„Bent jau būtų sniego“, – porąkart kvatodamas ištarė krepšinio treneris, legendinio „Žalgirio“ žaidėjas Algirdas BRAZYS (46), mat pokalbio metu už langų stiebėsi pavasariu alsuojanti žolė. Pirmą sykį jis gali mėgautis atostogomis žiemą, tačiau po dviejų ramybės mėnesių palengva pradeda ilgėtis šurmulio. „Bent galėtų sniegą kieme kąsti“, – pritaria ir jo žmona Diana (44), ne vieną žiemą pati kasryt mosavusi kastuvu, kai vyras ketverius metus šaltąjį metų sezoną praleisdavo toli nuo namų Kaune.
Praėjusį rudenį porai mėnesių treneris išvyko į Mariupolio „Azovmaš“ Ukrainoje pakeisti su sunkia liga kovojančio Rimo Girskio. Tačiau gydymasis užtruko, o galiausiai Algirdas buvo atleistas („Dabar, girdėjau, jau ketvirtas treneris“, – pabrėžia tik numodamas ranka). Taip netikėtai gruodį liko be darbo ir pirmąsyk per kelis dešimtmečius trunkančią karjerą sporto pasaulyje turėjo galimybę atostogauti ne tik vasarą. „Jaučiuosi nepatogiai ir nerandu sau vietos – esu veiklos žmogus, – teisinasi. – Žiemą būdavo pats sezono įkarštis... Vasarą visada porą mėnesių ilsėdavausi – nesiveržiau į jokias rinktines.“ Vasaros – tik šeimai. „Man reikėdavo atsipalaiduoti“, – paaiškina treneris.
Tada Algirdas su pavydu klausydavosi pažįstamų pasakojimų, kaip puiku atostogauti žiemą, važiuoti slidinėti. Iš pradžių su žmona neabejojo: būtinai vyks ilsėtis ten, kur šilta. Tačiau ant nosies buvo Kalėdos ir Naujieji metai, o iškart po jų – Algirdo gimtadienis. Kol atsigavo po linksmybių maratono, atėjo vasaris. „Taip ir blaškausi po namus, – atsidūsta. – Gerai, kad dažnai žiūriu krepšinio varžybas. Į Kauno halę einu stebėti, kaip žaidžia „Žalgiris“, o kiek dar rungtynių per televizorių. Visai kitaip vertini kaip sirgalius.“ Porą sykių juodu su žmona išsiruošė pasimėgauti SPA malonumais Druskininkuose, kelis savaitgalius praleido savo namuose Šventojoje. „O šiaip trinuosi apie namus“, – trumpai reziumuoja. Gal dabar turėtų laiko atsidėti kokiam ilgai slopintam pomėgiui? „Reikia tobulinti anglų kalbą. Tam dabar yra laiko, o iki šiol neprisiverčiau. Kur dirbau, patarėjai gerai mokėjo angliškai. Ukrainoje visuomet greta būdavo du vertėjai, pasirengę kiekvieną akimirką padėti. Reikėtų pradėti nuo kito pirmadienio...“ – pažada sau.
Nuo vėžio nebėgo
„Kaip sveikata?“ – neseniai šunį po pušyną vedžiojančio Algirdo pasiteiravo vienas pažįstamas. Mat viename laikraštyje pasirodė straipsnis rėkiančia antrašte: „Brazys pabėgo nuo vėžio.“ „Perdėta, – numoja ranka treneris. – Nors yra tiesos: Mariupolyje labai užterštas oras, o vėžinių susirgimų daugiausia Ukrainoje. Galima tik spėlioti, ar tai neprisidėjo ir prie ten trejus metus dirbusio Girskio ligos. Grįžęs namo iš tiesų nekaip jaučiausi, tarsi gerklę kas būtų spaudęs.“ „Ir aš viešėdama pas vyrą Mariupolyje pajutau, kad kartais visame mieste tvyrodavo sieros kvapas, – įsiterpia Diana. – Algis pasakojo, kad išėjęs į lauką nesuprasdavo, kas čia – rūkas ar nuo metalurgijos gamyklų vėjo atpūsti įvairiaspalviai dūmai.“
Mariupolis yra vaizdingoje vietoje, greta Azovo jūros, tačiau pasimėgauti vandens malonumais sumanę vietos gyventojai priversti važiuoti keliasdešimt kilometrų. Paplūdimiai mieste – užteršti. „Nors nuo man skirto buto iki jūros tebuvo vos kilometras, viskas ten netiko... Net krepšių iki galo neišsikroviau. „Neturi teisės suklysti“, – pasitiko tokia fraze. Kai paleido, pirmu lėktuvu grįžau namo“, – atvirauja krepšinio specialistas.
