Noromis nenoromis vertini ir lygini viską, ką teko skaityti apie šią dėl talento ir nuolat kylančių skandalų ne mažiau pagarsėjusią Rusijos baleriną. Kalbas, kad ji aukšta, sunki ir apskritai didelė, vos kartą pamačius galima pavadinti tikrais pramanais. Garsioji Rusijos balerina Anastasija Voločkova (32) – mažutė, smulki, visai neaukšta moteris. Prieš balandžio pabaigoje Lietuvoje vyksiančius savo pasirodymus ji sutinka priimti mus Maskvoje ir... pademonstruoja žvaigždės charakterį.
Prie senovinių namų kvartalo, kur yra apsaugos postas ir rakinami vartai, lūkuriuoti tenka ilgokai. Balerina vėluoja jau daugiau nei pusvalandį. Užtat yra laiko pasižvalgyti aplinkui. Ant namo, prie kurio stoviniuojame, kabo atminimo lenta, kad čia gyveno žymus Rusijos poetas Sergejus Jeseninas. Apsaugininkai maloniai patvirtina, kad šiame kvartale butą turi ir balerina Anastasija Voločkova, meiliai vadinama Nastenka. Pasirodo, greta įsikūrusi ir garsi dainininkė Aliona Apina bei žinoma politikė, ekonomistė Irina Chakamada.
Nuo nekviestų svečių budriai saugantys aplinką, jie pagarbiai sveikinasi su prestižinio kvartalo gyventojais ir vardu pašaukia bei pakalbina jų augintinius. Dar iš tolo pastebėję baleriną vežantį automobilį, vyrai pakelia užtvarą ir įleidžia į uždarą kiemą. Tiesa, iš jo Anastasija neskuba lipti – baigia grimuotis. Po kurio laiko išlipa aukštas, asmens sargybinį primenantis vairuotojas ir atidaro mašinos dureles. Net neapsižvalgiusi moteris iškart patraukia uždaro kiemo gale įrengtos vaikų žaidimų aikštelės link. Paaiškinusi, kad į namus žurnalistų neleidžia, nes saugo privačią savo erdvę, žymioji balerina pasiūlo įsitaisyti ant suolelio kieme. Juo labiau kad greta prižiūrima auklės žaidžia mažoji jos dukrelė Ariadna. Nedaug laiko šokėja turi ir interviu, mat vėliau skubės į grožio saloną.
Iškart paaiškėja, kad Anastasija žino savo vertę, moka bendrauti su žurnalistais ir gali daug ką sau leisti: kad ir pasirodyti su prašmatnia skrybėle, žemę siekiančiu kailiais dekoruotu paltu ir... sportbačiais. Paaiškina sauganti kojas, o aukštakulnius apsiaunanti tada, kai to tikrai reikia. Galbūt dėl pomėgio vilkėti plačius drabužius mitas apie slepiamą balerinos svorį vis dar gajus ir pačioje Rusijoje.
Pažadėjusi dukrai vėliau pasupti, moteris ima pasakoti, kad ne tik pastarieji keleri metai jai buvo ypač įtempti, kupini įvykių ir veiklos. „Vos pradėjusi mokytis baleto mokykloje Sankt Peterburge, tapau labai užsiėmusi. Aš daug treniruodavausi papildomai, lankiau privačias pamokas, nes tada neturėjau balerinai reikiamų fizinių duomenų. Bet juos buvo galima išlavinti daug dirbant. Dabar sunku patikėti, bet aš negalėjau aukštai pakelti kojos, tinkamai ištempti pėdos ir nebuvau lanksti – neturėjau nieko, ko reikia balerinos karjerai pradėti. Tačiau turėjau gerą kūno sudėjimą, figūrą, tinkamą išvaizdą. Todėl baleto mokyklos direktorius leido man mokytis su sąlyga, kad jeigu metų pabaigoje balai bus žemiausi, tėvai turės pasiimti. Tada supratau, kad viskas priklauso tik nuo manęs, – prisimena Anastasija. – Nuo devynių ryto iki šeštos vakaro būdavau baleto mokykloje, paskui užvažiuodavau mamos į Vasaros sodą, kur ji dirbo ekskursijų vadove, ir grįžusi namo dar kelias valandas treniruodavausi su privačiu mokytoju. Taip – kelerius metus. Nuo baleto mokyklos laikų turiu šūkį: „Dabar privalau labai daug dirbti, o ilsėsiuosi paskui.“ Tas „paskui“ neatėjo iki šiol.“
Šalia manęs – daug pavyduolių
Prieš trejetą metų visa Rusija susidomėjusi sekė Anastasijos ir Didžiojo teatro vadovo kovą teisme dėl neva neteisėto jos atleidimo. Labiausiai intrigavo pikantiška priežastis: balerina per sunki, scenos partneriai negali pakelti, todėl atsisako su ja šokti. Teismą Anastasija tada laimėjo ir į teatrą grįžo, tačiau jos netenkino ne pagrindiniai vaidmenys ir galiausiai išėjo pati.
Jums, kaip moteriai, nebuvo apmaudūs per visą Rusiją nuskambėję priekaištai dėl svorio?
Ne tiek apmaudu, kiek liūdna. Žmonės, mane pažįstantys asmeniškai, galėjo suprasti, kad tai – netiesa. Daug metų su manimi šokę partneriai liko kartu ir įrodė, kad šios kalbos – nesąmonė. Pavyzdžiui, iš ,,The New York Times“ buvo atvažiavę žurnalistai, susitikome su jais nedideliame restoranėlyje netoli mano namų. Jie surengė man, sakyčiau, žeminančią procedūrą – paprašė leisti išmatuoti ūgį ir svorį. Sutikau. Matavo net ne centimetrine juostele, o statybininkų rulete... Dvylika papildomų kilogramų, kuriuos kaltino turint, esu priaugusi nebent per nėštumą. Tačiau manęs nepažįstantys žmonės tikėjo daugumoje spaudos leidinių skelbiama informacija. Kova buvo nelygi. Aš radau savyje jėgų paduoti į teismą teatro vadovą ir jį laimėjau, nors tai padaryti buvo be galo sunku: man užsivėrė durys į televiziją, radiją, spaudą. Visada maniau, kad į kiekvieną puolimą atsakyti savo kūryba – geriausias sprendimas. Salės, kuriose tada pasirodydavau, buvo sausakimšos. Patikėjusieji, kad esu didelė ir stora, galėjo ateiti ir įsitikinti, kaip yra iš tiesų. Net kaltinimai, kad aš – „neklasikinė“ balerina, žlugo, nes didžiuliame koncerte, surengtame praėjus vos dviem mėnesiams nuo atleidimo iš teatro, sušokau visą aktą iš baleto „Gulbių ežeras“ ir dar dešimt didelių choreografijos kompozicijų su penkiais partneriais – garsiausiomis pasaulio žvaigždėmis. Tai irgi buvo atsakas į kaltinimus, kad su manimi niekas nenori šokti, kad nesugeba manęs pakelti.
