Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsiąją žolininkę, ragana vadinamą Adelę Karaliūnaitę. Moteris gamina ne tik žolelių mišinius ar gyvačių antpilus, gydančius net sunkiausias ligas, bet ir jaunystę grąžinančius kremus.
Su dukra dainininke Gintare ėmėtės naujo verslo: pradėjote gaminti ekologišką kosmetiką?..
Kremai ir kitokia ekologiška kosmetika – Gintarės idėja ir aistra. Aš neturiu tam daug laiko, o ji pasinėrė kaip į vandenį ir mane kartu tempiasi. Mūsų produktai yra visiškai gamtiniai, natūralūs, nes neturime jokio chemijos fabriko ir neperkame jokių cheminių medžiagų. Viskas gaminama rankomis iš augalinių ir gyvulinių riebalų, bičių vaško, pikio. Augalai taip pat renkami rankomis. Iš pradžių gamindavau kremus tik sau ir Gintarei, paskui jų prireikė pusseserėms, draugėms, draugų draugams. Ir taip mūsų giminių šalyje viskas palengva tampa labai rimtu verslu. Jaučiuosi laiminga, kad ir dukra pajuto gamtos jėgą ir meilę Žemėpačiui. Dabar baigiame kurti keturių Laumių (Marių, Miškų, Vėjų ir Pievų) kosmetikos priemonių liniją.
Turbūt džiaugiatės, kad ir dukra pagaliau susidomėjo žolelėmis?
Pagaliau ir aš tapau pranaše šeimoje. Vaikaitis Naglis nuo mažų dienų – mano pagalbininkas. Ir sūnus aštuoniolikmetis Justinas daug prisideda. Gal ne tiek rinkdamas žoles, kiek pavaduodamas mane namų ruošoje, prižiūrėdamas sodybą – ten, kur reikia vyriškos rankos. Šiemet jis baigia mokyklą. Tikiuosi, pasirinks mediciną. O Gintarė yra kūrybinis mūsų smagratis. Smagu, kad turėsiu kam perduoti sukauptas žinias.
Tiesa, su Gintare esame labai temperamentingos, kiekviena turime savo nuomonę. Mums ilgai būnant kartu, net karšta darosi (juokiasi). Kartą viena mano draugė nugirdo mūsų diskusiją apie tai, kaip reikia įrengti kambarį. Anot jos, tai buvo panašu į mūšio plano svarstymą generaliniame štabe.
Ekologiškų produktų paklausa didėja. Žmonės labiau ėmė vertinti savo sveikatą?..
Kiekvienos motinos užduotis – išlaikyti sveiką šeimą. Vaikystėje mūsų šeima dar valgė namuose keptą duonelę. Ar ji buvo sveikesnė? Gal ir miltai kiek paplėkdavo, gal per riebiai nupenėdavome meitėlį, per daug dūmo tekdavo rūkomoms dešroms, bet mūsų šeimoje retai kas sirgdavo. Labai dažnai giminės ir kaimynai „baliavodavo“, išgerdavo alaus. Prie karštųjų patiekalų išlenkdavo po taurelę ir degtinės ar likerio. O jau dainuodavo, šokdavo, kas tik gali. Manyčiau, sveikata glūdi ne ekologiškų bulvių ar morkų maiše. Svarbiausia – nusiteikimas gyventi: džiaugtis tuo, ką turi, ir norėti tik tiek, kiek gali.
Pagal profesiją esate veterinarė. Kaip jūsų gyvenime atsirado žolelės?
Kartais imu manyti, jog žmogus gyvena tam, kad mokytųsi ir mokytųsi. Ko gero, viskas prasidėjo nuo didelio mažo vaiko smalsumo. Tiesiog nuo pat vaikystės man buvo įdomu žoliauti su močiute ir kitomis kaimo moterėlėmis, stebėti, kaip kaimynas Kiznis užkalba rožę, ar kaip daromas naminis alus. Mano vaikystė prabėgo arti gamtos, namuose kas savaitę kepdavome duoną, o kiek visko raugdavome žiemai, kiek darže prisikapstyta!
