„Jei kas nors prieš metus ar dvejus būtų pasakęs, kad pradėsiu mokytis šokti, būčiau tik smagiai pasijuokęs. Nežinau, kokia musė įkando, bet man tai ėmė patikti", - sako baidarininkas Alvydas Duonėla, vienas iš TV projekto „Šok su manimi" dalyvių.
Keletas faktų
Gimė 1976 m. birželio 27 d. Skuode.
Gyvenamoji vieta: Vilnius.
Mokslai: Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja kūno kultūrą (4 kursas).
Veikla: baidarių sportą pradėjo nuo keturiolikos metų. Yra olimpinės rinktinės narys.
Pasiekimai: triskart Pasaulio taurės laimėtojas, triskart pasaulio čempionas ir vicečempionas, dusyk pasaulio čempionate iškovojo bronzą ir kt.
Šeiminė padėtis: vedęs. Su žmona Dalia augina dukrelę Lukreciją (2,5 m.).
Gal apimtas šokių aistros keisite profesiją ir baidarę išmainysite į parketą?
Nieku gyvu. Šokiams jau esu per senas (juokiasi). Be to, išskyrus tai, kad irkluodamas ar šokdamas vienodai prakaituoji, daugiau tarp šių sporto šakų nėra nieko bendra. Mano kojos per laibos, nes mosuojant irklu dirba beveik vien rankos. O šokant daugiau darbo tenka kojoms. Dabar bus proga patobulinti ir apatinę kūno dalį (šmaikštauja).
Kaip kilo sumanymas dalyvauti TV projekte „Šok su manimi"?
Pasiūlė organizatoriai, svarsčiau gal dvi savaites. Sakiau: „Nesąmonė, juk aš niekada gyvenime, išskyrus mokyklos diskotekas, nešokau ir nemoku gerai šokti. Net vestuvinio valso nesugebėjau normaliai pašokti. O per tokį trumpą laiką gerai pasirengti nerealu.
Apsispręsti pastūmėjo žmona?
Ne, žmona, priešingai, bandė atkalbėti, nes žino, kaip šoku (juokiasi). Paskatino noras išmokti šokti.
Kaip į tokį sprendimą reagavo kolegos sportininkai?
Sakė, jog esu šaunuolis. Nemanau, kad geriausi draugai meluotų. Nors gal žiūrėdami per televizorių, kaip baimės pilnomis akimis susikaustęs judu ant parketo tiesioginiame eteryje, smagiai prisikvatojo.
Bet juk esate įpratęs prie varžybų, pažįstamas jaudulys...
Tai - visai kas kita. Sėdi į baidarę ir akmeniniu veidu susikaupęs varai į priekį. Nesu įpratęs prie tiek įbestų žvilgsnių, kamerų - juk nesu scenos žmogus. Ypač sudėtinga vienu metu ir šokti, pataikyti į taktą, ir dar šypsotis. Tuo metu galvoje kirba, kaip nesumaišius žingsnelių.
Repetuojate kiekvieną dieną?
Iš pradžių mokėmės šokti apie dvi savaites, bet treniruočių stovykloje, ruošdamasis pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo čempionatui, patyriau nugaros traumą. Turėjau praleisti ne tik čempionatą, bet ir šokių repeticijas. Neseniai pasveikau ir vėl pradėjome mokytis naują šokį kvikstepą. Tenka vytis. Repetuojame tris, keturis kartus per savaitę po valandą ar pusantros. Dažniau neišeina. Laimė, turiu puikią šokių partnerę. Kur kas smagiau mokytis, kai gera ir supratinga mokytoja.
Žmona nepavyduliauja?
Kad nėra pagrindo. Kai aš išmoksiu šokti, paraginsiu ir žmoną. Tada abu per vakarėlius galėsime smagiai pasisukti muzikos ritmu. Anksčiau man klasikiniai šokiai keldavo juoką, bet kai pats pabandžiau, supratau, koks malonumas. Kartu ir sunkus darbas. O seniau atrodydavo, kad tram pam pam, nieko čia sudėtinga.
Turite sportinį azartą laimėti?
Jau ne kartą žurnalistams esu sakęs, jog mano tikslas - išmokti šokti ir neiškristi iš projekto pirmiesiems. Na, jeigu išsilaikytume ilgėliau, tada gal keisime ir tikslus (šypsosi). Man įdomiausia - pats mokymosi procesas.
Sportininkai išsiskiria stipria valia. Turbūt neturite silpnybių?
Nesu išimtis. Ko gero, didžiausia mano silpnybė yra ledai ir medžioklė. Deja, pastaruoju metu medžioklę vis dažniau iškeičiu į šokių aikštelę, nes negali ant parketo išeiti visai nepasiruošęs.
Esate daug pasiekęs sportininkas, daugkartinis čempionas. Ar yra stimulas siekti daugiau?
Nors visada yra ko siekti, be abejo, kai esi iškovojęs tiek pergalių, sportinis azartas bėgant metams mažėja.