Baigdama kalbas apie savo ūgį ir svorį galiu papasakoti, kad dar ir dabar, užėjusi į kokią kavinę ar susidūrusi su nepažįstamaisiais gatvėje, pirmiausia išgirstu: „Oi, mes manėme, kad jūs didžiulė...“ Bet aš jau nusiraminau. Suprantu, kad šalia manęs daug gerų žmonių, bet dar daugiau – visko pavydinčių: išvaizdos, laisvės ir nepriklausomybės, kūrybos ir projektų, kuriuos galiu įgyvendinti, ištvermės ir jėgos. Turiu laisvę, kokios neturi jokia kita balerina, dirbanti didžiausiuose ir populiariausiuose baleto teatruose.
Kaip paaiškinti, kad jūs – nuolat skandalų sūkuryje? Teismas dėl atleidimo, vėliau pasipylę teismai, kad neva nesumokėjote už savo butų Maskvoje ir Sankt Peterburge remontus... Jūsų gyvenimas nuolat stebimas, vertinamas, apipintas gandais.
Kodėl buvo teismas dėl atleidimo iš darbo, – paaiškinau. Kaltinimai dėl nesumokėtų pinigų už remontus susiję su tuo pačiu. Tiesiog tai buvo didžiulis organizuotas puolimas. Tačiau aplink mane iš tiesų nuolat kažkoks triukšmas, neramumai, dėmesys man toks ypatingas, kad negaliu su vaiku ramiai į miestą išeiti. Manau, to priežastis paprasta: aš, kaip asmenybė, kitiems įdomi. Gal net įdomesnė nei mano baletas. Esu įsitikinusi, kad žmones daug labiau jaudina ne tai, kaip ir ką šoku, o kaip gyvenu, ką vilkiu. Štai jūs iškart atkreipėte dėmesį, kad aviu sportbačius. Taip, atrodo keistokai, bet aš galiu sau leisti nuo teatro iki namų važiuoti apsiavusi sportbačius ir kartu vilkėti prašmatnų paltą, pasipuošti skrybėle. Žinau, kad daugelis balerinų teka, gimdo, skiriasi, tik tokio susidomėjimo kaip aš nesulaukia. Tačiau dėl to jaučiuosi laiminga. Tai – sunkaus kelio, kurį nuėjau, rezultatas.
Trejos vestuvės ir daug laimės
Pernai liepos 7-ąją įvykusias balerinos ir didžiulio investicijų fondo vadovo, verslininko Igorio Vdovino vestuves rusų spauda ne veltui vadino perdėm ištaigingomis. Kalbama, kad joms buvo išleista daugiau nei penki milijonai litų. Pabėgti nuo visų ir švęsti užsienyje Anstasija visai netroško: žvaigžde ji net per savo sutuoktuves norėjo būti gimtojoje Rusijoje.
Pirmą vestuvių dieną gimtajame balerinos mieste Sankt Peterburge būsimi jaunavedžiai pasivažinėjo karieta, kinkyta pora baltų ir pora juodų žirgų. Gatvėse žmonės juodu atpažindavo ir lydėdavo šūksniais: „Kartu!“ Santuokos ceremonija prasidėjo vakare, Jekaterinos rūmuose. Vien už pastato nuomą pora sumokėjo apie penkis šimtus tūkstančių litų. Voločkova į pokylį ne atėjo, o atskrido – kėdėje, pririštoje prie oro baliono. Pasveikinti jaunųjų atvyko apie keturis šimtus svečių. Kaip reikiant pasilinksminę Sankt Peterburge, kai kurie puotos dalyviai pasiėmė lagaminus, sėdo į traukinį, specialiai užsakytą Nastios vestuvėms, ir leidosi Maskvos link. Į Jusupovo rūmus Rusijos sostinėje pora atvažiavo prabangiu limuzinu. Čia buvo sukviesti tik patys artimiausi žmonės, jiems pasiūlyta tradicinės europietiškos virtuvės patiekalų. Nuotaka valgė vien garuose virtų špinatų ir salotų lapų. Per vakarą ji pasivaišino vos pora taurių baltojo vyno. Skelbta, kad linksmybės truko iki keturių ryto, svečiai ir jaunavedžiai švente liko labai patenkinti.
Trečias vestuves, kurias pora turėjo švęsti Sočyje, buvo nuspręsta atidėti kelioms savaitėms, mat Nastios laikė darbai.
Šia ypatinga proga balerina buvo išsirinkusi net penkias sukneles. Pirmą dieną pasipuošė „Svarowski“ krištolu siuvinėtu sniego baltumo apdaru. Pasak siuvėjų, audinys buvo padabintas daugiau nei septyniasdešimčia tūkstančių karoliukų. Antros dienos suknelė – su šleifu. Kaip aiškino žinovai, jis lengvai nusisega ir lieka klasikinė prigludusi suknia. Apdarui prireikė daugiau nei šimto penkiasdešimt metrų audinio. Be šių drabužių, nuotaka dar buvo pasiruošusi dvi baltas ir vieną mėgstamiausios pistacijų spalvos sukneles. Jomis Anastasija žadėjo vilkėti vakarais.
Po santuokos registravimo balerina neslėpė džiaugsmo ašarų – jos svajonė išsipildė. Pirma, jaunikis padovanojo net du žiedus: vieną – su briliantais, kitą – su baltuoju safyru. Antra, nuotaka mėgavosi svarbiausia savo gyvenimo švente, vieną po kitos keitė garsiausių dizainerių suknias. Trečia, santuokai išrinkta ypatinga diena – 2007-07-07. Anastasija buvo įsitikinusi, kad septynetas – Dievo skaičius, atnešiantis sėkmę ir garantuojantis, kad jos sąjunga bus laiminga ir truks ilgai.