O toliau viskas bėgo, kunkuliavo gyvenimo upeliais. Stepo Žuko dailės technikume, kur audėme servetėles iš žolelių, pačios jų ir prisirinkdavome. Lietuvos veterinarijos akademijoje mokiausi kaip ant sparnų, tai buvo ypatingas laikas. Dalyvavau jaunųjų čiurlioniečių veikloje, lankiau kraštotyros fakultatyvą, sutikau daug šviesių to meto žmonių, paskatinusių pažinti ir gerbti savo tautos istoriją, žmones ir jų darbus. Pamenu, po visą vasarą trukusios ekspedicijos Kintuose, kur rinkau medžiagą tema „Senoji lietuvių medicina, veterinarija ir maistas“, dar labiau susidomėjau senolių gydymo būdais.
Kokių ligų kamuojami žmonės dažniausiai į jus kreipiasi?
Labai įvairių. Ir sergantieji vėžiu, ir smegenų vandene, ir tie, kuriuos kamuoja sąnarių, galvos skausmai, lytinė negalia, šlapinimosi sutrikimai – galėčiau vardyti be galo. Turėjau septynerių metų pacientą, kuris buvo visiškai neatsparus mikrobams... Ir vėžiu sergantį vyrą Petrą Staniulį, su kuriuo kartu nuėjome labai sunkų kelią nuo visiškos nevilties iki galimybės važinėti dviračiu.
Į žolininkus dažniausiai kreipiasi tie žmonės, kurie nebesitiki pagalbos iš tradicinės medicinos, arba ji tiesiog konkrečiu atveju yra bejėgė.
Ar žolelės visada padaro stebuklus?
Tai – nelengvas darbas. Dažnai būna sunku įtikinti žmogų, kad žolelės tikrai padės, bet tik tuo atveju, jei jis pats to labai norės ir vartos mišinius taip, kaip nurodyta. Daugelis tikisi greito rezultato, o aš mokau nesitikėti stebuklo, bet kantriai siekti sveikatos pagerėjimo visomis įmanomomis priemonėmis. Tenka įkalbinėti dar kartą nueiti pas gydytoją ir pradėti viską iš naujo. Juk žmogui duotas tik vienas gyvenimas ir viena sveikata, kuri jam pačiam ir turi labiausiai rūpėti.
Ar tiesa, kad vaistažolės padeda išgydyti ir nevaisingumą?
Tiesa, žolelėmis galima padėti tiek vyrams, tiek moterims. Beje, žmonės susiduria su šiais negalavimais labai dažnai. Lytinis gyvenimas – didžiausią džiaugsmą ir atsipalaidavimą suteikiantis malonumas, kuriuo turime mėgautis, kol tik sveikata leidžia. Tada lengviau išgyventi sukrėtimus, nepriteklius, išdavystes. Dažnai lytinis silpnumas atsiranda ir dėl psichologinių priežasčių, įtampos darbe ar šeimoje, nesutvarkytų reikalų lavinai užgriuvus galvą ir pečius. Girelės miške yra toks akmuo Mokas, ant kurio pasėdėjus labai dažnai susitvarko šie reikaliukai. Jei tik yra sveiki dauginimosi organai, pasėdėjus ant šio akmens, vaikučio siela tikrai suras kelią į jai skirtą šeimą.
Gydote net beviltiškus ligonius – turbūt nelengva matant jų kančias ir skausmą?
Aš visada galvoju, kodėl žmogų gydau, kas bus rytoj, po mėnesio, metų. Ar reikalingas žmogui kamuojantis jo kūną egzistavimas, ar geriau pagyventi nors ir trumpiau, bet nekankinant savęs ir artimųjų.
Kartą į mane kreipėsi labai sunkia plaučių vėžio forma sergantis vyras iš Joniškio. Gydytojai jo jau nebegalėjo gydyti. Praradęs viltį, Sergejus atvažiavo pas mane. Tiksliau, jį vežė artimieji, atsidarę automobilio langus, nes negalėjo jis kvėpuoti, taip dvokė iš jo plaučių. Pažadėjau, kad sustiprinsime ir jam galės taikyti chemoterapiją.
Ir?..
Žolelėmis pasiekėme tokių puikių rezultatų, kad jis galėjo vaikščioti, nejautė skausmų, buvo laimingas ir linksmas. Gydytojai jam leido taikyti chemoterapiją. Gal buvo klaida, kad jį gydė cheminiais vaistais, gal per anksti apsidžiaugėme, kai jis pradėjo jaustis geriau. Niekada nepamiršiu, kaip išeidamas anapilin, jis man padėkojo už tuos laimingus metus, o aš verkiau iš gailesčio ir iš bejėgiškumo.