Pasiūlymų treneriui iki šiol netrūksta. „Prieš porą savaičių vos neišvažiavau, bet reikėjo greitai apsispręsti: vieną dieną turėjau prisistatyti, kitą – vadovauti varžyboms. O komandos nepažįstu... Kokio pasiūlymo norėčiau sulaukti? Arčiau namų, daugiau uždirbti, mažiau nervintis... – prapliumpa kvatoti. – Esu pripratęs normaliai gyventi. Treneris turi normaliai uždirbti. Bet ne pinigai svarbiausia. Paskui pinigus nelėkčiau bet kur. Gerai, kai jų yra, bet tai – tikrai ne viskas. Pasitaikė momentų, kai būdavo striuka su pinigais. Tada padėdavo draugai. Paskui galėdavau pagelbėti jiems. Taip ir gyveni.“
Diana vis nesiryžta palikti namų ir įsikinkyti į darbus. O ir vyras visai to nenorėtų: „Gera, kai namuose kas laukia. Įprotis...“
Grybauti – keturračiais
Sporto klubo durų buvęs krepšininkas nevarsto. Mieliau bėgioja šile šalia namų ar išeina pavedžioti vilkšunį. Vasarą žaidžia tenisą („Įpratau su Jonu Kazlausku, kai buvau jo asistentas“), mina dviratį ar lekia pasivažinėti keturračiais. Anksčiau, kai dirbo „Žalgiryje“, dar susiremdavo su veteranais futbolo aikštėje. O krepšinis nevilioja? „Nuo tada, kai baigiau sportininko karjerą, nežaidžiau. Viską mėginu, tik ne krepšinį. Matyt, atsivalgiau... Tiek metų žaidžiau – į sporto mokyklą užsirašiau dešimties ir porą dešimtmečių net nekilo minties jį mesti. Baigęs karjerą porą sykių sutikau išbėgti į aikštę per šou – žaidėme su moterimis ir veteranais. Viskas. Net nepamėtau į krepšį.“ Tik trumpai Algirdas svarstė galimybę įrengti krepšinio aikštelę prie namų – erdvės turėjo pakakti. „Kol nutarėme, gal jau užtenka to krepšinio“, – šypteli buvęs „Žalgirio“ žaidėjas.
Tačiau nors ir „atsivalgęs“, toli nuo krepšinio nebėgo – tapo treneriu. „Pamažu taip išėjo“, – patraukia pečiais. O kitokios veiklos nė neįsivaizdavo – tarkim, galėtų imtis kaimo turizmo? „Gera mintis, mums patinka gamta, – sutinka. – Kiekvieną vasarą prie ežerų. Plaukiame plaustais, baidarėmis. Lyg šventas reikalas. Tiesa, kai pagalvojome, kam jas nuomotis, dvi baidares įsigijome, nuo tada ne taip dažnai išsiruošiame – jos dulka namuose.“
Garaže stovi ir kitos staiga užvaldžiusios aistros įrodymas – keturračiai. Kartą pabandė pas draugus jais pavažinėti ir taip patiko, kad netrukus toks pat stovėjo ir Brazių kieme. „Vieno mažai, – prisimena kaip nuotykį. – Įsigijome ir antrą. Kelias vasaras visur važinėdavome su žmona. Netgi nusipirkome autobusiuką jiems vežioti – kad būtų patogiau pasiekti trokštamą vietą ir atliktų garažo funkciją.“ Braziai pamėgo keturračiais... grybauti. Autobusu nuvažiuodavo į mišką, apsukdavo ratą, kol nusižiūrėdavo grybingą vietą, ją apeidavo ir vėl traukdavo į kitą pusę. „Taip grybauti – fantastika“, – tvirtina nė suabejoti neleidžiančiu balsu.
Kadangi sutartinai į šią veiklą įsitraukia žmona, ar yra toks pomėgis, kad vyrui tektų išsiruošti vienam? „Tenisas, – atsako nė nesusimąstęs. – Visur kitur – kartu. Mes sutariame. Ir namus, ir aplinką drauge tvarkome. Aišku, Dianai tenka didesnis krūvis – juk ji paprastai būna namuose. Tam reikia ne tik laiko, bet ir noro.“ „Man patinka, – paaiškina žmona. – Išsikvietėme aplinkos kūrėjus, jie išklausė mano norus ir užginčijo – kaip tai senamadiška. Bet jei man gražu rožės? Išgirdome jų nuomonę ir viską padarėme patys.“
Į Panemunę šeima atsikėlė prieš aštuonerius metus. Ilgai ieškojo namo, kuriame atsivertų didelės erdvės. Rado antikvaro susiręstą namą ir jame svetainę įsirengė taip, kad galėtų eksponuoti darbus. Tad erdvės čia netrūksta.
