Išties galima pamanyti, kad gražiosios ir iškalbingosios televizijos laidų vedėjos Aistės Paškevičiūtės (23) gyvenimas spindi kaip žvaigždė: pjedestalai, seksualiausiųjų rinkimai, „glamūras"... Bet ji vienu smūgiu sudaužo tą „glamūrą" į šipulius: krizė, atlyginimai vėluoja, apskritai neaišku, ar ateityje turės darbo. Tačiau optimizmo ir tikėjimo, kad viskas baigsis puikiai, vis tiek nepraranda: atrodo, graži draugystė su lenktynininku Dominyku Butvilu (20) Aistei suteikia sparnus.
Siurbčiojame kavą terasoje, iš kurios atsiveria vasarėjančio Vilniaus panorama - suvešėję medžiai ir gatvėmis kinkuojantis mašinų karavanas. Merginos akys po fotosesijos tamsiai raudonos. Ne dėl to, kad būtų mirtinai nuvargusi - kam kam, bet Aistei Paškevičiūtei fotosesija tikrai ne naujiena. „Tiesiog parinko tokį makiažą, - jai pačiai juokinga. - Grįžusi namo bėgsiu praustis..."
Fotosesijos, žurnalų viršeliai, o tu staiga prabyli apie kažkokią krizę. Kodėl? Tavo darbas televizijoje atrodo toks sėkmingas...
Gerai, kad bent žiūrovams taip atrodo... Jei sąžiningai - abejoju, ar kitą sezoną išliks bent viena laida, kuriose dirbu. Dabar toks nestabilus laikotarpis, taigi negaliu pykti net dėl to, kad vėluoja atlyginimai - juk taip atsitinka ne dėl blogos kieno nors valios! Pasikeitę įstatymai, gerokai apkarpyti honorarai irgi gniuždo. Apie galimybę susirgti ar eiti motinystės atostogų televizijoje net nekalbu: ji apskritai yra nulinė!
Tai kas tave dar laiko televizijoje? Tas „glamūras"? Skonis, kurio paragavęs negali sustot?
O ne, aš tame „glamūre" visai nedalyvauju... Kartais susimąstau: ką darytų televizijos kanalas, jei labai stigtų pinigų? Samdytų skandalingas laidų vedėjas! O aš tokia nesu, vadinasi, skrisčiau lauk (juokiasi). Bet vis tiek neketinu keistis, todėl, be televizijos, kuri man labai patinka, ieškau ir kito pagrindo po kojomis. Mane labai domina rinkodara, bet Lietuvoje ją studijuoti sudėtinga: magistrantūroje dažniausiai mokomasi „dėl popieriaus", dėstytojai ateina, parodo skaidrelių ir išeina... Aš to nenoriu. Patys dėstytojai pataria važiuoti studijuoti į užsienį...
Važiuosi?
Dar ne. Pirmiausia Tarptautinio verslo mokykloje turiu baigti bakalauro studijas: birželio pradžioje laukia valstybinis egzaminas. Į jį įtraukti buhalterinė apskaita, finansų valdymas, rinkodara, organizacijos valdymas, žmogiškieji ištekliai ir tarptautinis verslas. Nemažai, ar ne?
Nelengvas tavo gyvenimas: egzaminai sunkūs, atlyginimo nemoka, toliau mokytis nėra kur...
Bet iš tiesų viskas puiku! Pirmąkart jaučiu, kad kvėpuoju pilna krūtine. Pirmą sykį esu tokia gyva! Žinoma, ekonomikos krizė supurto, visai kitomis akimis pradedi į viską žiūrėti. Tačiau, įsitvėrus bent menkiausio šapelio, šitą laikotarpį galima išgyventi. Krizių patirtis rodo: įmonės ir žmonės, kurie per ją sugebėjo išlikti gyvi, vėliau būna penkiomis galvomis aukščiau už kitus. Labai lengva valdyti investicijas, kai rinka plečiasi ir viskas savaime brangsta: tu nieko neveiki, tik sėdi ir nosį krapštai. O pabandyk išsaugoti investicijas, kai ištinka krizė... Tai jau menas.
Smagu išmintingai pasamprotauti, bet kartais ir valgyti reikia. Kaip išgyveni, kai atlyginimai vėluoja?