Vestuvės balerinai buvo iš tiesų labai svarbios, mat jas teko atidėti net trejiems metams. Igoris Vdovinas jos rankos prašė jau seniai, tačiau netikėtas moters nėštumas privertė kuriam laikui atidėti vestuves. Anastasija norėjo ypač gražios vestuvinės suknelės ir pasaką primenančios šventės. Tais metais juodu su Igoriu tik susižadėjo vienuolyne. Antrą kartą kalba apie tuoktuves pasisuko per trisdešimt pirmąjį balerinos gimtadienį. Žinoma, ji atsakė „taip“.
Esate sakiusi, kad mylintis vyras – didžiausias jūsų gyvenimo laimėjimas.
Taip, Igoris – apdovanojimas, pelnytas už visus išbandymus, kuriuos teko iškęsti. Jis – žmogus, dovanotas man likimo. Įrodymas, kad susipažinome man sunkiausiu metu. Tada netikėjau niekuo, kiekvienas sutiktas žmogus atrodė specialiai pasiųstas šnipas, norintis pelnyti mano palankumą, pasitikėjimą ir pasinaudoti kokia nors informacija. Dar ilgai nepasitikėjau Igoriu, man atrodė, kad jis iš kažkur viską apie mane sužinojo, darė tai, ko norėjau, ir kalbėjo, ką norėjau girdėti. Nenuostabu: apie salotų lapus ar garuose virtus špinatus, kuriuos iš tiesų labiausiai mėgstu, buvo galima ir internete perskaityti. Bet mano minčių juk niekur neišskaitysi, jis turėjo jas pajusti ir perprasti. Vis dėlto kurį laiką šaltokai elgiausi su Igoriu, buvau nepatikli. Ir mano mama jo nepriėmė.
Kodėl?
Ji buvo išgąsdinta baisių mano gyvenimo įvykių, nepaliaujamo puolimo prieš mane ir man brangius žmones. Nuogąstavo, kad Igoris – žmogus, atnešiantis dar daugiau blogio. Bet jis pasirodė stiprus ir kantriai visą tą laiką laukė. Ne šiaip sėdėjo nuošalyje, o rodė man dėmesio ženklus. Ne įkyriai, o labai gražiai, garbingai.
Apmaudu, bet tuo metu sunkumų patyrė ir Igoris. Supratau, kad būtų sąžininga, jeigu tą sunkų laiką išgyventume drauge ir aš nepasitraukčiau į šalį. Jaučiau, jog mums reikia viską iškęsti kartu. Dabar suprantu: tai buvo mūsų abiejų pergalė. Igoris dabar įsitvirtinęs ir versle, ir politikoje. Viskas gerai ir man.
Dabar net turime tradiciją: kadangi susipažinome 2004-ųjų birželio 2-ąją, nuo to laiko kiekvieno mėnesio antrą dieną švenčiame mažą šventę. Nors vestuvės įvyko liepos septintąją, paminime antrąją. Pavyzdžiui, kartą jis pakvietė mane į kavinę išgerti arbatos. Atvykusi nepažinau tos vietos: ji buvo išpuošta gražiausiomis užuolaidomis, nubarstyta žiedlapiais, degė šimtai žvakių. Viduryje stovėjo puošnus stalas, nukrautas patiekalais iš salotų lapų, špinatų ir geriausiu baltuoju vynu. Kvartetas mums grojo gražiausią muziką. Supratau, kad Igoris galėjo užsakyti brangiausią, populiariausią Rusijos muzikos grupę (nors manęs tuo tikrai nebenustebinsi) ar dar garsesnę užsienietišką (taip jau irgi yra buvę mano gyvenime), bet tas žmogus apstulbino nuoširdumu. Igoris sujaudino mane ir tuo, kad priėmė į savo gyvenimą su visu kūrybos, stresų, sunkumų bagažu. Jis nuoširdžiai padeda man ir mano komandai, dalyvauja organizuojant koncertus. Rūpinasi, kad būčiau laiminga.
Kaip judu susitikote?
Susipažinome danguje. Tiksliau, lėktuve. Aš skridau iš Sočyje vykusio kino festivalio „Kinotauras“, o Igoris – iš savo draugo laidotuvių. Susitikome oro uosto VIP salėje. Iš daugybės ten buvusių vyrų jis vienintelis padėjo nunešti didžiulę dėžę su baleto kostiumais. Skrisdami nebendravome. Aš sėdėjau pirmoje verslo klasės eilėje. Kojas, apmautas raudonomis kojinėmis, buvau užsikėlusi ant sienos priekyje. Visada taip skraidau, kad jos nenutirptų. O Igoris sėdėjo trečioje eilėje. Oro uoste mane turėjo pasitikti mama su vairuotoju. Skridau ankstyviausiu reisu, kad dar spėčiau į repeticiją teatre. Bet lėktuvui nusileidus supratau, jog suklydau ir atsidūriau ne tame Maskvos oro uoste, apie kurį pasakiau mamai. Su siaubu suvokiau, kad kol automobilis atvažiuos per visą miestą, nebespėsiu nei į repeticiją, nei į pamoką. Matyt, taip emocingai kalbėjausi su mama telefonu, kad Igoris išgirdo ir pasisiūlė padėti – nuvežti į teatrą. Pamiršusi tuo metu mano gyvenime vyravusią sumaištį ir siaubą, sutikau sėsti į svetimo žmogaus automobilį! Igoris nuvežė mane iki teatro, paliko telefono numerį, nes žadėjau pakviesti jį į savo koncertą. Jau sėdėdama grimo kambaryje nusiunčiau jam žinutę dėkodama už pagalbą ryte, bet visai nepagalvojau, kad mano numeris liks jo telefone. Igoris tuoj pat paskambino ir pakvietė kitą dieną išgerti arbatos.
Skelbiatės esanti tikintis žmogus. Kiek jus trikdė tai, kad Igoris tuo metu dar turėjo moterį, su kuria gyveno tegu ir neįregistruotoje santuokoje, su kuria turi tris vaikus? Be to, ir judviejų dukrytė Ariadna gimė, kai dar nebuvote susituokę...