Greta stovi beveik šimtametis medinukas. Ten gyvena Algirdo mama. „Anksčiau su pavydu žiūrėdavau į gyvenančius namuose, – prisimena treneris. – Tada ir buto neturėjau. Kai galėjome sau leisti įsigyti namą, taip ir padarėme. Dabar nebesinori į butus lįsti. Kai bičiuliai ar giminaičiai kviečiasi į butą švęsti gimtadienio, nesyk, ypač vasarą, pasiūlome su vaišėmis atvykti pas mus. Ne vienas sutikdavo. Juolab kad vasarą mūsų gyvenimas verda lauke.“
Pažintis krepšinio aikštėje
Erdviame name Braziai dabar gyvena trise – sūnus Mindaugas (25) su drauge ir dukra išsikėlė kitur. „Dvi šeimininkės vienoje virtuvėje – sunku. Jei tik yra galimybė, geriau visiems gyventi atskirai“, – prisipažįsta Diana. „Iš pradžių erzino ir kūdikio verkimas – nuo tokių dalykų esu atpratęs. Namuose norisi ramybės“, – juokiasi Algirdas. Koks jausmas apėmė tapus seneliu? „Dar nežinau, kas esu – senelis ar tik močiutės vyras, – šmaikštauja. – Nepajutau, nes Izabelei nėra nė metų, bet kaskart darosi įdomesnė.“ Ar sūnaus neatkalbinėjo, kad per jaunas kurti šeimą? „Aš tuokiausi dvidešimties, – sako Algirdas. – Nors viskas keičiasi. Nesupratu, kaip ten dabar – ne vestuvės, bet vedybų sutartys ar dar kas. Svarbu, kad jiems gerai.“
Krepšininkas žmonos toli neieškojo – išvydo sporto mokykloje. Diana taip pat žaidė krepšinį metais jaunesnėje grupėje. Baigusi sporto mokyklą šiek tiek žaidė krepšinį kaip profesionalė, o paskui atsidėjo šeimai. „Ir sveikata nebeleido – širdis“, – pabrėžia Diana. Dėl krepšinio treneris gali ginčytis ir su žmona? „Ginčytis su manimi dėl krepšinio neįmanoma“, – atkerta Algirdas ir abu prapliumpa juoktis. Tėvų pėdomis sekė ir sūnus Mindaugas: trumpai žaidė „Žalgiryje“, metus vienoje Lenkijos komandoje, tačiau koją pakišo stuburo išvarža, todėl teko atsisakyti profesionalo karjeros. Jau keleri metai Mindaugas treniruoja vaikus krepšinio mokykloje. Susirinko pačių mažiausių grupę ir nori juos užsiauginti. Lyg eksperimentas. Taip pat padeda „Žalgirio“ treneriams rinkti informaciją apie varžovus. Sportininkai dažnai savo atžaloms nelinki profesionalo karjeros? „Viską, ką užgyvenome, uždirbau aikštėje – kaip žaidėjas ar kaip treneris, – prieštarauja legendinio „Žalgirio“ krepšininkas. – Iš krepšinio galima gyventi. Įtampa, adrenalinas, bet išeini į aikštę... Pamenu, koks malonumas žaisti... Trenerio darbas visai kitoks – nerviniesi ir žilsti... Sportininkas išeina ir išsikrauna. Tik nenorėjau, kad dukra Karolina žaistų krepšinį. Ji aukšta, ne kartą buvo siūlyta bandyti treniruotis. Neužsikabino – po poros savaičių metė.“ Karolina pasirinko ekonomikos studijas.
Ilgesio – nė lašo
Svetainėje nematyti šlovingųjų „Žalgirio“ laikų relikvijų. „Kokios tos relikvijos... – paklaustas, kur slepia malonių prisiminimų liudininkus, atsidūsta Algirdas. – Kaip dabar nykiai atrodo Sovietų Sąjungos čempionų medaliai: dingo aukso spalva, apsilupo. Už pergales gaudavome ir gintaro gabalėlių. Kažkur jie guli. Dar – krūva padėkos raštų.“ Kur kas labiau Algirdas saugo LKL čempionų žiedus – jų turi septynis: „Darydavausi vis ant kito piršto. Dar trūksta trijų...“
Nekyla noro peržiūrėti vaizdajuostę su anų laikų rungtynių įrašu? „Gal kokių vienų varžybų ir rasčiau. Tačiau ypatingo noro nėra“, – neslepia. Neseniai jo vaikai, per televiziją žiūrėdami įrašo transliaciją, kvatojo susigriebę už pilvų – kokia juokinga apranga, o koks lėtas žaidimas. Viskas pasikeitė. Tačiau jei susėstų būrys buvusių komandos draugų, kadaise iškovojusių šlovingas pergales? „Visi taip išsibarstę po pasaulį... – skėsčioja rankomis ir bando vardyti, kur kas įsikūręs. – Dažniau bendraujame tik su Gintaru Krapiku. Ir dabar Karolina išvykusi į svečius pas jo dukrą į Vokietiją“.