Iš santaupų. Ką gavau praėjusių metų pabaigoje, tą suspaudžiau į kumštuką ir laikiau. Ačiū Dievui, užteko proto neištaškyti - dabar labai praverčia.
Dabar tau labai praverstų turtingas vyras...
O ne, nenoriu būti viena iš prabangių mašinų, kurios, ištikus krizei, labai nupinga, nes niekas jų nebeperka (juokiasi). Pigi investicija nebūsiu.
Kur šiuo metu gyveni?
Nuomojamo buto Senamiestyje teko atsisakyti: gyvenu tai pas tėvus, tai pas draugę. Daiktai, kuriuos kaupiau ketverius metus, iškeliavo pas tėvus, ten pat prisiglaudė ir mano katė. Tačiau nejaučiu diskomforto, nes niekada neturėjau savo namų. Žinoma, svajoju apie nuosavą butą, kuris būtų tik Aistės Paškevičiūtės, bet jo kol kas nėra, ir nieko čia tokio. Gal tik katės gaila... Bet ji puikiai pritapo tėvų namuose. Jie irgi augina katiną, tai abu dabar draugauja. Toji draugystė tyra, nes abu iškastruoti (šypsosi). Jų tokie keisti santykiai - lyg vyro ir žmonos po daugelio santuokos metų, kai vienas kitą puikiai pažįsta, intymių ryšių jau neturi, bet laiką leidžia drauge.
Apskritai mano situacija tikrai nėra pati blogiausia. Kartais su draugais pajuokaujame: gal reikia važiuoti į kokią Indoneziją, gulėti po medžiu ir valgyti bananus? Ten bent žmonės laimingi. O čia?.. Žmonės savęs nerealizuoja, džiaugsmo nejaučia, dirba tik tam, kad į mašiną prisipiltų benzino, sumokėtų nuomą ir prisikimštų maisto. Viskas iki šiol buvo daroma dėl daiktų. Poreikių piramidė išsikraipė: nebeliko saviraiškos troškimo, žemiausioje grandyje atsidūrė „Volkswagen Golf", o aukščiausioje - BMW X6. Nenoriu tikėti, kad pasaulis tuo paremtas. Bent jau gamtoje taip nėra. Štai beždžionėms materialumo reikia tik tiek, kad išgyventų: pakanka užuovėjos virš galvos ir banano burnoj.
O lietuviui banano žievė turi būti su „Swarovski" krištolu...
Aha, negi valgysi paprastą (juokiasi). Juk ne lygis...
Taigi vienintelis gėris šioje ašarų pakalnėje - meilė?
Taip, vienintelis gėris yra meilė (šypsosi). Tik ji ir gelbsti. Maniškė - be jokio materialumo prieskonio: mano draugas nėra milijonierius, jis manęs nenusipirko, aš jo irgi nenusipirkau. Kaip pagal tą posakį: geriausi dalykai gyvenime dalijami už dyką.
Kaip judu susipažinote?
Susitikome ekologinėse lenktynėse. Iš tiesų už savo meilę ir džiaugsmą turiu būti dėkinga Giedrei Rusytei: lenktynėse turėjo dalyvauti ji, bet paskutinę minutę kažkas nutiko, todėl paprašė ją pakeisti. Domas buvo mūsų komandos vadovas. Jis man pasirodė labai originalus: ganėtinai netradicinė tiek jo išvaizda, tiek mąstysena. Jis dalyvauja ralyje nuo penkiolikos metų, puikiai moka kontroliuoti save, gerai suvokia pinigų vertę. Jo požiūris į gyvenimą - labai įdomus. Beje, tose lenktynėse man nelabai pasisekė: nugriuvau nuo „segvėjaus", buvau paguldyta į mašiną atsigauti, o organizatoriai paprašė Domo pažiūrėti, ar aš dar gyva. Taip ir pradėjome kalbėtis. Kalbėjom kalbėjom ir prisikalbėjom.
Apie ką? Apie žaizdas ir nubrozdinimus?
Panašiai (juokiasi). Kaip dabar prisimenu: pirmasis mūsų pokalbis sukosi apie saugiklius, atsirandančius žmogaus galvoje su amžiumi ir patirtimi. Apie tai, kad kaskart esi linkęs vis mažiau rizikuoti.
