsauga ir jų plotų didinimas, teritorijų, pasižyminčių dideliu aplinkos įvairiapusiškumu, apsauga, naujų saugomų teritorijų kūrimas vietose, kurios bus paveiktos klimato atšilimo ir į kurias trauksis pažeidžiamos rūšys.
Taip pat svarbu atkurti pavojuje esančių rūšių buveines, perkelti rūšis į naujas joms tinkamas buveines, keisti platesnius rūšims tinkamus kraštovaizdžius, o rūšių arealams judant į ašigalių link – kurti buveinių jungtis.
Kuo klimato kaita bus stipresnė, tuo radikalesnių rūšių apsaugos būdų prireiks
Siekiant išvengti teritorijų fragmentacijos, jungiančių koridorių ar tramplinų sukūrimas ar teritorijų tarp buveinių fragmentų nepalankumo mažinimas gali pagerinti kraštovaizdžio jungtis, pagreitinančias dėl klimato kaitos poveikio mažėjančių populiacijų atsigavimą. Efektyviausi koridoriai būna tie, kurie yra panašiausi į sujungiamas buveines. Siekiant užtikrinti jautriausių ir labiausiai plintančių rūšių tolesnę plėtrą, apie 50 proc. kraštovaizdžio turėtų sudaryti tinklu sujungtos tinkamos buveinės.
Kuo klimato kaita bus stipresnė, tuo radikalesnių rūšių apsaugos būdų prireiks. Prie tokių būdų priskirtini veisimas nelaisvėje, rūšių paleidimas iš nelaisvės į natūralias buveines ir pagalbinė kolonizacija, kai rūšys įvežamos į naujas laisvas tinkamo klimato teritorijas. Šioms priemonėms įgyvendinti prireiks nuolatinės stebėsenos ir papildomų profesionalių mokslininkų tyrimų.