Anksčiau žmonos buvo garsių vyrų šešėlyje. Dianos tai visai neslėgė: „Tik vyrams šlovė... Mums neleisdavo jų lydėti į stovyklas ar turnyrus. Nebent kartais suorganizuodavo poilsines keliones. Bet mes atskirai, jie – atskirai. Net minčių nekilo, kad galėtume būti kartu.“
Nebuvome šventuoliai
Krepšinio strategas užsiminė, kad dabartinis darbas reikalauja daug nervų. Kaip pavyksta numalšinti nerimą? „Aš nesisvaigindavau, – iškart puola aiškinti. – Nesu abstinentas, bet niekada ir nepiktnaudžiavau. Gal kai sportavau, daugiau alaus išgerdavau... Šiaip buvau ne iš tų, kurie mėgsta siausti. Ukrainoje po poros rungtynių pastebėjau, kad fizinio pasirengimo treneris vis dar trinasi mums skirtame kambarėlyje. Pasirodo, yra tradicija iškovojus pergalę treneriams susėsti prie stalo, pasistatyti buteliuką, užkandos ir atšvęsti sėkmę. Kokios problemos?! Iškart buvo nuklotas stalas. Nesu prieš – kartais galima ir netgi reikia.“
O kaip gandų apipinti žalgiriečių žygiai – Kaune ne kartą buvo audringai aptariami tautos didvyrių nuotykiai. „Ne vieną išlauždavo iš piršto... – nutęsia. – Nors nebuvome šventuoliai. Aš stengiausi nelįsti, kur daug akių.“ Tai žmona nenumindydavo grindų prie lango laukdama grįžtančio vyro? Diana tik paslaptingai kvatoja. „Kai baigdavosi sezonas, vis dingdavome kokioms penkioms dienoms, – prisimena Algirdas. – Į kokią nuošalią vietą. Tarkim, važiuodavome į rėmėjų vilą ant ežero kranto.“ Tų laikų krepšininkai galėjo tik džiaugtis, kad už krūmų netykodavo paparacai... „Bet kokiu atveju neturi sau leisti tokių dalykų kaip Kleiza, – praėjusios vasaros Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žygį iki paryčių per Vilniaus barus prisimena treneris. – Reikia atsipalaiduoti, bet rasti tinkamą vietą ir būdą.“
Tad buteliais svetainėje nukrautas baras saugus? „Čia tik konjakai – nemėgstu. Jei užsimanyčiau ko nors, reikėtų sulakstyti iki parduotuvės“, – paaiškina. Medinis baras su gaubliu – relikvinis, kadaise atsigabentas autobusu „Žalgiriui“ grįžtant iš varžybų Čekoslovakijoje. „Krapikas kiek mažesnį vežėsi...“ – prisimena laikus, kai svetur tarp treniruočių ir varžybų dar spėdavo ir vieną kitą daiktą parduoti ar nusipirkti. Tokie laikai buvo...
Pirčių maniakas
Pokalbiui baigiantis paaiškėja, kur turėdamas marias laisvo laiko mielai išsiruošia namų šeimininkas. Vieną ar porą sykių per savaitę žingsniuoja į pirtį Šančiuose („Sportininkams reikia krūvio. Anksčiau dažnai ten Algirdą Šociką susitikdavau“).
„O kokia pirtis Piteryje... – svajingai nutęsia prisiminęs Sankt Peterburge praleistus dvejus metus. – Aišku, ten yra visokių – prabangių SPA centruose ir tokių, kur ne pirtis svarbiausia. Aš eidavau į viešąją. Koks ten verda gyvenimas... Dvasia tokia, kaip garsiojoje juostoje „Likimo ironija, arba Po pirties“. Kas žaidžia šachmatais, kas nardais, kas bonkutę pasistatęs... Gal pirtis ir neišvaizdi, Lietuvoje tikrintojai prie daug ko prisikabintų, bet dvasia....“ Nenuostabu, jei po šio pokalbio buvusiam krepšininkui būtų kilęs noras susikrauti daiktus ir patraukti į pirtį.