Tai buvo skausmingi momentai. Sutikau matytis (net ne gyventi, o tik matytis!) su Igoriu tik sužinojusi, kad jis jau iki mūsų susitikimo buvo apsisprendęs keisti gyvenimą ir santykius su moterimi, su kuria gyveno. Jeigu situacija būtų buvusi kitokia, tiesiog nebūčiau leidusi sau susitikinėti su vedusiuoju. Atidžiai stebėjau Igorio elgesį su vaikais. Jis sugebėjo mane įtikinti, kad jam jie tikrai labai svarbūs. Visada gali pasirinkti moterį ar vyrą, su kuriuo nori gyventi, šeimos kuriasi ir byra, bet yra du dalykai, kurių nepasirinksi: vaikai ir tėvai. Už vienus ir kitus turime jausti atsakomybę. Matau, koks atsakingas yra Igoris, ir man tai malonu. Kol neturėjome bendro, abu meilę dovanojome jo atžaloms. Aš mačiau ir tikėjau, kad Igoris lygiai taip pat elgsis su mūsiškiais. Taip ir atsitiko. Dabar, kai mūsų atžalos susitinka, išeina gražus didelis vaikų darželis. Jie vienas kitą myli, ir aš dėl to labai džiaugiuosi.
Svarbesnis nei vestuvės yra dviejų žmonių ryšys. Jį turi sukurti nedalomą, neįveikiamą jokių apkalbų ir blogio. Be to, mūsų sužadėtuvės po keturių pažinties mėnesių tapo santykių ir patikrinimo, ar galime būti kartu, pradžia. Pirmiausia įsitikinome, jog esame sukurti vienas kitam, o paskui nusprendėme turėti vaiką. Bet kai manęs klausia, ar tai planavome, nusijuokiu. Kaip gali planuoti kito žmogaus gimimą? Tiesiog gyvenau su žmogumi, su kuriuo intuityviai ateityje norėjau turėti vaikų. Jaučiau, kad jeigu pastosiu, netinkamo laiko tam nebus, nes šalia manęs yra tas, kuris bus pats geriausias tėvas.
Sakote „vaikai“, vadinasi, dukra – ne paskutinė...
Nežinau. Aš visą laiką svajojau apie dukterį ir ją turiu. Dukterį, nes norėjau, kad tarp mūsų susiklostytų tokie santykiai kaip mano su mama, kad mes galėtume draugauti, kad turėčiau kam kaseles pinti...
Dabar jūs apsupta prabangos. Ar teko patirti sunkumų, ar žinote, kas yra skurdas?
Pažįstu ir skurdą, ir prabangą. Man teko išgyventi viską. Buvo tokia situacija: tėvai nusprendė parduoti dviejų kambarių butą Peterburgo pakraštyje, kad įsigytume vieno kambario centre, arčiau baleto mokyklos. Tačiau mus apgavo – žmonės dingo su pinigais ir pasirašytais dokumentais. Mes likome gatvėje. Šeima buvo didžiulė: aš, mama, tėtis, neįgali močiutė. Dar visur vežiojomės katiną, šunį, papūgą ir žiurkėną. Iš pradžių glaudėmės pas pažįstamus, paskui nuomojomės kambarį komunaliniame bute. Tai truko kelerius metus. Tada supratau, kad turiu pamažu stotis ant kojų, užsidirbti pinigų ir padėti artimiesiems. Pirmąsias mano koncertų afišas su mama spausdinome A4 formato fakso popieriuje. Jos toli gražu nebuvo panašios į tas dideles ir spalvotas, kokiose dabar pristatomi pasirodymai. Tie, kurie piktinasi, kad Voločkova visą Maskvą apklijavo savo afišomis, viso to dabar tiesiog neprisimena. Darau ir darysiu tai, nes žmonės ateina žiūrėti spektaklio vien dėl mano vardo.
Neslėpsiu, aš tiek perėjau... Kai prasidėjo teismai su teatru dėl atleidimo, sulaukiau nemažai grasinamųjų skambučių, gastrolių metu į mano grimo kambarį ne kartą buvo įslinkęs žmogus su peiliu rankose. Taip baisu... Bijodavau likti viena namuose. Kai duše naktį nukrisdavo vandens lašelis, keldavausi ir tikrindavau kiekvieną langą, ar niekas pas mane nelenda. Buvau priversta nuomotis namą už Maskvos – baisų, nugyventą, kad tik niekas, išskyrus mano vairuotojus, nesužinotų, kur esu.
Ką galite dabar sau leisti?
Man – prabanga, kai galiu tiesiog ramiai sėdėti namie ir žaisti su dukrele. Prabanga – ir žinojimas, kad turiu galimybę pasisiūti gražų baleto kostiumą, kad su vyru galiu pavakarieniauti gerame restorane ar bent kartą per metus išvažiuoti į kelionę, apsigyventi gerame viešbutyje. Taip, aš mėgstu puošnius, gražius apdarus. Išeiti į visuomenę vilkint gražia suknia man – didelė šventė. Leidžiu sau tai. Bet nemėgstu apsipirkti, mane tai alina ir vargina. Aš turiu mažai laiko, todėl drabužius geriau siūdinuosi pas pažįstamus, tegu ir ne pačius garsiausius Rusijos dizainerius. Užtat jie gali man skirti daugiau laiko, atvažiuoti į namus. Dėl gero manikiūro irgi negaliu sėdėti valandų valandas grožio salone, todėl turiu žmonių, kurie supratingai atvyksta pas mane.
Džiaugiuosi, kad įgijau visokios patirties: žinau pinigų kainą ir žinau, kad didžiausios vertybės gyvenime yra neįkainojamos. Dabar svarbiausias mano darbas – tinkamai išauklėti dukrą. Sunkių sąlygų jai dirbtinai juk nesukursiu. Mes gyvename gerame name, esame apsirūpinę, mergaitė aprengta geriausiais drabužiais, užversta gražiausiais žaislais, turi auklę, jau dabar nuo dvejų su puse metukų mokosi vaikų studijoje ir gauna gerą išsilavinimą. Noriu jai išugdyti bent jau gailestingumo jausmą. Pati dažnai važiuoju į vaikų namus, internatus, kalbuosi su ten augančiais vaikais. Manau, po kurio laiko galėsiu kartu pasiimti ir savo Ariadną, kad su jais pažaistų, susipažintų, bent dieną pagyventų svetimoje aplinkoje, kad pamatytų prabangaus ir vargingo gyvenimo skirtumą. Tik tada, tikiu, ji sugebės užaugti geru, supratingu, kitam nelaimėje sugebančiu padėti žmogumi.
