Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Agnė Gregorauskaitė: žvelgti į pasaulį šviesiomis akimis

„Magdalena Paukštytė..." - iki šiol nulydi žvilgsniai aktorę Agnę Gregorauskaitę (70). Ne, dėl to ji nepyksta. Netgi dėl to, kad kai kurie tik šį jos vaidmenį populiariame spektaklyje „Žaldokynė" ir prisimena.
Foto naujienai: Agnė Gregorauskaitė: žvelgti į pasaulį šviesiomis akimis
Foto naujienai: Agnė Gregorauskaitė: žvelgti į pasaulį šviesiomis akimis / zmones24.lt

„Magdalena Paukštytė..." - iki šiol nulydi žvilgsniai aktorę Agnę Gregorauskaitę (70). Ne, dėl to ji nepyksta. Netgi dėl to, kad kai kurie tik šį jos vaidmenį populiariame spektaklyje „Žaldokynė" ir prisimena. O juk teatrui atiduota pusė amžiaus... Ji apskritai stengiasi nepykti ant pasaulio. Sako, to mokė mama - legendinė aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė.


Girdėjau, scenoje vaidinate nuo aštuonerių...


Mama mėgo man rodyti pasaulį. Tikriausiai todėl ir imdavo mudvi su Aušrele (seserimi pianiste Aušra Banaityte - red. past.) į gastroles. Buvome lyg du krepšiai, užsikabinę ant jos rankų. Mamai patikdavo mus šviesti. Ir į Maskvą važiavome, ir ko tik aš buvau nemačiusi!

Į gastroles važiuodavau su didžiausiu džiaugsmu, nors kartais sąlygos būdavo tokios sudėtingos. Mama visur turėjo pažįstamų. Tad gastrolėse gyvendavome gražiai: plyta iškūrenta, vandens prišildyta, valgyt pagaminta, patalai švarūs pakloti.

Pamenu, man buvo aštuoneri, kai nuvažiavome į Šiaulius. Staiga viena aktorė turi grįžti į Vilnių. O kas pakeis? Monika Mironaitė, tada režisavusi spektaklį „Katės namai", ėmė ir išleido mane. Mama vaidino katę, o aš turėjau suvaidinti gaidžiuką ir paršiuką. Tekstas man - jokia naujiena. Aš tą spektaklį atmintinai mokėjau. Vakare - išvis nuostabus dalykas! Ostrovskio „Miškas". Borisas Dauguvietis jį režisavo, pats tame spektaklyje ir vaidino. Kazys Inčiūra, Mečislovas Chadaravičius, Ona Juodytė, Nėlė Vosyliūtė, Aleksandras Kernagis, Vladas Jurkūnas, mama - tikras to meto žvaigždynas. Ir aš! Aprengė mane kaip berniuką, peruką uždėjo, o aš - tokia apvalutė, taip sakant, gražių formų. Turėjau į eglę įsilipti ir sušukti: „Jau atvažiuoja, atvažiuoja..." Dieve mano, kokia po to vakaro buvau išdidi.


Ar tą vakarą ir nusprendėte, kad užaugusi būsite aktorė?


Oi, kaip blaškiausi... Mediko profesija ar teatras? Po pirmosios perklausos tuometėje konservatorijoje truputį išsigandau. Maniau, pasiimsiu dokumentus ir nunešiu į Medicinos fakultetą. Ir čia jau svarbų vaidmenį atliko nuostabus teatro istorijos dėstytojas Nikolajus Sykčinas. Jis tiesiog ėmė ir neatidavė man tų dokumentų - leido suprasti, kad manoji vieta - čia, konservatorijoje.


O kaip mama? Ar ji palaimino jūsų pasirinkimą tapti aktore?


Dėl aktorystės mama niekada nepriekaištavo. Kur kas labiau ji graužė mane dėl išvaizdos, kam buvau tokia storuliukė (juokiasi).


Na, ir jums apsispręsti neturėjo būti lengva. Juk garsių tėvų vaikai paprastai labai nori pabėgti nuo pavardės...


Tuometėje Salomėjos Nėries gimnazijoje mane ketvirtadieniais atleisdavo nuo pamokų. Beveik kiekvieną savaitgalį tekdavo rengti literatūrinius montažus. Be to, dar dainavau chore ir oktete. Scenoje mokėjau elgtis, žinojau, kas tai yra. Mama geriau už mane žinojo, kad teatre gyvenimas nebus lengvas. Tačiau ji taip pat suprato, kad varžyti manęs negalima, reikia duoti šansą.