Praėjusį rudenį porai mėnesių treneris išvyko į Mariupolio „Azovmaš“ Ukrainoje pakeisti su sunkia liga kovojančio Rimo Girskio. Tačiau gydymasis užtruko, o galiausiai Algirdas buvo atleistas („Dabar, girdėjau, jau ketvirtas treneris“, – pabrėžia tik numodamas ranka). Taip netikėtai gruodį liko be darbo ir pirmąsyk per kelis dešimtmečius trunkančią karjerą sporto pasaulyje turėjo galimybę atostogauti ne tik vasarą. „Jaučiuosi nepatogiai ir nerandu sau vietos – esu veiklos žmogus, – teisinasi. – Žiemą būdavo pats sezono įkarštis... Vasarą visada porą mėnesių ilsėdavausi – nesiveržiau į jokias rinktines.“ Vasaros – tik šeimai. „Man reikėdavo atsipalaiduoti“, – paaiškina treneris.
Tada Algirdas su pavydu klausydavosi pažįstamų pasakojimų, kaip puiku atostogauti žiemą, važiuoti slidinėti. Iš pradžių su žmona neabejojo: būtinai vyks ilsėtis ten, kur šilta. Tačiau ant nosies buvo Kalėdos ir Naujieji metai, o iškart po jų – Algirdo gimtadienis. Kol atsigavo po linksmybių maratono, atėjo vasaris. „Taip ir blaškausi po namus, – atsidūsta. – Gerai, kad dažnai žiūriu krepšinio varžybas. Į Kauno halę einu stebėti, kaip žaidžia „Žalgiris“, o kiek dar rungtynių per televizorių. Visai kitaip vertini kaip sirgalius.“ Porą sykių juodu su žmona išsiruošė pasimėgauti SPA malonumais Druskininkuose, kelis savaitgalius praleido savo namuose Šventojoje. „O šiaip trinuosi apie namus“, – trumpai reziumuoja. Gal dabar turėtų laiko atsidėti kokiam ilgai slopintam pomėgiui? „Reikia tobulinti anglų kalbą. Tam dabar yra laiko, o iki šiol neprisiverčiau. Kur dirbau, patarėjai gerai mokėjo angliškai. Ukrainoje visuomet greta būdavo du vertėjai, pasirengę kiekvieną akimirką padėti. Reikėtų pradėti nuo kito pirmadienio...“ – pažada sau.
Nuo vėžio nebėgo
„Kaip sveikata?“ – neseniai šunį po pušyną vedžiojančio Algirdo pasiteiravo vienas pažįstamas. Mat viename laikraštyje pasirodė straipsnis rėkiančia antrašte: „Brazys pabėgo nuo vėžio.“ „Perdėta, – numoja ranka treneris. – Nors yra tiesos: Mariupolyje labai užterštas oras, o vėžinių susirgimų daugiausia Ukrainoje. Galima tik spėlioti, ar tai neprisidėjo ir prie ten trejus metus dirbusio Girskio ligos. Grįžęs namo iš tiesų nekaip jaučiausi, tarsi gerklę kas būtų spaudęs.“ „Ir aš viešėdama pas vyrą Mariupolyje pajutau, kad kartais visame mieste tvyrodavo sieros kvapas, – įsiterpia Diana. – Algis pasakojo, kad išėjęs į lauką nesuprasdavo, kas čia – rūkas ar nuo metalurgijos gamyklų vėjo atpūsti įvairiaspalviai dūmai.“
Mariupolis yra vaizdingoje vietoje, greta Azovo jūros, tačiau pasimėgauti vandens malonumais sumanę vietos gyventojai priversti važiuoti keliasdešimt kilometrų. Paplūdimiai mieste – užteršti. „Nors nuo man skirto buto iki jūros tebuvo vos kilometras, viskas ten netiko... Net krepšių iki galo neišsikroviau. „Neturi teisės suklysti“, – pasitiko tokia fraze. Kai paleido, pirmu lėktuvu grįžau namo“, – atvirauja krepšinio specialistas.