Prie senovinių namų kvartalo, kur yra apsaugos postas ir rakinami vartai, lūkuriuoti tenka ilgokai. Balerina vėluoja jau daugiau nei pusvalandį. Užtat yra laiko pasižvalgyti aplinkui. Ant namo, prie kurio stoviniuojame, kabo atminimo lenta, kad čia gyveno žymus Rusijos poetas Sergejus Jeseninas. Apsaugininkai maloniai patvirtina, kad šiame kvartale butą turi ir balerina Anastasija Voločkova, meiliai vadinama Nastenka. Pasirodo, greta įsikūrusi ir garsi dainininkė Aliona Apina bei žinoma politikė, ekonomistė Irina Chakamada.
Nuo nekviestų svečių budriai saugantys aplinką, jie pagarbiai sveikinasi su prestižinio kvartalo gyventojais ir vardu pašaukia bei pakalbina jų augintinius. Dar iš tolo pastebėję baleriną vežantį automobilį, vyrai pakelia užtvarą ir įleidžia į uždarą kiemą. Tiesa, iš jo Anastasija neskuba lipti – baigia grimuotis. Po kurio laiko išlipa aukštas, asmens sargybinį primenantis vairuotojas ir atidaro mašinos dureles. Net neapsižvalgiusi moteris iškart patraukia uždaro kiemo gale įrengtos vaikų žaidimų aikštelės link. Paaiškinusi, kad į namus žurnalistų neleidžia, nes saugo privačią savo erdvę, žymioji balerina pasiūlo įsitaisyti ant suolelio kieme. Juo labiau kad greta prižiūrima auklės žaidžia mažoji jos dukrelė Ariadna. Nedaug laiko šokėja turi ir interviu, mat vėliau skubės į grožio saloną.
Iškart paaiškėja, kad Anastasija žino savo vertę, moka bendrauti su žurnalistais ir gali daug ką sau leisti: kad ir pasirodyti su prašmatnia skrybėle, žemę siekiančiu kailiais dekoruotu paltu ir... sportbačiais. Paaiškina sauganti kojas, o aukštakulnius apsiaunanti tada, kai to tikrai reikia. Galbūt dėl pomėgio vilkėti plačius drabužius mitas apie slepiamą balerinos svorį vis dar gajus ir pačioje Rusijoje.
Pažadėjusi dukrai vėliau pasupti, moteris ima pasakoti, kad ne tik pastarieji keleri metai jai buvo ypač įtempti, kupini įvykių ir veiklos. „Vos pradėjusi mokytis baleto mokykloje Sankt Peterburge, tapau labai užsiėmusi. Aš daug treniruodavausi papildomai, lankiau privačias pamokas, nes tada neturėjau balerinai reikiamų fizinių duomenų. Bet juos buvo galima išlavinti daug dirbant. Dabar sunku patikėti, bet aš negalėjau aukštai pakelti kojos, tinkamai ištempti pėdos ir nebuvau lanksti – neturėjau nieko, ko reikia balerinos karjerai pradėti. Tačiau turėjau gerą kūno sudėjimą, figūrą, tinkamą išvaizdą. Todėl baleto mokyklos direktorius leido man mokytis su sąlyga, kad jeigu metų pabaigoje balai bus žemiausi, tėvai turės pasiimti. Tada supratau, kad viskas priklauso tik nuo manęs, – prisimena Anastasija. – Nuo devynių ryto iki šeštos vakaro būdavau baleto mokykloje, paskui užvažiuodavau mamos į Vasaros sodą, kur ji dirbo ekskursijų vadove, ir grįžusi namo dar kelias valandas treniruodavausi su privačiu mokytoju. Taip – kelerius metus. Nuo baleto mokyklos laikų turiu šūkį: „Dabar privalau labai daug dirbti, o ilsėsiuosi paskui.“ Tas „paskui“ neatėjo iki šiol.“
Šalia manęs – daug pavyduolių
Prieš trejetą metų visa Rusija susidomėjusi sekė Anastasijos ir Didžiojo teatro vadovo kovą teisme dėl neva neteisėto jos atleidimo. Labiausiai intrigavo pikantiška priežastis: balerina per sunki, scenos partneriai negali pakelti, todėl atsisako su ja šokti. Teismą Anastasija tada laimėjo ir į teatrą grįžo, tačiau jos netenkino ne pagrindiniai vaidmenys ir galiausiai išėjo pati.
Jums, kaip moteriai, nebuvo apmaudūs per visą Rusiją nuskambėję priekaištai dėl svorio?
Ne tiek apmaudu, kiek liūdna. Žmonės, mane pažįstantys asmeniškai, galėjo suprasti, kad tai – netiesa. Daug metų su manimi šokę partneriai liko kartu ir įrodė, kad šios kalbos – nesąmonė. Pavyzdžiui, iš ,,The New York Times“ buvo atvažiavę žurnalistai, susitikome su jais nedideliame restoranėlyje netoli mano namų. Jie surengė man, sakyčiau, žeminančią procedūrą – paprašė leisti išmatuoti ūgį ir svorį. Sutikau. Matavo net ne centimetrine juostele, o statybininkų rulete... Dvylika papildomų kilogramų, kuriuos kaltino turint, esu priaugusi nebent per nėštumą. Tačiau manęs nepažįstantys žmonės tikėjo daugumoje spaudos leidinių skelbiama informacija. Kova buvo nelygi. Aš radau savyje jėgų paduoti į teismą teatro vadovą ir jį laimėjau, nors tai padaryti buvo be galo sunku: man užsivėrė durys į televiziją, radiją, spaudą. Visada maniau, kad į kiekvieną puolimą atsakyti savo kūryba – geriausias sprendimas. Salės, kuriose tada pasirodydavau, buvo sausakimšos. Patikėjusieji, kad esu didelė ir stora, galėjo ateiti ir įsitikinti, kaip yra iš tiesų. Net kaltinimai, kad aš – „neklasikinė“ balerina, žlugo, nes didžiuliame koncerte, surengtame praėjus vos dviem mėnesiams nuo atleidimo iš teatro, sušokau visą aktą iš baleto „Gulbių ežeras“ ir dar dešimt didelių choreografijos kompozicijų su penkiais partneriais – garsiausiomis pasaulio žvaigždėmis. Tai irgi buvo atsakas į kaltinimus, kad su manimi niekas nenori šokti, kad nesugeba manęs pakelti.