Beje, kai 1954-aisiais aš įstojau, mokytis pradėjo ir ji pati. Vieną dieną atėjo ir pasakė: „Agnute, jaučiau, kad mano protas pradeda senti." Nors buvo liaudies artistė, kultūros ministro žmona, turėjo darbo teatre, nusprendė Vilniaus universitete neakivaizdžiai mokytis filologijos. Ir mokėsi, ir kursinius darbus rašė, ir egzaminus laikė...

Beržyno gatvėje, kur tuo metu gyvenome, viename kambaryje mokydavausi aš su bendramokslėmis, o kitame - mama su savo kurso draugėmis, jaunomis mokytojomis neakivaizdininkėmis. Jos atvažiuodavo į Vilnių, pas mus gyvendavo. Mama baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Niekas jai nuolaidų nedarė, poniai Kymantaitei-Banaitienei. Nė iš tolo! Dabar su viena iš tų jaunų moterų, kurios mokėsi su mama, Bernadeta Markevičiene kartu parengėme prisiminimų knygą. Jau beveik suredaguota. Išleisime ją Kazimieros Kymantaitės šimto metų jubiliejui. Sudėjome prisiminimus apie savotišką žmogų - mano motiną, apie didžiulę jos energetiką. Juk būtent tokią reikėjo turėti, kad pastatytų spektaklį, kuris iki šiol vaidinamas pilnose salėse. O kaip sunkiai jie leido „Žaldokynę" į gyvenimą! Keturiolika peržiūrų buvo. Net komentuodami Magdalenos Paukštytės charakterį, sovietinio meno prižiūrėtojai sakė: „Tarybinė moteris neprivalo išgyventi dėl to, kad ji liks senmergė. Naujoje visuomenėje senmergės tipo nebėra. Jai visiškai neprivalu ištekėti".


Na, jums dėl to neteko išgyventi. Tiek metų laimingai gyvenate su vienu ryškiausių Lietuvos kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu.


Visi mes ieškome aistros ir meilės. Ieškome ir kartais randame. Reikia turėti drąsos ieškoti. Bet kartu - įvertinti savo galimybes, gerai pagalvoti, kas gi esi tu pats ir ką gali duoti žmogui, kurį myli?


Ar buvo laikas, kai jūs irgi ieškojote didelės meilės?


Kai išsiskyriau su pirmuoju vyru Henriku Šimkumi, man buvo trisdešimt metų. Iki trisdešimt aštuonerių likau viena. Likimas taip norėjo, kad su Anatolijumi Šenderovu susitiktume Indijoje. Pajutome vienas kitam begalinę simpatiją, tačiau mūsų romanas prasidėjo ne ten - užsienyje savęs nekompromituoju (juokiasi). Iki Indijos Anatolijaus nepažinojau, žinojau tik kad toks yra. Mudu nuėjome tikrai sudėtingą kelią. Anatolijus labai mylėjo savo dukterį, gerbė savo žmoną, o man nesinorėjo jokių makalynių. Tačiau likimo pirštas sprendžia savaip. Pajutau, kad tam vyrui esu beprotiškai reikalinga. Tokia jaučiuosi ir iki šiol. Nuostabu, kad aplink tiek daug vyrų, kurių dėmesio man netrūksta, - ir vyresniojo sūnaus mediko Henriko, ir jaunesniojo - žurnalisto Rimo. Be galo dėmesingi mano sūnūs! O gal ir aš nesu pati bjauriausia (juokiasi)?

Ir vis dėlto Anatolijui rūpiu labiausiai. Galime susipykti labai rimtai, ir aš galiu pasielgti ne taip, kaip reikia, ir jis gali mane užgauti... Tačiau šis tas, kai žmonės drauge gyvena trisdešimt penkerius metus...


Panašu, per tokį ilgą laiką turėjote atskleisti buvimo drauge paslaptis...


Man atrodo, gyvenime nereikia aštrinti nesvarbių, menkų dalykų. Taip, kartais tai padaryti labai sunku... Iš gilaus moteriško patyrimo galiu sakyti, kad neverta laikyti plytos užantyje, geriau jau iškloti, jei kas nepriimtina ar nepatinka. Kai laikai žodžius, nuoskaudas, plyta anksčiau ar vėliau virsta sunkiu akmeniu, o jis ima tempti žmogų žemyn.