Pasiūlymų treneriui iki šiol netrūksta. „Prieš porą savaičių vos neišvažiavau, bet reikėjo greitai apsispręsti: vieną dieną turėjau prisistatyti, kitą – vadovauti varžyboms. O komandos nepažįstu... Kokio pasiūlymo norėčiau sulaukti? Arčiau namų, daugiau uždirbti, mažiau nervintis... – prapliumpa kvatoti. – Esu pripratęs normaliai gyventi. Treneris turi normaliai uždirbti. Bet ne pinigai svarbiausia. Paskui pinigus nelėkčiau bet kur. Gerai, kai jų yra, bet tai – tikrai ne viskas. Pasitaikė momentų, kai būdavo striuka su pinigais. Tada padėdavo draugai. Paskui galėdavau pagelbėti jiems. Taip ir gyveni.“
Diana vis nesiryžta palikti namų ir įsikinkyti į darbus. O ir vyras visai to nenorėtų: „Gera, kai namuose kas laukia. Įprotis...“
Grybauti – keturračiais
Sporto klubo durų buvęs krepšininkas nevarsto. Mieliau bėgioja šile šalia namų ar išeina pavedžioti vilkšunį. Vasarą žaidžia tenisą („Įpratau su Jonu Kazlausku, kai buvau jo asistentas“), mina dviratį ar lekia pasivažinėti keturračiais. Anksčiau, kai dirbo „Žalgiryje“, dar susiremdavo su veteranais futbolo aikštėje. O krepšinis nevilioja? „Nuo tada, kai baigiau sportininko karjerą, nežaidžiau. Viską mėginu, tik ne krepšinį. Matyt, atsivalgiau... Tiek metų žaidžiau – į sporto mokyklą užsirašiau dešimties ir porą dešimtmečių net nekilo minties jį mesti. Baigęs karjerą porą sykių sutikau išbėgti į aikštę per šou – žaidėme su moterimis ir veteranais. Viskas. Net nepamėtau į krepšį.“ Tik trumpai Algirdas svarstė galimybę įrengti krepšinio aikštelę prie namų – erdvės turėjo pakakti. „Kol nutarėme, gal jau užtenka to krepšinio“, – šypteli buvęs „Žalgirio“ žaidėjas.
Tačiau nors ir „atsivalgęs“, toli nuo krepšinio nebėgo – tapo treneriu. „Pamažu taip išėjo“, – patraukia pečiais. O kitokios veiklos nė neįsivaizdavo – tarkim, galėtų imtis kaimo turizmo? „Gera mintis, mums patinka gamta, – sutinka. – Kiekvieną vasarą prie ežerų. Plaukiame plaustais, baidarėmis. Lyg šventas reikalas. Tiesa, kai pagalvojome, kam jas nuomotis, dvi baidares įsigijome, nuo tada ne taip dažnai išsiruošiame – jos dulka namuose.“
Garaže stovi ir kitos staiga užvaldžiusios aistros įrodymas – keturračiai. Kartą pabandė pas draugus jais pavažinėti ir taip patiko, kad netrukus toks pat stovėjo ir Brazių kieme. „Vieno mažai, – prisimena kaip nuotykį. – Įsigijome ir antrą. Kelias vasaras visur važinėdavome su žmona. Netgi nusipirkome autobusiuką jiems vežioti – kad būtų patogiau pasiekti trokštamą vietą ir atliktų garažo funkciją.“ Braziai pamėgo keturračiais... grybauti. Autobusu nuvažiuodavo į mišką, apsukdavo ratą, kol nusižiūrėdavo grybingą vietą, ją apeidavo ir vėl traukdavo į kitą pusę. „Taip grybauti – fantastika“, – tvirtina nė suabejoti neleidžiančiu balsu.
Kadangi sutartinai į šią veiklą įsitraukia žmona, ar yra toks pomėgis, kad vyrui tektų išsiruošti vienam? „Tenisas, – atsako nė nesusimąstęs. – Visur kitur – kartu. Mes sutariame. Ir namus, ir aplinką drauge tvarkome. Aišku, Dianai tenka didesnis krūvis – juk ji paprastai būna namuose. Tam reikia ne tik laiko, bet ir noro.“ „Man patinka, – paaiškina žmona. – Išsikvietėme aplinkos kūrėjus, jie išklausė mano norus ir užginčijo – kaip tai senamadiška. Bet jei man gražu rožės? Išgirdome jų nuomonę ir viską padarėme patys.“
Į Panemunę šeima atsikėlė prieš aštuonerius metus. Ilgai ieškojo namo, kuriame atsivertų didelės erdvės. Rado antikvaro susiręstą namą ir jame svetainę įsirengė taip, kad galėtų eksponuoti darbus. Tad erdvės čia netrūksta.