Baigdama kalbas apie savo ūgį ir svorį galiu papasakoti, kad dar ir dabar, užėjusi į kokią kavinę ar susidūrusi su nepažįstamaisiais gatvėje, pirmiausia išgirstu: „Oi, mes manėme, kad jūs didžiulė...“ Bet aš jau nusiraminau. Suprantu, kad šalia manęs daug gerų žmonių, bet dar daugiau – visko pavydinčių: išvaizdos, laisvės ir nepriklausomybės, kūrybos ir projektų, kuriuos galiu įgyvendinti, ištvermės ir jėgos. Turiu laisvę, kokios neturi jokia kita balerina, dirbanti didžiausiuose ir populiariausiuose baleto teatruose.
Kaip paaiškinti, kad jūs – nuolat skandalų sūkuryje? Teismas dėl atleidimo, vėliau pasipylę teismai, kad neva nesumokėjote už savo butų Maskvoje ir Sankt Peterburge remontus... Jūsų gyvenimas nuolat stebimas, vertinamas, apipintas gandais.
Kodėl buvo teismas dėl atleidimo iš darbo, – paaiškinau. Kaltinimai dėl nesumokėtų pinigų už remontus susiję su tuo pačiu. Tiesiog tai buvo didžiulis organizuotas puolimas. Tačiau aplink mane iš tiesų nuolat kažkoks triukšmas, neramumai, dėmesys man toks ypatingas, kad negaliu su vaiku ramiai į miestą išeiti. Manau, to priežastis paprasta: aš, kaip asmenybė, kitiems įdomi. Gal net įdomesnė nei mano baletas. Esu įsitikinusi, kad žmones daug labiau jaudina ne tai, kaip ir ką šoku, o kaip gyvenu, ką vilkiu. Štai jūs iškart atkreipėte dėmesį, kad aviu sportbačius. Taip, atrodo keistokai, bet aš galiu sau leisti nuo teatro iki namų važiuoti apsiavusi sportbačius ir kartu vilkėti prašmatnų paltą, pasipuošti skrybėle. Žinau, kad daugelis balerinų teka, gimdo, skiriasi, tik tokio susidomėjimo kaip aš nesulaukia. Tačiau dėl to jaučiuosi laiminga. Tai – sunkaus kelio, kurį nuėjau, rezultatas.
Trejos vestuvės ir daug laimės
Pernai liepos 7-ąją įvykusias balerinos ir didžiulio investicijų fondo vadovo, verslininko Igorio Vdovino vestuves rusų spauda ne veltui vadino perdėm ištaigingomis. Kalbama, kad joms buvo išleista daugiau nei penki milijonai litų. Pabėgti nuo visų ir švęsti užsienyje Anstasija visai netroško: žvaigžde ji net per savo sutuoktuves norėjo būti gimtojoje Rusijoje.
Pirmą vestuvių dieną gimtajame balerinos mieste Sankt Peterburge būsimi jaunavedžiai pasivažinėjo karieta, kinkyta pora baltų ir pora juodų žirgų. Gatvėse žmonės juodu atpažindavo ir lydėdavo šūksniais: „Kartu!“ Santuokos ceremonija prasidėjo vakare, Jekaterinos rūmuose. Vien už pastato nuomą pora sumokėjo apie penkis šimtus tūkstančių litų. Voločkova į pokylį ne atėjo, o atskrido – kėdėje, pririštoje prie oro baliono. Pasveikinti jaunųjų atvyko apie keturis šimtus svečių. Kaip reikiant pasilinksminę Sankt Peterburge, kai kurie puotos dalyviai pasiėmė lagaminus, sėdo į traukinį, specialiai užsakytą Nastios vestuvėms, ir leidosi Maskvos link. Į Jusupovo rūmus Rusijos sostinėje pora atvažiavo prabangiu limuzinu. Čia buvo sukviesti tik patys artimiausi žmonės, jiems pasiūlyta tradicinės europietiškos virtuvės patiekalų. Nuotaka valgė vien garuose virtų špinatų ir salotų lapų. Per vakarą ji pasivaišino vos pora taurių baltojo vyno. Skelbta, kad linksmybės truko iki keturių ryto, svečiai ir jaunavedžiai švente liko labai patenkinti.
Trečias vestuves, kurias pora turėjo švęsti Sočyje, buvo nuspręsta atidėti kelioms savaitėms, mat Nastios laikė darbai.
Šia ypatinga proga balerina buvo išsirinkusi net penkias sukneles. Pirmą dieną pasipuošė „Svarowski“ krištolu siuvinėtu sniego baltumo apdaru. Pasak siuvėjų, audinys buvo padabintas daugiau nei septyniasdešimčia tūkstančių karoliukų. Antros dienos suknelė – su šleifu. Kaip aiškino žinovai, jis lengvai nusisega ir lieka klasikinė prigludusi suknia. Apdarui prireikė daugiau nei šimto penkiasdešimt metrų audinio. Be šių drabužių, nuotaka dar buvo pasiruošusi dvi baltas ir vieną mėgstamiausios pistacijų spalvos sukneles. Jomis Anastasija žadėjo vilkėti vakarais.
Po santuokos registravimo balerina neslėpė džiaugsmo ašarų – jos svajonė išsipildė. Pirma, jaunikis padovanojo net du žiedus: vieną – su briliantais, kitą – su baltuoju safyru. Antra, nuotaka mėgavosi svarbiausia savo gyvenimo švente, vieną po kitos keitė garsiausių dizainerių suknias. Trečia, santuokai išrinkta ypatinga diena – 2007-07-07. Anastasija buvo įsitikinusi, kad septynetas – Dievo skaičius, atnešiantis sėkmę ir garantuojantis, kad jos sąjunga bus laiminga ir truks ilgai.