Tačiau taip dažnai mes bijome kalbėti, jaučiamės nepatogiai ar pernelyg saugome artimus žmones...


Ir dar mūsų auklėjimas... Tik nemanau, kad tai - teisinga. Labai svarbu konfliktą išspręsti tuojau pat. Nešiojamas konfliktas virsta nelaimėmis, ligomis ar užsitęsusiu širdies skausmu. Nuo vaikystės mums turėtų būti paaiškinta, kad vyrų ir moterų pasaulis - visiškai skirtingas. Tai, apie ką mąsto jie, ne visada suprantame mes. Ir tai, ko trokštame mes, ne visada išgirsta jie. Atvirumas tarp dviejų žmonių - būtinas. Juk taip svarbu, kai baigiasi konfliktas, po pusvalandžio, po valandos ar bent jau kitą rytą pajusti, kad šalia - vis dar tas pats žmogus, su kuriuo norisi kalbėtis, bendrauti. Ir visada žinoti, kad sunkiausiais momentais tu būsi šalia jo, o jis - šalia tavęs.


Gana ramiai kalbate ir apie savo, ir apie itin artimų žmonių skyrybas. Ar taip yra todėl, kad jos lydėjo jus visą gyvenimą. Išsiskyrė mama su tėvu, vėliau - jūs pati...


Kažkada, vaikystėje, sau prisiekiau, kad niekada nesiskirsiu. Tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad skyrybos įvyko. Jau ko gyvenime labiausiai nemėgstu, tai melo ir veidmainystės. Toks žmogus tegu sau eina šalin nuo manęs. Kaip Žaldokas spektaklyje kad sako: „Eik eik, kad tave matyčiau beeinantį." Matyt, tas jausmas atsineštas iš šeimos, iš motinos paveldėtas, o ji buvo labai atviras žmogus, labai ryžtingas ir tiesus. Kartais netgi įžeidžiamai tiesus. Tik tie jos įžeidimai ar pajuokavimai turėjo didžiulio talento atspalvį.


Na, jūs tikriausiai gerai žinote, kad gyventi šalia talentingų žmonių, su talentingais žmonėmis, nėra paprasta...


Labai sunku. Tačiau aš dar žinau, kad kai juos prarandi, širdyje atsiranda didžiulė tuštuma ir skausmas.


Jums pasisekė, kad augote tokioje šeimoje...


Dievas davė ir drėbtelėjo! Ne tik mamą, bet ir tėvą - profesorių ekonomistą Marijoną Gregorauską. Jo šimtmetį taip gražiai atšventė Vilniaus universitetas.

Nuo vaikystės augau tarp knygų, klausiausi tėvų pokalbių. Kas tik nesilankydavo mūsų namuose - Dvarionas (kompozitorius Balys Dvarionas - red. past.), Miltinis (teatro režisierius Juozas Miltinis - red. past.), Juknevičius (aktorius, režisierius, pedagogas Romualdas Juknevičius - red. past.). Per tas popietes niekų nekalbėdavo, niekas nenarstė teatro intrigų - tam vaidmenį duoti, tam neduoti... Kai svečiai išeidavo, mudvi su Aušrele puldavome ieškoti pjesių, apie kurias jie kalbėjo.

Baugu sakyti: aš laiminga, aš laiminga. Girtis nevalia, bet džiaugtis tuo, ką turiu šią akimirką, būtina. Vienas Dievas žino, kas gali atsitikti, tačiau liūdėti dėl to, dėl ko liūdėti neverta, tikrai nereikia. Man patinka į pasaulį žvelgti šviesiomis akimis. Tai - irgi mamos įdiegta filosofija. Dabar jos laikosi visa mūsų šeima.


Agne, prisiminkite, ar jūsų namuose būdavo laikomasi taisyklių, ar augote su seserimi visiškai laisvos?