Sakyčiau, nelabai jaunatviška tema...
Tikrai, pasišnekėjom kaip du senukai (juokiasi). Jam tada buvo devyniolika, man - dvidešimt dveji.
Jis tavęs nepažino?
Jam pasakė: „Tavo komandoje vietoj Rusytės bus Paškevičiūtė", ir tiek. Aišku, jis nežinojo, kas ta Paškevičiūtė. Kai pamatė, pažino, bet, ačiū Dievui, neturėjo išankstinės nuostatos. Paskui susidraugavome. Pasiskambinę turėdavome labai daug apie ką pasikalbėti: kalbėdavome ilgai, po kelias valandas, kol išsikraudavo telefonai.
Ar ne per greitai? Juk ką tik buvai išsiskyrusi su ankstesniuoju draugu?
Mes niekur neskubėjome. Elgėmės natūraliai, stengėmės būti sąžiningi patys sau. Negalvojome: va, jeigu pasišnekėsime dar tris kartus, tai jau reikš ką nors nepaprasta. Viskas gražiai susiklostė savaime.
Kai kuriems kliūva jaunas Dominyko amžius...
Man jis irgi užkliuvo! Kai Domas prasitarė, kad ISM žada studijuoti ekonomiką ir politiką, apstulbau: „Tai kiek tau metų?" „Devyniolika", - atsakė, o aš su giliu nusivylimu ir pasibaisėjimu išspaudžiau: „Ką?.." Dėl jaunų vaikinų turėjau griežtą stereotipą: jie yra vėjo pamušalai. Bet džiaugiuosi, kad neužvėriau pažinimo vartų ir bent jau pasikalbėjau su juo. Domas man įrodė, kad būna taisyklių išimčių. Tiesa, abu sutarėme, kad stereotipas dėl jaunų vaikinų yra teisingas: tiesiog jis negali būti taikomas tūkstančiui iš tūkstančio.
Vadinasi, Domas yra vienas iš tūkstančio?
Taip, jis yra vienas iš tūkstančio, iš milijono...
Ir taip jis tave atribojo nuo devynių šimtų devyniasdešimt devynių potencialių konkurentų...
Tiksliau - klaidų (juokiasi). Žinai, kas dar įdomu: nors mus skiria tik treji metai, retsykiais pasijunta kartos skirtumai.
Kaip? Jis neprisimena animacinių filmų, kuriuos tu prisimeni?
Ne visus! Pavyzdžiui, neprisimena „Auksinės plunksnelės"...
O ne! Tik ne tai! Kaip gyventi su žmogumi, kuris nematė „Auksinės plunksnelės"?..
Beveik neįmanoma (juokiasi). Bet man patinka, kad dabartinių jaunų vaikinų supratimas apie moters grožį - visai kitoks nei anuomet. Pavyzdžiui, trisdešimtmečių moters etalonas aiškus: aukštakulniai, iškirptė, didelės krūtys, ilgi plaukai. O dvidešimtmečiams šauni mergina ta, kuri turi savo stilių, vidinės drąsos, turi nuomonę, nėra „nutapyta", yra patraukli ir simpatiška - ne tiek veido, kiek būdo bruožai. Jų draugės įdomios, veiklios ir turi ką pasakyti. Absoliutus vertybių perversmas! Mane tai maloniai nustebino.
O kokie kartų skirtumai tave nemaloniai nustebino?
Sykį klube ištiko šokas. Nuėjome ten su draugų kompanija. Vaikinai - kuklūs, paprasti, per visą vakarą nė vienas nepriėjo prie nepažįstamų merginų. Bet merginos - o, vaikeli... Gipiūriniai korsetai, iš džinsų lašiniai - oi, atsiprašau, strėnos - kyšo, krūtys tabaluoja... Ir įsivaizduok: šoku su Domu, viena tokia prieina, užlenda prieš mane ir ima raitytis! Tik žiūriu, kad prieš mano akis atsirado svetimas pakaušis... Nebežinojau, nei ką sakyti, nei ką daryti, todėl apsisukau ir nuėjau. Domas irgi nuėjo. Gal pasakysiu kaip kokia senutė, bet kur merginų savigarba?..