Greta stovi beveik šimtametis medinukas. Ten gyvena Algirdo mama. „Anksčiau su pavydu žiūrėdavau į gyvenančius namuose, – prisimena treneris. – Tada ir buto neturėjau. Kai galėjome sau leisti įsigyti namą, taip ir padarėme. Dabar nebesinori į butus lįsti. Kai bičiuliai ar giminaičiai kviečiasi į butą švęsti gimtadienio, nesyk, ypač vasarą, pasiūlome su vaišėmis atvykti pas mus. Ne vienas sutikdavo. Juolab kad vasarą mūsų gyvenimas verda lauke.“
Pažintis krepšinio aikštėje
Erdviame name Braziai dabar gyvena trise – sūnus Mindaugas (25) su drauge ir dukra išsikėlė kitur. „Dvi šeimininkės vienoje virtuvėje – sunku. Jei tik yra galimybė, geriau visiems gyventi atskirai“, – prisipažįsta Diana. „Iš pradžių erzino ir kūdikio verkimas – nuo tokių dalykų esu atpratęs. Namuose norisi ramybės“, – juokiasi Algirdas. Koks jausmas apėmė tapus seneliu? „Dar nežinau, kas esu – senelis ar tik močiutės vyras, – šmaikštauja. – Nepajutau, nes Izabelei nėra nė metų, bet kaskart darosi įdomesnė.“ Ar sūnaus neatkalbinėjo, kad per jaunas kurti šeimą? „Aš tuokiausi dvidešimties, – sako Algirdas. – Nors viskas keičiasi. Nesupratu, kaip ten dabar – ne vestuvės, bet vedybų sutartys ar dar kas. Svarbu, kad jiems gerai.“
Krepšininkas žmonos toli neieškojo – išvydo sporto mokykloje. Diana taip pat žaidė krepšinį metais jaunesnėje grupėje. Baigusi sporto mokyklą šiek tiek žaidė krepšinį kaip profesionalė, o paskui atsidėjo šeimai. „Ir sveikata nebeleido – širdis“, – pabrėžia Diana. Dėl krepšinio treneris gali ginčytis ir su žmona? „Ginčytis su manimi dėl krepšinio neįmanoma“, – atkerta Algirdas ir abu prapliumpa juoktis. Tėvų pėdomis sekė ir sūnus Mindaugas: trumpai žaidė „Žalgiryje“, metus vienoje Lenkijos komandoje, tačiau koją pakišo stuburo išvarža, todėl teko atsisakyti profesionalo karjeros. Jau keleri metai Mindaugas treniruoja vaikus krepšinio mokykloje. Susirinko pačių mažiausių grupę ir nori juos užsiauginti. Lyg eksperimentas. Taip pat padeda „Žalgirio“ treneriams rinkti informaciją apie varžovus. Sportininkai dažnai savo atžaloms nelinki profesionalo karjeros? „Viską, ką užgyvenome, uždirbau aikštėje – kaip žaidėjas ar kaip treneris, – prieštarauja legendinio „Žalgirio“ krepšininkas. – Iš krepšinio galima gyventi. Įtampa, adrenalinas, bet išeini į aikštę... Pamenu, koks malonumas žaisti... Trenerio darbas visai kitoks – nerviniesi ir žilsti... Sportininkas išeina ir išsikrauna. Tik nenorėjau, kad dukra Karolina žaistų krepšinį. Ji aukšta, ne kartą buvo siūlyta bandyti treniruotis. Neužsikabino – po poros savaičių metė.“ Karolina pasirinko ekonomikos studijas.
Ilgesio – nė lašo
Svetainėje nematyti šlovingųjų „Žalgirio“ laikų relikvijų. „Kokios tos relikvijos... – paklaustas, kur slepia malonių prisiminimų liudininkus, atsidūsta Algirdas. – Kaip dabar nykiai atrodo Sovietų Sąjungos čempionų medaliai: dingo aukso spalva, apsilupo. Už pergales gaudavome ir gintaro gabalėlių. Kažkur jie guli. Dar – krūva padėkos raštų.“ Kur kas labiau Algirdas saugo LKL čempionų žiedus – jų turi septynis: „Darydavausi vis ant kito piršto. Dar trūksta trijų...“
Nekyla noro peržiūrėti vaizdajuostę su anų laikų rungtynių įrašu? „Gal kokių vienų varžybų ir rasčiau. Tačiau ypatingo noro nėra“, – neslepia. Neseniai jo vaikai, per televiziją žiūrėdami įrašo transliaciją, kvatojo susigriebę už pilvų – kokia juokinga apranga, o koks lėtas žaidimas. Viskas pasikeitė. Tačiau jei susėstų būrys buvusių komandos draugų, kadaise iškovojusių šlovingas pergales? „Visi taip išsibarstę po pasaulį... – skėsčioja rankomis ir bando vardyti, kur kas įsikūręs. – Dažniau bendraujame tik su Gintaru Krapiku. Ir dabar Karolina išvykusi į svečius pas jo dukrą į Vokietiją“.