Kartais noriu turėti savo ligoninę su laboratorija. Jei būčiau jaunesnė, baigčiau dar ir žmonių medicinos mokslus, kad galėčiau drąsiau imtis gydymo. Dabar visada esu labai atsargi, nes vis dėlto esu tik veterinarijos gydytoja.
Ką patartumėte moterims, norinčioms išsaugoti dailią figūrą?
Nelygu, kaip suprasi tą dailumą (šypsosi). Vienos niekaip nenupenėsi, kita gali sublogti tik keturiasdešimt dienų eidama per dykumą be maisto ir vandens.
Norinčiosioms sulieknėti siūlau grūdų ir žolelių nuovirą „Lieknėk“. Norint numesti apie dvylika kilogramų, reikia gerti nuovirą kas dieną visą mėnesį ir nieko nevalgyti.
Artinasi gripo metas. Ką patartumėte kaip žolininkė?
Jei žmogus suserga gripu, nusilpęs jo imunitetas. Reikia gerti erškėtrožių arbatos (galima įsigyti jų sirupo vaistinėse), valgyti alavijų po gabalėlį lapo nupjovus dygliukus kas dieną, kas savaitę pertis pirtyje.
Išduokite savo neblėstančios energijos paslaptį.
Mano toks organizmas. Be to, privalau atrodyti sveika, stipri, linksma ir guvi, nes tai – mano reklaminis veidas (juokiasi). Kokio patarimo gali klausti žmogus susiraukusios, sudžiūvusios, paniurusios senės? Nors galiu būti pikta, visada būsiu teisinga ir pasakysiu į akis, ką kiti gal ir nutylėtų.
Jei atvirai, retai pasižiūriu į veidrodį. Gal kartais atrodau nemadinga, apsileidusi, bet man negalima nieko nuo savęs nusikirpti (nei plaukų, nei nagų). O kai prasideda didysis žoliavimas, dažnai nelieka laiko net pamiegoti. Galiu daug ir ilgai dirbti, nes darbas man teikia atgaivą.
Nesuprantu, kas yra laisvalaikis. Mano rankos visada ką nors dirba, o galvoje kirba begalė minčių. Net žiūrėdama kokį nors filmą, randu ko pasimokyti.
Kodėl sakote, kad sveika valgyti baltą duoną, o sėlenos nėra organizmo šluota?
Sėlenose daug gleivinių medžiagų, o kai jos išbrinksta žarnyne, prisiklijuoja prie žarnų gleivinės ir pūdamos ją dirgina. Jei sėlenas valgyti būtų sveika, žmonės nebūtų nuo senų laikų taip kruopščiai malę ir sijoję grūdus, kad tik pašalintų sėlenas.
Kur galima įsigyti jūsų žolelių mišinių, tepalų?
Daug važinėju po Lietuvą, skaitau paskaitas įvairiose vietose, net mažuose kaimuose. Taip pat kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį penktą vakaro skaitau paskaitą Mažajame lektoriume Kaune (Dujotiekio g. 26). Ten ir konsultuoju, dirbu su virgulėmis bei vamzdeliu. Visi, kurie nori, gali įsigyti mano vaistažolių mišinių, tepalų ir įvairiose mugėse bei parodose.
Nebaugu vienai didžiuliame sename dvare, nesijaučiate vieniša, tiek metų gyvendama be „antrosios puselės“?
Tai nuostabus labai švarus namas. Jo grožį pajuntame tik dabar, kai jau eina į pabaigą septyniolika metų trukęs remontas. Name niekas nepūva, nepelija, negenda. Jo languose matyti visas dangus, kaip jis juda per metus, tarsi kalendorius, o mėnulis ir saulė – lyg laikrodis.
Nesu viena. Su manimi gyvena tėtis ir sūnus, kartais turiu svečių. Niekada nesijaučiau vieniša dėl to, kad neturiu vyro. Mėgstu pajuokauti, kad su ragana joks vyras neištvertų. Kai buvau jauna, norėjau ir meilės, ir vaikų. Buvo ir vyrų, bet nebuvo lemties gyventi su kuriuo nors iš jų ilgai ir laimingai. Gal dabar mokėčiau užkalbėti, bet nebenoriu. Svarbiausia, kad vaikai išėjo gražūs, ačiū Dievui, sveiki. Kas rytą nušluoju kiemelį, jei piršliai atvažiuotų...