Vestuvės balerinai buvo iš tiesų labai svarbios, mat jas teko atidėti net trejiems metams. Igoris Vdovinas jos rankos prašė jau seniai, tačiau netikėtas moters nėštumas privertė kuriam laikui atidėti vestuves. Anastasija norėjo ypač gražios vestuvinės suknelės ir pasaką primenančios šventės. Tais metais juodu su Igoriu tik susižadėjo vienuolyne. Antrą kartą kalba apie tuoktuves pasisuko per trisdešimt pirmąjį balerinos gimtadienį. Žinoma, ji atsakė „taip“.
Esate sakiusi, kad mylintis vyras – didžiausias jūsų gyvenimo laimėjimas.
Taip, Igoris – apdovanojimas, pelnytas už visus išbandymus, kuriuos teko iškęsti. Jis – žmogus, dovanotas man likimo. Įrodymas, kad susipažinome man sunkiausiu metu. Tada netikėjau niekuo, kiekvienas sutiktas žmogus atrodė specialiai pasiųstas šnipas, norintis pelnyti mano palankumą, pasitikėjimą ir pasinaudoti kokia nors informacija. Dar ilgai nepasitikėjau Igoriu, man atrodė, kad jis iš kažkur viską apie mane sužinojo, darė tai, ko norėjau, ir kalbėjo, ką norėjau girdėti. Nenuostabu: apie salotų lapus ar garuose virtus špinatus, kuriuos iš tiesų labiausiai mėgstu, buvo galima ir internete perskaityti. Bet mano minčių juk niekur neišskaitysi, jis turėjo jas pajusti ir perprasti. Vis dėlto kurį laiką šaltokai elgiausi su Igoriu, buvau nepatikli. Ir mano mama jo nepriėmė.
Kodėl?
Ji buvo išgąsdinta baisių mano gyvenimo įvykių, nepaliaujamo puolimo prieš mane ir man brangius žmones. Nuogąstavo, kad Igoris – žmogus, atnešiantis dar daugiau blogio. Bet jis pasirodė stiprus ir kantriai visą tą laiką laukė. Ne šiaip sėdėjo nuošalyje, o rodė man dėmesio ženklus. Ne įkyriai, o labai gražiai, garbingai.
Apmaudu, bet tuo metu sunkumų patyrė ir Igoris. Supratau, kad būtų sąžininga, jeigu tą sunkų laiką išgyventume drauge ir aš nepasitraukčiau į šalį. Jaučiau, jog mums reikia viską iškęsti kartu. Dabar suprantu: tai buvo mūsų abiejų pergalė. Igoris dabar įsitvirtinęs ir versle, ir politikoje. Viskas gerai ir man.
Dabar net turime tradiciją: kadangi susipažinome 2004-ųjų birželio 2-ąją, nuo to laiko kiekvieno mėnesio antrą dieną švenčiame mažą šventę. Nors vestuvės įvyko liepos septintąją, paminime antrąją. Pavyzdžiui, kartą jis pakvietė mane į kavinę išgerti arbatos. Atvykusi nepažinau tos vietos: ji buvo išpuošta gražiausiomis užuolaidomis, nubarstyta žiedlapiais, degė šimtai žvakių. Viduryje stovėjo puošnus stalas, nukrautas patiekalais iš salotų lapų, špinatų ir geriausiu baltuoju vynu. Kvartetas mums grojo gražiausią muziką. Supratau, kad Igoris galėjo užsakyti brangiausią, populiariausią Rusijos muzikos grupę (nors manęs tuo tikrai nebenustebinsi) ar dar garsesnę užsienietišką (taip jau irgi yra buvę mano gyvenime), bet tas žmogus apstulbino nuoširdumu. Igoris sujaudino mane ir tuo, kad priėmė į savo gyvenimą su visu kūrybos, stresų, sunkumų bagažu. Jis nuoširdžiai padeda man ir mano komandai, dalyvauja organizuojant koncertus. Rūpinasi, kad būčiau laiminga.
Kaip judu susitikote?
Susipažinome danguje. Tiksliau, lėktuve. Aš skridau iš Sočyje vykusio kino festivalio „Kinotauras“, o Igoris – iš savo draugo laidotuvių. Susitikome oro uosto VIP salėje. Iš daugybės ten buvusių vyrų jis vienintelis padėjo nunešti didžiulę dėžę su baleto kostiumais. Skrisdami nebendravome. Aš sėdėjau pirmoje verslo klasės eilėje. Kojas, apmautas raudonomis kojinėmis, buvau užsikėlusi ant sienos priekyje. Visada taip skraidau, kad jos nenutirptų. O Igoris sėdėjo trečioje eilėje. Oro uoste mane turėjo pasitikti mama su vairuotoju. Skridau ankstyviausiu reisu, kad dar spėčiau į repeticiją teatre. Bet lėktuvui nusileidus supratau, jog suklydau ir atsidūriau ne tame Maskvos oro uoste, apie kurį pasakiau mamai. Su siaubu suvokiau, kad kol automobilis atvažiuos per visą miestą, nebespėsiu nei į repeticiją, nei į pamoką. Matyt, taip emocingai kalbėjausi su mama telefonu, kad Igoris išgirdo ir pasisiūlė padėti – nuvežti į teatrą. Pamiršusi tuo metu mano gyvenime vyravusią sumaištį ir siaubą, sutikau sėsti į svetimo žmogaus automobilį! Igoris nuvežė mane iki teatro, paliko telefono numerį, nes žadėjau pakviesti jį į savo koncertą. Jau sėdėdama grimo kambaryje nusiunčiau jam žinutę dėkodama už pagalbą ryte, bet visai nepagalvojau, kad mano numeris liks jo telefone. Igoris tuoj pat paskambino ir pakvietė kitą dieną išgerti arbatos.
Skelbiatės esanti tikintis žmogus. Kiek jus trikdė tai, kad Igoris tuo metu dar turėjo moterį, su kuria gyveno tegu ir neįregistruotoje santuokoje, su kuria turi tris vaikus? Be to, ir judviejų dukrytė Ariadna gimė, kai dar nebuvote susituokę...