Anksčiau žmonos buvo garsių vyrų šešėlyje. Dianos tai visai neslėgė: „Tik vyrams šlovė... Mums neleisdavo jų lydėti į stovyklas ar turnyrus. Nebent kartais suorganizuodavo poilsines keliones. Bet mes atskirai, jie – atskirai. Net minčių nekilo, kad galėtume būti kartu.“
Nebuvome šventuoliai
Krepšinio strategas užsiminė, kad dabartinis darbas reikalauja daug nervų. Kaip pavyksta numalšinti nerimą? „Aš nesisvaigindavau, – iškart puola aiškinti. – Nesu abstinentas, bet niekada ir nepiktnaudžiavau. Gal kai sportavau, daugiau alaus išgerdavau... Šiaip buvau ne iš tų, kurie mėgsta siausti. Ukrainoje po poros rungtynių pastebėjau, kad fizinio pasirengimo treneris vis dar trinasi mums skirtame kambarėlyje. Pasirodo, yra tradicija iškovojus pergalę treneriams susėsti prie stalo, pasistatyti buteliuką, užkandos ir atšvęsti sėkmę. Kokios problemos?! Iškart buvo nuklotas stalas. Nesu prieš – kartais galima ir netgi reikia.“
O kaip gandų apipinti žalgiriečių žygiai – Kaune ne kartą buvo audringai aptariami tautos didvyrių nuotykiai. „Ne vieną išlauždavo iš piršto... – nutęsia. – Nors nebuvome šventuoliai. Aš stengiausi nelįsti, kur daug akių.“ Tai žmona nenumindydavo grindų prie lango laukdama grįžtančio vyro? Diana tik paslaptingai kvatoja. „Kai baigdavosi sezonas, vis dingdavome kokioms penkioms dienoms, – prisimena Algirdas. – Į kokią nuošalią vietą. Tarkim, važiuodavome į rėmėjų vilą ant ežero kranto.“ Tų laikų krepšininkai galėjo tik džiaugtis, kad už krūmų netykodavo paparacai... „Bet kokiu atveju neturi sau leisti tokių dalykų kaip Kleiza, – praėjusios vasaros Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žygį iki paryčių per Vilniaus barus prisimena treneris. – Reikia atsipalaiduoti, bet rasti tinkamą vietą ir būdą.“
Tad buteliais svetainėje nukrautas baras saugus? „Čia tik konjakai – nemėgstu. Jei užsimanyčiau ko nors, reikėtų sulakstyti iki parduotuvės“, – paaiškina. Medinis baras su gaubliu – relikvinis, kadaise atsigabentas autobusu „Žalgiriui“ grįžtant iš varžybų Čekoslovakijoje. „Krapikas kiek mažesnį vežėsi...“ – prisimena laikus, kai svetur tarp treniruočių ir varžybų dar spėdavo ir vieną kitą daiktą parduoti ar nusipirkti. Tokie laikai buvo...
Pirčių maniakas
Pokalbiui baigiantis paaiškėja, kur turėdamas marias laisvo laiko mielai išsiruošia namų šeimininkas. Vieną ar porą sykių per savaitę žingsniuoja į pirtį Šančiuose („Sportininkams reikia krūvio. Anksčiau dažnai ten Algirdą Šociką susitikdavau“).
„O kokia pirtis Piteryje... – svajingai nutęsia prisiminęs Sankt Peterburge praleistus dvejus metus. – Aišku, ten yra visokių – prabangių SPA centruose ir tokių, kur ne pirtis svarbiausia. Aš eidavau į viešąją. Koks ten verda gyvenimas... Dvasia tokia, kaip garsiojoje juostoje „Likimo ironija, arba Po pirties“. Kas žaidžia šachmatais, kas nardais, kas bonkutę pasistatęs... Gal pirtis ir neišvaizdi, Lietuvoje tikrintojai prie daug ko prisikabintų, bet dvasia....“ Nenuostabu, jei po šio pokalbio buvusiam krepšininkui būtų kilęs noras susikrauti daiktus ir patraukti į pirtį.
TRUMPAI
1982-1995 metais Kauno „Žalgirio" žaidėjas (triskart Sovietų Sąjungos čempionas, dusyk LKL čempionas)
1995-2000 metais Kauno „Žalgirio" antrasis treneris (keturis kartus LKL čempionas, Eurolygos čempionas)
2000-2001 metais Kauno „Žalgirio" vyriausiasis treneris (LKL čempionas)
2002-2004 metais Alytaus „Alitos" vyriausiasis treneris
2004-2006 metais Sankt Peterburgo „Spartak St. P" vyriausiasis treneris
2006-2007 metais Tartu „Rock" vyriausiasis treneris
2007-ųjų ruduo Mariupolio „Azovmaš" vyriausiasis treneris