Su dukra dainininke Gintare ėmėtės naujo verslo: pradėjote gaminti ekologišką kosmetiką?..
Kremai ir kitokia ekologiška kosmetika – Gintarės idėja ir aistra. Aš neturiu tam daug laiko, o ji pasinėrė kaip į vandenį ir mane kartu tempiasi. Mūsų produktai yra visiškai gamtiniai, natūralūs, nes neturime jokio chemijos fabriko ir neperkame jokių cheminių medžiagų. Viskas gaminama rankomis iš augalinių ir gyvulinių riebalų, bičių vaško, pikio. Augalai taip pat renkami rankomis. Iš pradžių gamindavau kremus tik sau ir Gintarei, paskui jų prireikė pusseserėms, draugėms, draugų draugams. Ir taip mūsų giminių šalyje viskas palengva tampa labai rimtu verslu. Jaučiuosi laiminga, kad ir dukra pajuto gamtos jėgą ir meilę Žemėpačiui. Dabar baigiame kurti keturių Laumių (Marių, Miškų, Vėjų ir Pievų) kosmetikos priemonių liniją.
Turbūt džiaugiatės, kad ir dukra pagaliau susidomėjo žolelėmis?
Pagaliau ir aš tapau pranaše šeimoje. Vaikaitis Naglis nuo mažų dienų – mano pagalbininkas. Ir sūnus aštuoniolikmetis Justinas daug prisideda. Gal ne tiek rinkdamas žoles, kiek pavaduodamas mane namų ruošoje, prižiūrėdamas sodybą – ten, kur reikia vyriškos rankos. Šiemet jis baigia mokyklą. Tikiuosi, pasirinks mediciną. O Gintarė yra kūrybinis mūsų smagratis. Smagu, kad turėsiu kam perduoti sukauptas žinias.
Tiesa, su Gintare esame labai temperamentingos, kiekviena turime savo nuomonę. Mums ilgai būnant kartu, net karšta darosi (juokiasi). Kartą viena mano draugė nugirdo mūsų diskusiją apie tai, kaip reikia įrengti kambarį. Anot jos, tai buvo panašu į mūšio plano svarstymą generaliniame štabe.
Ekologiškų produktų paklausa didėja. Žmonės labiau ėmė vertinti savo sveikatą?..
Kiekvienos motinos užduotis – išlaikyti sveiką šeimą. Vaikystėje mūsų šeima dar valgė namuose keptą duonelę. Ar ji buvo sveikesnė? Gal ir miltai kiek paplėkdavo, gal per riebiai nupenėdavome meitėlį, per daug dūmo tekdavo rūkomoms dešroms, bet mūsų šeimoje retai kas sirgdavo. Labai dažnai giminės ir kaimynai „baliavodavo“, išgerdavo alaus. Prie karštųjų patiekalų išlenkdavo po taurelę ir degtinės ar likerio. O jau dainuodavo, šokdavo, kas tik gali. Manyčiau, sveikata glūdi ne ekologiškų bulvių ar morkų maiše. Svarbiausia – nusiteikimas gyventi: džiaugtis tuo, ką turi, ir norėti tik tiek, kiek gali.
Pagal profesiją esate veterinarė. Kaip jūsų gyvenime atsirado žolelės?
Kartais imu manyti, jog žmogus gyvena tam, kad mokytųsi ir mokytųsi. Ko gero, viskas prasidėjo nuo didelio mažo vaiko smalsumo. Tiesiog nuo pat vaikystės man buvo įdomu žoliauti su močiute ir kitomis kaimo moterėlėmis, stebėti, kaip kaimynas Kiznis užkalba rožę, ar kaip daromas naminis alus. Mano vaikystė prabėgo arti gamtos, namuose kas savaitę kepdavome duoną, o kiek visko raugdavome žiemai, kiek darže prisikapstyta!