Tai buvo skausmingi momentai. Sutikau matytis (net ne gyventi, o tik matytis!) su Igoriu tik sužinojusi, kad jis jau iki mūsų susitikimo buvo apsisprendęs keisti gyvenimą ir santykius su moterimi, su kuria gyveno. Jeigu situacija būtų buvusi kitokia, tiesiog nebūčiau leidusi sau susitikinėti su vedusiuoju. Atidžiai stebėjau Igorio elgesį su vaikais. Jis sugebėjo mane įtikinti, kad jam jie tikrai labai svarbūs. Visada gali pasirinkti moterį ar vyrą, su kuriuo nori gyventi, šeimos kuriasi ir byra, bet yra du dalykai, kurių nepasirinksi: vaikai ir tėvai. Už vienus ir kitus turime jausti atsakomybę. Matau, koks atsakingas yra Igoris, ir man tai malonu. Kol neturėjome bendro, abu meilę dovanojome jo atžaloms. Aš mačiau ir tikėjau, kad Igoris lygiai taip pat elgsis su mūsiškiais. Taip ir atsitiko. Dabar, kai mūsų atžalos susitinka, išeina gražus didelis vaikų darželis. Jie vienas kitą myli, ir aš dėl to labai džiaugiuosi.
Svarbesnis nei vestuvės yra dviejų žmonių ryšys. Jį turi sukurti nedalomą, neįveikiamą jokių apkalbų ir blogio. Be to, mūsų sužadėtuvės po keturių pažinties mėnesių tapo santykių ir patikrinimo, ar galime būti kartu, pradžia. Pirmiausia įsitikinome, jog esame sukurti vienas kitam, o paskui nusprendėme turėti vaiką. Bet kai manęs klausia, ar tai planavome, nusijuokiu. Kaip gali planuoti kito žmogaus gimimą? Tiesiog gyvenau su žmogumi, su kuriuo intuityviai ateityje norėjau turėti vaikų. Jaučiau, kad jeigu pastosiu, netinkamo laiko tam nebus, nes šalia manęs yra tas, kuris bus pats geriausias tėvas.
Sakote „vaikai“, vadinasi, dukra – ne paskutinė...
Nežinau. Aš visą laiką svajojau apie dukterį ir ją turiu. Dukterį, nes norėjau, kad tarp mūsų susiklostytų tokie santykiai kaip mano su mama, kad mes galėtume draugauti, kad turėčiau kam kaseles pinti...
Dabar jūs apsupta prabangos. Ar teko patirti sunkumų, ar žinote, kas yra skurdas?
Pažįstu ir skurdą, ir prabangą. Man teko išgyventi viską. Buvo tokia situacija: tėvai nusprendė parduoti dviejų kambarių butą Peterburgo pakraštyje, kad įsigytume vieno kambario centre, arčiau baleto mokyklos. Tačiau mus apgavo – žmonės dingo su pinigais ir pasirašytais dokumentais. Mes likome gatvėje. Šeima buvo didžiulė: aš, mama, tėtis, neįgali močiutė. Dar visur vežiojomės katiną, šunį, papūgą ir žiurkėną. Iš pradžių glaudėmės pas pažįstamus, paskui nuomojomės kambarį komunaliniame bute. Tai truko kelerius metus. Tada supratau, kad turiu pamažu stotis ant kojų, užsidirbti pinigų ir padėti artimiesiems. Pirmąsias mano koncertų afišas su mama spausdinome A4 formato fakso popieriuje. Jos toli gražu nebuvo panašios į tas dideles ir spalvotas, kokiose dabar pristatomi pasirodymai. Tie, kurie piktinasi, kad Voločkova visą Maskvą apklijavo savo afišomis, viso to dabar tiesiog neprisimena. Darau ir darysiu tai, nes žmonės ateina žiūrėti spektaklio vien dėl mano vardo.
Neslėpsiu, aš tiek perėjau... Kai prasidėjo teismai su teatru dėl atleidimo, sulaukiau nemažai grasinamųjų skambučių, gastrolių metu į mano grimo kambarį ne kartą buvo įslinkęs žmogus su peiliu rankose. Taip baisu... Bijodavau likti viena namuose. Kai duše naktį nukrisdavo vandens lašelis, keldavausi ir tikrindavau kiekvieną langą, ar niekas pas mane nelenda. Buvau priversta nuomotis namą už Maskvos – baisų, nugyventą, kad tik niekas, išskyrus mano vairuotojus, nesužinotų, kur esu.
Ką galite dabar sau leisti?
Man – prabanga, kai galiu tiesiog ramiai sėdėti namie ir žaisti su dukrele. Prabanga – ir žinojimas, kad turiu galimybę pasisiūti gražų baleto kostiumą, kad su vyru galiu pavakarieniauti gerame restorane ar bent kartą per metus išvažiuoti į kelionę, apsigyventi gerame viešbutyje. Taip, aš mėgstu puošnius, gražius apdarus. Išeiti į visuomenę vilkint gražia suknia man – didelė šventė. Leidžiu sau tai. Bet nemėgstu apsipirkti, mane tai alina ir vargina. Aš turiu mažai laiko, todėl drabužius geriau siūdinuosi pas pažįstamus, tegu ir ne pačius garsiausius Rusijos dizainerius. Užtat jie gali man skirti daugiau laiko, atvažiuoti į namus. Dėl gero manikiūro irgi negaliu sėdėti valandų valandas grožio salone, todėl turiu žmonių, kurie supratingai atvyksta pas mane.
Džiaugiuosi, kad įgijau visokios patirties: žinau pinigų kainą ir žinau, kad didžiausios vertybės gyvenime yra neįkainojamos. Dabar svarbiausias mano darbas – tinkamai išauklėti dukrą. Sunkių sąlygų jai dirbtinai juk nesukursiu. Mes gyvename gerame name, esame apsirūpinę, mergaitė aprengta geriausiais drabužiais, užversta gražiausiais žaislais, turi auklę, jau dabar nuo dvejų su puse metukų mokosi vaikų studijoje ir gauna gerą išsilavinimą. Noriu jai išugdyti bent jau gailestingumo jausmą. Pati dažnai važiuoju į vaikų namus, internatus, kalbuosi su ten augančiais vaikais. Manau, po kurio laiko galėsiu kartu pasiimti ir savo Ariadną, kad su jais pažaistų, susipažintų, bent dieną pagyventų svetimoje aplinkoje, kad pamatytų prabangaus ir vargingo gyvenimo skirtumą. Tik tada, tikiu, ji sugebės užaugti geru, supratingu, kitam nelaimėje sugebančiu padėti žmogumi.