O Domas kada nors yra leidęs suprasti, kad tu už jį vyresnė?
Ne. Tai aš esu ta, kuri nuolat kartoja: „Mano kartai tai neįprasta..." Tarsi būčiau kokia šimtametė (juokiasi).
Buvęs tavo draugas - keliolika metų vyresnis, šis - jaunesnis. Nemanai, kad esi linkusi į kraštutinumus?
Turbūt. Bet juk aš - Avinas, kraštutinumų žmogus. Apskritai jų skirtumai gana paradoksalūs, bet tikriausiai būtų nesąžininga čia juos atskleisti. Galiu tik pasakyti, kad šįkart nustebau visai ne tada, kai tikėjausi. Ir nustebau gerąja prasme.
Kiek judviejų draugystei svarbūs tėvai?
Svarbūs. Domas gyvena su tėvais, yra šeimos narys, tad turi paisyti jų nuomonės. Taigi buvo svarbu, kad aš jiems patikčiau.
Stengeisi jiems patikti, kai ėjai susipažinti? Nešeisi pačios keptą pyragą?
Ne... Bet labai bijojau nepatikti. Jei tai būtų „teoriniai" tėvai, kurie gyvena kažkur Balbierišky ir pas kuriuos reikia retkarčiais nuvažiuoti, tada gal ir būtų galima apsimesti, kad vieni kitiems patinkame. Bet kai nuolat bendraujame, kai dažnai pas juos lankausi, tampa svarbu, kad simpatijos vaidinti nereikėtų. Ačiū Dievui, jie į mane pažvelgė teigiamai. Esu už tai dėkinga: juk jei internete būtų parašę mano vardą, pavardę ir pagal nuorodas susidarę įspūdį apie mane, nebūtų leidę nė kojos įkelti į savo namus (šypsosi).
Kaip Dominykas reaguoja į tavo žvaigždės statusą?
Priima kaip neišvengiamybę. Kai pradėjome draugauti, jis jau žinojo, kas esu, todėl galėjo iš anksto apsvarstyti, jam tai tinka ar ne.
Bet žinomumas nėra jau toks blogas dalykas...
Nėra ir geras. Maža tokių vyrų, kuriems tai pliusas, o visiems kitiems - tik minusas. Joks normalus vyras nenori, kad kas nors lįstų į asmeninį gyvenimą, jį fotografuotų, domėtųsi jo drauge, klausinėtų, ką ji valgo, kaip rengiasi ir ką jis apie tai mano. Bet kai jausmai yra aukščiau už pragmatizmą, jis susitaiko su esama padėtimi.
Išoriškai judu panašūs. Ar esate panašūs ir vidumi?
Labai. Nuo pat pradžių supratome vienas kitą iš pusės žodžio. Vyrui ir moteriai normalu nesuprasti, ką kitas norėjo pasakyti, o mums tai neįprasta ir atsitinka labai retai. Ir savo ambicijomis esame panašūs: abu labai ambicingi, trokštame pergalių, siekiame tikslų, kuriuos patys išsikeliame. Negana to, norime laimėti „teisingai", nelipti kitiems per galvas. O tokiems gyvenimas dažnai pakerpa sparnus ir sviedžia į mėšlą (šypteli). Kartu žiūrime labai juokingą amerikietišką situacijų komediją „How I met your mother", ją parsisiunčiame internetu. Keliaujame. Bendraujame su draugais. Važiuojame į Palangą, kur jo tėvai turi namus - ten tikriausiai praleisime ir vasarą.
Vadinasi, drauge planuojate ateitį?
Nieko mes neplanuojame (juokiasi). Ir apie vaikus dar tikrai nekalbame. Yra norų, lūkesčių, bet esame patyrę ir pažadais per daug nesišvaistome. Žinai, kai tik pabandai įsprausti santykius į kokius nors rėmus, nustatyti gaires, struktūras, viskas tuoj pat ir sugriūva. O jei į tai nusispjauni ir verčiau galvoji, kaip šiandien pradžiuginti artimą žmogų ir gyventi smagiau, problemų mažiau kyla. Suvokiau: nereikia struktūruoti meilės. Ši stichija nepaklūsta jokiai struktūrai.