O toliau viskas bėgo, kunkuliavo gyvenimo upeliais. Stepo Žuko dailės technikume, kur audėme servetėles iš žolelių, pačios jų ir prisirinkdavome. Lietuvos veterinarijos akademijoje mokiausi kaip ant sparnų, tai buvo ypatingas laikas. Dalyvavau jaunųjų čiurlioniečių veikloje, lankiau kraštotyros fakultatyvą, sutikau daug šviesių to meto žmonių, paskatinusių pažinti ir gerbti savo tautos istoriją, žmones ir jų darbus. Pamenu, po visą vasarą trukusios ekspedicijos Kintuose, kur rinkau medžiagą tema „Senoji lietuvių medicina, veterinarija ir maistas“, dar labiau susidomėjau senolių gydymo būdais.
Kokių ligų kamuojami žmonės dažniausiai į jus kreipiasi?
Labai įvairių. Ir sergantieji vėžiu, ir smegenų vandene, ir tie, kuriuos kamuoja sąnarių, galvos skausmai, lytinė negalia, šlapinimosi sutrikimai – galėčiau vardyti be galo. Turėjau septynerių metų pacientą, kuris buvo visiškai neatsparus mikrobams... Ir vėžiu sergantį vyrą Petrą Staniulį, su kuriuo kartu nuėjome labai sunkų kelią nuo visiškos nevilties iki galimybės važinėti dviračiu.
Į žolininkus dažniausiai kreipiasi tie žmonės, kurie nebesitiki pagalbos iš tradicinės medicinos, arba ji tiesiog konkrečiu atveju yra bejėgė.
Ar žolelės visada padaro stebuklus?
Tai – nelengvas darbas. Dažnai būna sunku įtikinti žmogų, kad žolelės tikrai padės, bet tik tuo atveju, jei jis pats to labai norės ir vartos mišinius taip, kaip nurodyta. Daugelis tikisi greito rezultato, o aš mokau nesitikėti stebuklo, bet kantriai siekti sveikatos pagerėjimo visomis įmanomomis priemonėmis. Tenka įkalbinėti dar kartą nueiti pas gydytoją ir pradėti viską iš naujo. Juk žmogui duotas tik vienas gyvenimas ir viena sveikata, kuri jam pačiam ir turi labiausiai rūpėti.
Ar tiesa, kad vaistažolės padeda išgydyti ir nevaisingumą?
Tiesa, žolelėmis galima padėti tiek vyrams, tiek moterims. Beje, žmonės susiduria su šiais negalavimais labai dažnai. Lytinis gyvenimas – didžiausią džiaugsmą ir atsipalaidavimą suteikiantis malonumas, kuriuo turime mėgautis, kol tik sveikata leidžia. Tada lengviau išgyventi sukrėtimus, nepriteklius, išdavystes. Dažnai lytinis silpnumas atsiranda ir dėl psichologinių priežasčių, įtampos darbe ar šeimoje, nesutvarkytų reikalų lavinai užgriuvus galvą ir pečius. Girelės miške yra toks akmuo Mokas, ant kurio pasėdėjus labai dažnai susitvarko šie reikaliukai. Jei tik yra sveiki dauginimosi organai, pasėdėjus ant šio akmens, vaikučio siela tikrai suras kelią į jai skirtą šeimą.
Gydote net beviltiškus ligonius – turbūt nelengva matant jų kančias ir skausmą?
Aš visada galvoju, kodėl žmogų gydau, kas bus rytoj, po mėnesio, metų. Ar reikalingas žmogui kamuojantis jo kūną egzistavimas, ar geriau pagyventi nors ir trumpiau, bet nekankinant savęs ir artimųjų.
Kartą į mane kreipėsi labai sunkia plaučių vėžio forma sergantis vyras iš Joniškio. Gydytojai jo jau nebegalėjo gydyti. Praradęs viltį, Sergejus atvažiavo pas mane. Tiksliau, jį vežė artimieji, atsidarę automobilio langus, nes negalėjo jis kvėpuoti, taip dvokė iš jo plaučių. Pažadėjau, kad sustiprinsime ir jam galės taikyti chemoterapiją.
Ir?..
Žolelėmis pasiekėme tokių puikių rezultatų, kad jis galėjo vaikščioti, nejautė skausmų, buvo laimingas ir linksmas. Gydytojai jam leido taikyti chemoterapiją. Gal buvo klaida, kad jį gydė cheminiais vaistais, gal per anksti apsidžiaugėme, kai jis pradėjo jaustis geriau. Niekada nepamiršiu, kaip išeidamas anapilin, jis man padėkojo už tuos laimingus metus, o aš verkiau iš gailesčio ir iš bejėgiškumo.