Pirmoji ir svarbiausia taisyklė: mudvi privalėjome gerai mokytis. Būtinai! Aušrelei mokslai visada puikiai sekėsi, o aš nenorėdavau mokytis dalykų, kurie man būdavo neįdomūs. Kartais prisirinkdavau dvejetų, o jau tada - skubiai skubiai juos ištaisydavau. Jokių trejetų baigiamuosiuose trimestruose! Kita taisyklė - nezyzti be reikalo. Mama mums sakydavo: „Kas yra? Oras blogas? Nepasisekė? Neturi jokios teisės verkti. Verksi tada, kai manęs nebebus..." Auklėjo mus griežtai. Nors patėvį vežiojo ministerijos automobilis, mes prie jūros važiuodavome traukiniu. Su lagaminais - iki Kretingos, o iš ten - autobusu į Palangą. Lyg ir buvome ministro dukros, tačiau augti privalėjome kaip paprastos, normalios mergaitės. Tėvai mums visada kėlė didelius reikalavimus.


Augote su patėviu. Sakykite, ar po tėvų skyrybų jums, tada dar visai mergaitei, liko nuoskaudų?


Kai tėvai išsiskyrė, man buvo šešeri. Labai giliai išgyvenau tą laiką. Tada atsirado pirmųjų žilų plaukų. Sau prisiekiau, kad niekada nesiskirsiu. Mano patėvis buvo tolerantiškas, taktiškas ir labai stengėsi, kad tuose namuose jausčiausi gerai. Žinojo, kad man patinka dailė, tai atveždavo brangių albumų iš užsienio. Buvau puošeiva, tad lauktuvių gaudavau auskarų - dar dabar turiu juos išsaugojusi.


O su tėvu ar išliko ryšiai?


Mes bendravome. Tą dieną, kai pirmąsyk ištekėjau, gimė mano sesuo Dainelė. Kai pagalvoji, mūsų gyvenime - tiek daug sutapimų.

Lyg kabala kokia, jei imtum skaičiuoti.


Mėginate į tai gilintis? Manote, jog tai ką nors lemia gyvenime?


Labai didelės mistikos užsikrauti nesistengiu, tačiau į kai kuriuos dalykus atkreipiu dėmesį. Tikiu, kad anapus išėję brangūs žmonės mus globoja. Mama, mamos sesuo, abi mano močiutės, teta Regina...


Iš meniškos aplinkos taip ir neišsiveržėte. Kažkada gyvenote apsupta teatro, o dabar - ir jo, ir muzikos garsų...


Kad niekada nė netraukė išsiveržti. Mudviejų su Anatolijumi diena prasideda prie puodelio kavos. Mes kalbam kalbam, jis man būtinai papasakoja apie dienos planus. Labai džiaugiuosi, jei galiu su juo keliauti. Anatolijaus premjerų klausiausi Londone, Torunėje, Varšuvoje, Berlyne, lapkritį važiuosime į Čekiją. Esu teatro žmogus, galiu nuspėti, kada ateina sėkmė. Pamenu, Berlyno Konzerthauze vyksta repeticija. Tada skambėjo Anatolijaus kūrinys „Concerto in Do", už kurį vėliau buvo apdovanotas Europos kompozitorių premija. Staiga į salę ima bėgti aptarnaujantis personalas. Na, galvoju, viskas bus gerai, juk ir teatre taip: jei repeticijų pažiūrėti subėga scenos darbininkai, spektaklis turės pasisekimą.

Kiekvienas išėjimas į sceną menininkui yra rizika ir išbandymas. Priims ar nušvilps?

Didžiulį įspūdį man daro savyje didelį tragizmą nešiojantys menininkai. Tačiau nepakenčiu tų, kurie lyg specialiai pradeda vaizduoti, kaip jiems sunku, kaip blogai, kaip jiems viso to nereikia... Tai kurių velnių esate teatre?! Būna, vaidmuo nepavyksta, bet slankioti apie teatrą ir malti liežuviu...

Manyje nėra vietos pavydui, džiaugiuosi kiekvienu gražiu kolegos darbu ir sakau tai.


Agne, ar buvo vaidmenų, kurių norėjote, bet negavote?


Šekspyro „Užsispyrėlės sutramdyme" kadaise būčiau suvaidinusi labai gražiai. Mažai vaidinau klasikinėse komedijose, nors jas itin mėgstu.


Kada nors išgyvenote dėl jums prilipusio komedijos aktorės štampo?


Vis galvoju: jei būtų buvęs gyvas mano mokytojas Romualdas Juknevičius, gal manoji karjera kitaip būtų pakrypusi. Tačiau niekada dėl to neišgyvenau. Kiekvienas išėjimas į sceną man - Dievo dovana.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?