Smagu, kad į pirmąjį improvizacijų vakarą „Kitas kampas" bilietai buvo išpirkti gerokai iš anksto. Nesitikėjome, jog ekspromtu kuriami spektakliai sulauks tokio žiūrovų antplūdžio, - sako aktorius Andrius Žebrauskas.
Keletas faktų
Gimė 1959 m. vasario 27 d. Sverdlovske (8 mėnesių su tėvais grįžo į Lietuvą. Mama ir tėtis - baleto solistai).
Mokslai: 1982 m. baigė Muzikos ir teatro akademiją, kurioje įgijo aktoriaus specialybę. 2004 m. toje pačioje akademijoje apsigynė teatro magistro laipsnį. 1993 m. stažavosi Paryžiuje, 2001 m. - Tarptautinėje teatrinės improvizacijos mokykloje Kalgario mieste Kanadoje.
Veikla: vaidina teatre, TV laidoje „Dviračio šou", veda TV laidas ir renginius. Buvusio TV projekto „Pagauk kampą" sumanytojas. Yra įkūręs improvizacijos mokyklą ir teatro trupę prie jos, veda praktinius bendravimo įgūdžių ir kūrybingumo skatinimo kursus bei seminarus ir kt.
Šeiminė padėtis: vedęs, turi sūnų.
Gal improvizacijų šou „Kitas kampas" taps tradicija?
Norėčiau, kad taip būtų. Kol kas surengsime keletą vaidinimų. Vasarą padarysime pertraukėlę, nes norisi teatrinės improvizacijos meną pakylėti į aukštesnį lygį. Tai - palyginti naujas žanras. Būtina tobulinti įgūdžius. O tam reikia laiko ir rimtų treniruočių. Bet jau rudenį žadame tokius ekspromtu kuriamus spektaklius rengti kelissyk per mėnesį.
Kaip kilo tokia mintis?
„Kitas kampas" neatsirado iš niekur. Tai galima pavadinti buvusio populiaraus TV projekto „Pagauk kampą" teatriniu variantu. Vaidiname Vilniaus mažajame teatre.
Prie improvizacijos mokyklos subūriau teatro trupę „Kitas kampas", kurioje mokosi profesionalūs aktoriai. Pagalvojome, kodėl gi nesurengus kažko panašaus, nes „Pagauk kampą", nors ir truko neilgai, pritraukė nemažai žiūrovų.
Ateityje žadame į mokyklą priimti visus norinčius išmokti improvizacijos meno.
Ar nereikėjo įkalbinėti aktorių, juk improvizuoti ne taip paprasta...
Pasiryžo tie patys, kurie dalyvavo ir „Pagauk kampą": Rimantė Valiukaitė, Audrius Bružas, o rudenį turbūt prisidės ir Arūnas Sakalauskas bei kiti. Visi jie jau „užsikrėtę" improvizacijos virusu nuo pat „Pagauk kampą" laikų.
Be abejo, kiekvienam aktoriui tai - didelis iššūkis. Kad išeitum į sceną be iš anksto išmokto teksto, reikia drąsos ir ryžto. Scenoje tu esi „nuogas", negali pasislėpti po pjesės žodžiais. Vienu metu tampi ir aktoriumi, ir režisieriumi, ir scenaristu. Tai išties nelengva, nes turi ekspromtu papasakoti istoriją. Būna, jog per treniruotes (nes žodis „repeticijos" šiuo atveju netinka) gimsta genialūs dalykai, būna, jog susimaunama. Improvizacija išmoko sutelkti dėmesį į šią akimirką, būti čia ir dabar. Jei nepavyksta, niekas nekritikuojamas.
Žiūrovas iš scenos mesteli frazę, o aktoriai turi ta tema sukurti visą istoriją...
Taip. Pavyzdžiui, kas nors iš salėje sėdinčių žiūrovų pasako žodį „šaukštas". Aktorius turi veikti pagal aplinkybes ir kurti istoriją, pavyzdžiui: „Aš esu šaukštas. Gyvenu stalčiuje. Mano draugai šakutės ir peiliai..." ir t. t. Arba improvizacijų vakaro vedėjas, tarkim, pasiūlo situaciją: du žmonės, vyras ir moteris, kurie kadaise mylėjo vienas kitą, susitinka po trisdešimties metų ir t. t.
Ar yra teatrinio improvizavimo taisyklės?
Taip, yra tam tikros žaidimo taisyklės, bet daugiausia lemia aktoriaus gebėjimas išsilaisvinti, būti čia ir dabar. Gebėjimas „atjungti" protą, pasitelkti intuiciją, įsiklausyti į širdies balsą ir emocijas. Improvizacijos tikslas - ne galutinis rezultatas, o kūrybinis procesas. Ir nesvarbu, pasiseks ar ne.
Savo įkurtoje improvizacijos mokykloje siekiu sukurti erdvę, padedančią žmogui išlavinti intuiciją, paskatinti kūrybiškumą, gebėjimą atsikratyti įvairiausių baimių ir kompleksų. Nes nuo vaikystės esame mokomi neklysti, viską padaryti tobulai. Bet tik tūkstantį kartų suklydęs gali tapti profesionalu.
Teatrinė improvizacija išlaisvina žmogų ir keičia jį kaip asmenybę?
Taip. Jei scenoje išmoksti kurti ir valdyti įvairias situacijas, išsisukti, ir realybėje, manau, lengviau tapti savo gyvenimo režisieriumi. Šios smagios studijos teikia žmonėms pasitikėjimo savimi, praplečia galimybių ribas. Į mano rengiamus kursus ypač dažnai ateina verslo žmonių, kuriems riekia išmokti greitai reaguoti į iškilusius sunkumus, į įvairias aplinkybes. Ateina ir tų, kuriems kyla bendravimo barjerų ir pan. Juk gyvenimas ir yra nesibaigianti improvizacija.
Ar jaučiatės savo gyvenimo režisierius?
Tikrinu ribas, kiek aš pats laisvas, kiek lemia mano paties sprendimai, ir kiek - likimas. Vis dėlto yra kažkas aukščiau...
Bet jau išmokau neskubėti. Kam lėkti?! To išmokti padeda ir dvasinės praktikos, 5 ritmai, tai chi. Viską lemia požiūris. Trumpa istorija: traukinių stotyje susitinka du verslininkai azijietis ir europietis. Pastarasis sako: „Geriau važiuoti ekspresu, nes sutaupysime dvidešimt minučių." Azijietis sutinka. Atvykus į vietą, azijietis prisėda ant suoliuko parke. Europietis nekantraudamas klausia: „Kodėl tu sėdi?" O šis atsako: „Juk sutaupėme dvidešimt minučių, tai pasėdėsiu ir pasigrožėsiu žydinčiais medžiais."