Kartais noriu turėti savo ligoninę su laboratorija. Jei būčiau jaunesnė, baigčiau dar ir žmonių medicinos mokslus, kad galėčiau drąsiau imtis gydymo. Dabar visada esu labai atsargi, nes vis dėlto esu tik veterinarijos gydytoja.
Ką patartumėte moterims, norinčioms išsaugoti dailią figūrą?
Nelygu, kaip suprasi tą dailumą (šypsosi). Vienos niekaip nenupenėsi, kita gali sublogti tik keturiasdešimt dienų eidama per dykumą be maisto ir vandens.
Norinčiosioms sulieknėti siūlau grūdų ir žolelių nuovirą „Lieknėk“. Norint numesti apie dvylika kilogramų, reikia gerti nuovirą kas dieną visą mėnesį ir nieko nevalgyti.
Artinasi gripo metas. Ką patartumėte kaip žolininkė?
Jei žmogus suserga gripu, nusilpęs jo imunitetas. Reikia gerti erškėtrožių arbatos (galima įsigyti jų sirupo vaistinėse), valgyti alavijų po gabalėlį lapo nupjovus dygliukus kas dieną, kas savaitę pertis pirtyje.
Išduokite savo neblėstančios energijos paslaptį.
Mano toks organizmas. Be to, privalau atrodyti sveika, stipri, linksma ir guvi, nes tai – mano reklaminis veidas (juokiasi). Kokio patarimo gali klausti žmogus susiraukusios, sudžiūvusios, paniurusios senės? Nors galiu būti pikta, visada būsiu teisinga ir pasakysiu į akis, ką kiti gal ir nutylėtų.
Jei atvirai, retai pasižiūriu į veidrodį. Gal kartais atrodau nemadinga, apsileidusi, bet man negalima nieko nuo savęs nusikirpti (nei plaukų, nei nagų). O kai prasideda didysis žoliavimas, dažnai nelieka laiko net pamiegoti. Galiu daug ir ilgai dirbti, nes darbas man teikia atgaivą.
Nesuprantu, kas yra laisvalaikis. Mano rankos visada ką nors dirba, o galvoje kirba begalė minčių. Net žiūrėdama kokį nors filmą, randu ko pasimokyti.
Kodėl sakote, kad sveika valgyti baltą duoną, o sėlenos nėra organizmo šluota?
Sėlenose daug gleivinių medžiagų, o kai jos išbrinksta žarnyne, prisiklijuoja prie žarnų gleivinės ir pūdamos ją dirgina. Jei sėlenas valgyti būtų sveika, žmonės nebūtų nuo senų laikų taip kruopščiai malę ir sijoję grūdus, kad tik pašalintų sėlenas.
Kur galima įsigyti jūsų žolelių mišinių, tepalų?
Daug važinėju po Lietuvą, skaitau paskaitas įvairiose vietose, net mažuose kaimuose. Taip pat kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį penktą vakaro skaitau paskaitą Mažajame lektoriume Kaune (Dujotiekio g. 26). Ten ir konsultuoju, dirbu su virgulėmis bei vamzdeliu. Visi, kurie nori, gali įsigyti mano vaistažolių mišinių, tepalų ir įvairiose mugėse bei parodose.
Nebaugu vienai didžiuliame sename dvare, nesijaučiate vieniša, tiek metų gyvendama be „antrosios puselės“?
Tai nuostabus labai švarus namas. Jo grožį pajuntame tik dabar, kai jau eina į pabaigą septyniolika metų trukęs remontas. Name niekas nepūva, nepelija, negenda. Jo languose matyti visas dangus, kaip jis juda per metus, tarsi kalendorius, o mėnulis ir saulė – lyg laikrodis.
Nesu viena. Su manimi gyvena tėtis ir sūnus, kartais turiu svečių. Niekada nesijaučiau vieniša dėl to, kad neturiu vyro. Mėgstu pajuokauti, kad su ragana joks vyras neištvertų. Kai buvau jauna, norėjau ir meilės, ir vaikų. Buvo ir vyrų, bet nebuvo lemties gyventi su kuriuo nors iš jų ilgai ir laimingai. Gal dabar mokėčiau užkalbėti, bet nebenoriu. Svarbiausia, kad vaikai išėjo gražūs, ačiū Dievui, sveiki. Kas rytą nušluoju kiemelį, jei piršliai atvažiuotų...
